Pirmiausia atsirado kvapas. Toks šiltas, salstelėjęs, truputį duoninis. Lyg kažkas ankstyvą vasaros rytą būtų pravėręs seną medinį rūsį, kuriame moliniuose buteliuose brendo gira.
Ore tvyrojo rugių, medaus ir kažkokio sunkiai paaiškinamo vaikystės jausmo mišinys.
Paskui atsirado gatvė…
Ilga, pilna žmonių, apsikabinusių saulės nušviestus stiklinius bokalus.
Virš galvų lingavo geltonos vėliavėlės, o tarp senų pastatų aidėjo armonikos ir juokas. Niekas ten neskubėjo. Net atrodė, kad laikrodžiai tame mieste buvo uždrausti.
Priiejęs arčiau pamačiau užrašą: „Didysis giros gėrimo festivalis“, o gal kitoks buva, tiksliai nepamenu. I tada kažkaip supratau, ka sapnuoju.
Bet sapnai kartais būna tikresni už realybę…
Centre stovėjo milžiniška medinė statinė. Tokia didelė, kad šalia jos žmonės atrodė kaip vaikai. Iš žalvarinio krano nesustodama tekėjo gira – putojanti, tamsi, šalta.
Vienas senukas, vilkintis lino marškiniais, rimtu veidu aiškino kažkokiam jaunuoliui:
– Tikra gira tur būt tokia, ka po pirma gurkšnia norėtum gyvent lėčiau.
Ir visi aplink linkčiojo lyg bažnyčioje.
Toliau vyko giros ragavimo čempionatas. Žmonės užsimerkę bandė atspėti skonius.
„Čia su mėta.“
„Ne, čia su razinom.“
„Čia močiutės gira iš Pasvalio.“
Vienas vyras po trečio bokalo pradėjo verkti klausydamas akordeono.
Bet niekas iš jo nesijuokė. Atvirkščiai – kažkokia moteris jam tyliai papildė stiklinę ir paglostė petį.
Vaikai bėgiojo su putomis ant lūpų. Kažkas šoko basas ant grindinio. Dvi močiutės ginčijosi, kuri gira geresnė – šviesi ar tamsi.
Vienas barzdotas vyras pardavinėjo ruginę duoną su kmynais ir kartojo:
– Be duonos gira neturi sielos.
Vakare festivalio viduryje uždegė mažas lemputes. Miestas tapo auksinis. Atrodė, kad net oras pradėjo šiek tiek svaigti.
Ir tada sapne atėjo keistas jausmas…
Toks tylus supratimas, kad žmonėms kartais labai nedaug reikia laimei. Ne naujausių ekranų. Ne triukšmo. Ne amžino bėgimo.
Kartais užtenka šilto vakaro, gyvos muzikos, juoko tarp senų namų sienų ir šalto giros bokalo rankoje.
Pamenu, dar stovėjau pačiame Šiaulių bulvaro viduryje, kažkur prie „Spiečiaus“, aplink švietė lemputės, o žmonių buvo tiek daug, kad visas bulvaras atrodė gyvas kaip upė.
Kažkas grojo akordeonu, kažkas juokėsi prie statinės, kažkas kilstelėjo bokalą į dangų…
I tada net sapne spiejau pagalvuot:
– Ot ka taip per „Šiaulių naktis“…
Ka vienam vakarui visas miests pamirštų skubėjimą. Ka žmones ne praeitų vieni pruo kitus, o sustotų pasikalbėt. Ka bulvare kvepėtų gira, rugine duona i vasara. Ka muzika grotų ne iš telefų, o kažkur gyvai tarp žmuonių.
Paskutinis dalyks, katrą prisimenu prieš pabusdams – kažkas ant scenas pasaki:
– Gira nėr tik gers gėrims! Gira yr gera nuotaika…
I keisčiausia, ka pabudęs da kurį laiką burnoj jaučiau jos skuonį…
