Pranas Daunys – žmogus, kuris net ir praradęs regėjimą, neprarado ryžto ir įkvėpimo keisti pasaulį aplink save. Būdamas Lietuvos kariuomenės savanoriu, mūšyje patyręs sunkią traumą, jis ne tik išgyveno, bet ir tapo aklųjų bendruomenės lyderiu, švietėju ir kovotoju už jų teises. Jo gyvenimas – tai pavyzdys, kaip net didžiausios negandos gali tapti tramplinu į prasmingą ir turiningą gyvenimą. P. Daunys pritaikė Brailio raštą lietuvių kalbai, inicijavo Aklųjų institutą ir Aklųjų sąjungą Lietuvoje, o taip pat aktyviai dalyvavo steigiant kurčiųjų mokyklą. Jis buvo pirmasis neregys direktorius Lietuvoje, rašytojas, publicistas ir talentingas muzikantas, grojęs net penkiais instrumentais. Jo istorija – tai įkvepiantis pasakojimas apie žmogaus valią, atkaklumą ir meilę savo artimui.
Apie šią iškilią asmenybę, Praną Daunį (1900–1962), vasario 25 d. Kauno rotušėje pasakojo istorikė Skaidra Grabauskienė, Ąžuolyno bibliotekos Kaunistikos grupės darbuotoja, atskleisdama mažai žinomus jo gyvenimo faktus ir nuopelnus Lietuvai.
Pranas Daunys gimė 1900 m. Utenos rajone. Anksti neteko motinos, o tėvas su vyresniuoju broliu išvyko į Odesą ieškoti darbo ir Pirmojo pasaulinio karo metais dingo. Praną augino dėdė Juozas Juozapavičius su savo šeima. Sulaukęs 19 metų, P. Daunys įstojo į Lietuvos kariuomenės savanorių gretas ir tarnavo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino Pirmajame pėstininkų pulke, kur greitai tapo vyresniuoju puskarininkiu.
Dar prieš netenkant regėjimo, P. Daunys ėmėsi švietėjiškos veiklos – kartu su keliais leitenantais mokė karius rašto. Istorikė S. Grabauskienė pabrėžė, kad P. Daunys labai džiaugėsi matydamas, kaip beraščiai kariai, išmokę rašyti, galėjo patys parašyti laiškus savo šeimoms.
Tačiau taikus gyvenimas netruko ilgai. 1923 m. sausio 6 d. mūšyje su lenkų partizanais netoli Širvintų P. Daunys buvo sunkiai sužeistas – sprogus granatai, jis neteko regėjimo ir dalies klausos. Pats P. Daunys prisiminimuose rašė, kad frontas baisus tik tiems, kurie sėdi namuose, o patekus į jį, greitai apsiprantama ir baimė išnyksta.
Nepaisant didžiulės tragedijos, P. Daunys nepasidavė likimui. Jis nusprendė išlikti savarankiškas ir nepriklausomas nuo kitų malonės. Po kelerių metų jis išvyko į Rygos aklųjų institutą, kur mokėsi bendrojo lavinimo dalykų, užsienio kalbų ir muzikos. Ten jis pamatė, kad Latvijoje aklieji jau seniai yra integruoti į visuomenę: jie dirba, groja, keliauja. Lietuvoje tuo metu požiūris į neregius buvo visai kitoks – jie buvo laikomi nieko nesugebančiais. Didelį įspūdį P. Dauniui paliko 1924 m. Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune pasirodęs Latvijos neregių choras, kuris sugiedojo Lietuvos himną ir kelias dainas lietuvių kalba. Šis įvykis įkvėpė P. Daunį imtis iniciatyvos ir įkurti aklųjų mokyklą Lietuvoje.
1926 m. liepą P. Daunys sukvietė akluosius į suvažiavimą Kauno liaudies namuose. Kadangi nebuvo jokios informacijos apie tai, kur gyvena aklieji, jis kreipėsi į visų šalies valsčių tarybas, prašydamas informuoti vietinius neregius apie šį renginį.
Į Kauną susirinko apie 200 žmonių iš visos Lietuvos. Vaizdas buvo išties liūdnas: daugelis susirinkusiųjų buvo suvargę ir skurdūs. Tuo metu neregiai Lietuvoje dažniausiai gyvendavo su tėvais arba būdavo uždaromi į prieglaudas, kur jiems buvo suteikiamas tik maistas. Jie neturėjo galimybės dirbti, mokytis ar tobulėti. Tuo tarpu Vakarų Europoje ir Latvijoje jau XIX a. viduryje veikė specialiosios mokyklos neregiams. Lietuva šioje srityje labai atsiliko. Padėtis pradėjo keistis tik 1926 m., kai P. Daunio iniciatyva surengtame suvažiavime buvo įsteigta Lietuvos aklųjų sąjunga ir nuspręsta įkurti Kauno aklųjų institutą.
Lietuvos aklųjų sąjungos vyriausiąja globėja tapo M. Voldemarienė.
Netrukus Kaune buvo pastatytas Kauno aklųjų institutas. Jame buvo mokoma bendrųjų dalykų, amatų ir muzikos. Institutas turėjo bendrabutį, kuriame ugdytiniai gavo kambarį, maistą ir kitas paslaugas. Mokestis už mėnesį buvo 60 litų, tačiau neturtingi asmenys buvo atleidžiami nuo šio mokesčio. Į institutą buvo priimami ir suaugusieji (18–45 m. amžiaus), kurie turėjo mokytis dirbtuvėse gaminti šepečius, pinti krepšius, kėdes ir megzti tinklus. Mokslas truko 3–4 metus, o po to jie galėjo pasilikti dirbti instituto dirbtuvėse už atlyginimą.
Norinčiųjų mokytis aklųjų institute buvo labai daug – gauta daugiau nei 200 prašymų, tačiau vietų skaičius buvo ribotas.
Įdomu, kad pastato statybai 33 tūkst. litų skyrė ne tik valdžia, bet ir privatūs asmenys, net Škotijos lietuviai. Aklųjų institutas buvo pastatytas 1927 m. pagal architekto Stasio Kudoko projektą. Atidarymo iškilmėse dalyvavo prezidentas Antanas Smetona ir kiti aukšti svečiai.
Kai institute pasidarė ankšta, buvo nuspręsta pastatyti naują pastatą. 1937 m. šalia buvo pastatyti nauji aklųjų instituto rūmai (Taikos pr. 6A), kuriuose iki šiol mokosi Lietuvos neregiai ir silpnaregiai.
Vienas Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojas pavadino Praną Daunį „neregių Martynu Mažvydu“. Istorikė S. Grabauskienė svarstė, kad apie šį žmogų žinoma palyginti nedaug dėl sovietmečio, kuris stengėsi ištrinti daugybę didvyrių iš mūsų atminties.
Viešnagės Latvijoje metu P. Dauniui didelį įspūdį paliko Brailio raštu išspausdintas Antano Vienuolio kūrinys „Paskenduolė“. Tuomet buvo suprasta, kad Lietuvoje dar nėra Brailio rašto abėcėlės. 1927 m. gruodžio 12 d. Lietuvos aklųjų sąjungos centro valdyba ir aklųjų instituto vedėjas Mečislovas Kviklys pateikė lietuvių Brailio abėcėlę Švietimo ministerijai tvirtinti.
Lietuvių kalbai pritaikyta Brailio abėcėlė buvo sudaryta iš 33 raidžių. Ji buvo sukurta remiantis lotynų ir vokiečių raidynais. Iš latvių kalbos buvo perimtos nosinės raidės ir raidės č, š, o raidės ė ir ž buvo lietuviškos. Ši abėcėlė buvo naudojama iki 2000-ųjų, kai buvo įvesta pakeitimų.
Sukūrus raštą, reikėjo knygų, iš kurių neregiai galėtų mokytis. Knygas ėmėsi perrašinėti aklųjų instituto mokytojai. Manoma, kad pirmoji knyga, perrašyta lietuvių Brailio raštu, buvo Jono Biliūno „Liūdna pasaka“. 1930 m. Aklųjų institute įkurtoje spaustuvėje buvo išleista pirmoji lietuvių Brailio raštu spausdinta knyga – mokytojos Viktorijos Gerulaitytės parengtas elementorius „Mūsų šviesa“.
Pranas Daunys taip pat parašė tris knygas: „Vargo keliais“ (apie jo gyvenimą ir aklųjų veiklos pradžią). Tai buvo pirmoji aklojo parašyta knyga Lietuvoje. Ji sulaukė pasisekimo ir 1935 m. buvo eksponuojama tarptautinėje aklųjų spaudos parodoje Prahoje, kur pelnė apdovanojimą.
Kitos jo sukurtos grožinės literatūros knygos – „Ties likimo sostu“ (skirta muzikai) ir „Benius Vanagas“ (autobiografinis romanas apie kario savanorio gyvenimą).
P. Daunys rašė publicistinius straipsnius apie akluosius leidiniuose „Mūsų aklieji“, vėliau – „Aklųjų dalia“ ir kt., kovojo už jų lygias teises, pirmas aprašė jų psichologinę būseną, akcentavo neregių poreikį dirbti, bandė keisti visuomenės požiūrį, o aklųjų prieglaudas vadino „tinginių namais“, nes jos nesuteikė galimybės dirbti. Aklųjų izoliavimą nuo visuomenės jis laikė ydingu, vedančiu į nykią vegetaciją.
Dar vaikystėje P. Daunys pamėgo muziką. Pirmiausia išmoko groti smuiku, tuomet lūpine armonikėle ir armonika. Apakęs jis paėmė į rankas kankles ir išmoko skambinti pianinu.
Neatlygintinai harmonijos ir teorinių muzikos pagrindų jį mokė M. K. Čiurlionio sesuo Jadvyga Čiurlionytė. Sofija Smetonienė padėjo jam įsigyti pirmąjį nuosavą pianiną, paskolindama 1 tūkst. litų. Jis nusipirko „Zimmermann“ firmos pianiną. Kai sutaupęs pinigų norėjo grąžinti skolą, S. Smetonienė padėkojo už sąžiningumą, bet pinigų nepriėmė.
„Muzika yra mano sielos saulė“, – yra sakęs P. Daunys. Jis ne kartą buvo kviestas akomponuoti garsiems to meto muzikantams. Kiprui Petrauskui sumanius įrašyti lietuvių liaudies dainas su kanklių akompanimentu, jis pasikvietė du neregius: Jurgį Pratkevičių ir Praną Daunį. Firma „Columbia“ išleido net kelias plokšteles. P. Daunys koncertavo ir su pasaulinio garso smuikininku Jaša Heifecu.
1927 m. P. Daunys išlaikė stojamuosius egzaminus į Kauno konservatoriją, tačiau dėl aklumo nei vienas profesorius neapsiėmė jo mokyti.
P. Daunys grojo penkiais instrumentais, sukūrė septynias dainas: tris solo ir keturias mišriam chorui. Kūrė įvairias improvizacijas pianinui, iš kurių garsiausios – „Lituanica“ ir „Arabas joja per Sacharą“.
P. Daunys, 1923 m. mūšyje praradęs dalį klausos, kovojo ir už kurčiųjų teises. Jo dėka suburta grupelė žmonių 1938 m. įsteigė Lietuvos kurčnebylių draugiją. P. Daunys tapo vienu iš instituto steigėjų ir rūpinosi nebylių švietimu.
1944–1945 m. P. Daunys dirbo Kauno aklųjų įmonės direktoriumi. Lietuvos kariuomenė užsakė akliesiems šepečių karių batams valyti.
Pasak istorikės, tai buvo ypatingas įvykis, nes P. Daunys tapo pirmuoju įmonės direktoriumi neregiu Lietuvoje.
Daug nuveikęs Lietuvos aklųjų labui, Pranas Daunys dėl konflikto antrajame aklųjų suvažiavime buvo atleistas iš instituto ir pasitraukė iš aktyvios veiklos.
Jo šeiminis gyvenimas taip pat nebuvo lengvas. Su antrąja žmona Rozalija Urbonavičiene jis susilaukė trijų sūnų, tačiau vėliau žmona mirė nuo tuberkuliozės, o du sūnūs mirė jauname amžiuje.
1928 m. Pranas Daunys buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.
Sovietmečiu jis tapo liaudies priešu ir patyrė daug sunkumų. Jis negavo pajamų ar pensijos, nes buvo Lietuvos karys savanoris. Jį išlaikė pažįstami žmonės. 1962 m. jis mirė nuo insulto skurde, paniekintas ir apleistas.
Atgavus Nepriklausomybę, buvo įkurtas Prano Daunio vardo fondas akliesiems remti.
Ant daugiabučio Savanorių pr. 204A, kur dabar veikia Lietuvos audiosensorinės bibliotekos Kauno padalinys, buvo atidengta memorialinė lenta: „Šioje vietoje savo name 1924–1962 metais gyveno Pranas Daunys. Lietuvos kariuomenės savanoris, aklųjų ir kurčiųjų švietimo pradininkas, kanklininkas, rašytojas“.
2010 m. Kauno apskrities aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrui (Taikos pr. 6A) buvo suteiktas Prano Daunio vardas. 2014 m. šalia šio pastato buvo atidengta P. Daunio skulptūra (skulpt. Jonas Gencevičius) su kompozicija iš žodžių: „Nešęs šviesą tamsoje“.
