Kaune paminėtas baltų etnokultūros tyrinėtojos Anželikos Zelmos Tamaš-Tamūžos dešimties metų mirties sukaktis. Šia proga į Ąžuolyno biblioteką atvyko svečiai iš Latvijos: Valmieros krašto lietuvių kultūros draugijos „Gintaras“ pirmininkė, baltų kultūros puoselėtoja Regina Karmazaitė-Valtenberga ir Bauskės krašto etninių švenčių organizatorė Daira Jatniecė. Su jomis susitikta Nemuno ir Neries santakoje, prie senovinio aukuro, kur vyko pokalbis apie baltų kultūros svarbą ir išsaugojimą.
R. Karmazaitė-Valtenberga, pristatydama A. Z. Tamaš-Tamūžos veiklą, pabrėžė, kad ši mokslininkė perdavė senovės lietuvių ir latvių žinias apie žvaigždes, senąjį kalendorių (metrodį), Gaivos sistemą, šventes, papročius, matematiką, raštą ir kitus reikšmingus dalykus. A. Z. Tamaš-Tamūža aktyviai dalyvavo Lietuvos „Žinijos“ draugijos veikloje ir skaitė paskaitas Lietuvoje bei Latvijoje, populiarindama senąjį baltų mokslą, laiko energetiką, matematinę sistemą ir Artūro kalendorių.
„Iš dangaus aš nusileidau sidabrinėm kopėtėlėm, mielos Maros lopšin, mamytės glėbin“, – citavo latvių liaudies dainą R. Karmazaitė-Valtenberga, pabrėždama, kad baltai tiki, jog jie atėjo ne iš žemės ir ne į žemę sugrįžta, o keliauja į dausas. Vis dėlto, ji atkreipė dėmesį, kad pagal baltų tradicijas derėtų minėti žmogaus gimimo, o ne mirties metines.
Renginio metu buvo pristatyta knyga „LLLatų pasakos“, kurioje surinktos A. Z. Tamaš-Tamūžos užrašytos senosios baltų pasakos ir legendos. R. Karmazaitė-Valtenberga, knygos leidėja ir vertėja, teigė, kad šios pasakos atskleidžia daug informacijos apie protėvių gyvenimą ir yra aktualios šiais laikais. Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centrui buvo padovanotas etnologės archyvas, įskaitant 1978 m. parašytos knygos „LLLielatų pasaulėžiūra – „LLLielatu pasaulskats“ rankraštį.
R. Karmazaitė-Valtenberga teigė, kad Kauno santaka yra ypatinga vieta, tarsi Dievo ausis, kur galima išsakyti savo svajones Visatai. Ji pati, gyvendama Latvijoje nuo 1978 m., kaskart atvykusi į Kauną stengiasi aplankyti santaką ir pabūti prie ten esančio aukuro.
„Prie Nemūnio (išminties upės) ateiname pasisemti išminties, pasikalbėti, paprašyti, ko mums reikia. Neris simbolizuoja panirimą ir išnirimą. Santaka yra tinkama vieta prieš egzaminus ar svarbius gyvenimo sprendimus, kur galima nusiprausti vandeniu“, – aiškino R. Karmazaitė-Valtenberga.
Pasak jos, Kauno aukuras yra svarbi vieta baltams, tačiau ugnį galima uždegti tik saulei nusileidus, nes dieną šviesą dovanoja saulė. Ji pridūrė, kad ugnis yra kūrėja, viena stipriausių stichijų, todėl Kauno santakoje ugnis degama ketvirtadienio ir šeštadienio vakarais, taip pat per saulėgrįžas ir kitas šventes. Namuose ugnelę galima uždegti kiekvieną vakarą, nes ji ramina.
Paklausta, kaip išgyventi sunkumus, R. Karmazaitė-Valtenberga patarė dainuoti liaudies dainas ir šokti. Ji priminė Lietuvos, Latvijos ir Estijos dainų šventes, kuriose juntamas didelis džiaugsmas ir stiprybė. Taip pat pabrėžė, kad svarbu neteršti oro blogomis mintimis ir džiaugtis paprastais dalykais, vadovaujantis baltų principu: „Nei šunelio aš nespyriau, nei ugnelės pagaliuko, ir šunelis Dievo duotas ir ugnelės pagalėlis.“
Pagal baltų kalendorių, ateinantys metai bus Gulbės metai, kurie žada būti geri, išmintingi, tinkami ūkiui tvarkyti ir vestuvėms. R. Karmazaitė-Valtenberga palinkėjo daugiau džiaugsmo ir šviesos ateinančiais metais.