## Kauno hidroelektrinei – 65 metai: elektra, apsauga nuo potvynių ir neišvengiamas poveikis gamtai
Kauno hidroelektrinė (HE), pradėjusi veikti visu pajėgumu 1960 m. balandžio 18 d., yra svarbus energetikos objektas Lietuvai ir Kaunui. Ji ne tik apsaugo Kauno miestą nuo potvynių, bet ir gamina elektros energiją. Kauno miesto muziejus, minėdamas 65-ąsias hidroelektrinės veiklos metines, surengė diskusiją „Pažabojus Nemuną: poveikis miestui ir gamtai“, kurioje buvo aptarti įvairūs aspektai, susiję su šios elektrinės veikla.
Diskusijoje, vykusioje balandžio 17 d. Kauno rotušėje, dalyvavo VDU Biologijos katedros docentė dr. Ingrida Šatkauskienė, Kauno HE statybų darbų vykdytojas Julius Pakalniškis, AB „Ignitis gamyba“ Gamybos tarnybos vadovas Darius Kucinas ir AB „Vidaus vandens kelių direkcija“ Laivybos skyriaus vadovas Aurelijus Rimas. Diskusiją moderavo Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Gediminas Kasparavičius. Renginio metu buvo galima apžiūrėti HE statybose naudotą pneumatinį plaktuką, Senamiesčio vandens matavimų stoties matuoklę ir pamatyti dokumentinį filmą apie Kauno HE.
### Apsauga nuo potvynių – prioritetas
Istorikas dr. Gediminas Kasparavičius pabrėžė, kad Kauno marios šiandien yra populiari kauniečių ir miesto svečių laisvalaikio vieta, tačiau statant hidroelektrinę teko iškeldinti daug gyventojų, užlieti gyvenvietes, kultūros paveldo objektus ir pakeisti gamtą.
Pasak istoriko, mintis apie hidroelektrinę gimė XX a. pradžioje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d., šalis susidūrė su elektros trūkumu ir aukštomis elektros kainomis. Buvo svarstoma galimybė panaudoti didžiausias Lietuvos upes – Nemuną ir Nerį. XX a. 4-ajame dešimtmetyje, parengus naują Lietuvos elektrifikacijos planą, vėl atsigręžta į upes, nes didžioji dalis elektros gamybai naudojamo kuro buvo importuojama. Taip pat buvo siekiama energetinės nepriklausomybės. Tačiau šiuos planus nutraukė 1940 m. įvykusi Lietuvos okupacija ir Antrasis pasaulinis karas.
„1946 m. Kauną ištiko didžiulė nelaimė – Didysis Kauno potvynis, kurio metu žuvo daugiau nei 100 žmonių, o miestui buvo padaryta didžiulė žala. Tuomet vėl buvo prisimintas siūlymas statyti užtvanką, kuri apsaugotų Kauną. LTSR ministrų kabineto susirašinėjimuose su mokslininkais ir hidrologais buvo nuspręsta nedelsiant imtis veiksmų, siekiant išvengti tokių katastrofiškų potvynių ateityje“, – teigė dr. G. Kasparavičius. Darbai prasidėjo 1955 metais.
### Elektros gamyba ir kokybės svarba
Kauno HE statybų darbų vykdytojas Julius Pakalniškis, kuris taip pat dalyvavo Elektrėnų elektrinės statybose, pabrėžė, kad statybų metu labai svarbi buvo kokybė.
„Darbų kokybė mums buvo įkalta į galvas, kaip turi būti, todėl dirbome ypač atsakingai“, – sakė J. Pakalniškis. Jis prisiminė, kad dauguma darbuotojų buvo lietuviai, o dalis ekskavatorininkų ir buldozerininkų atvyko iš Gruzijos ir kitų šalių, dalis vairuotojų – rusai. Anot jo, Kauno HE statybos kainavo apie 400 mln. rublių.
„Hidroelektrinės gamina pigią elektrą, bet jų statyba yra brangi“, – konstatavo J. Pakalniškis.
2010 m. Kauno hidroelektrinė buvo rekonstruota. Iki 2030 m. planuojama pakeisti generatorius.
„Kauno HE kasmet pagamina apie 4 proc. Lietuvoje suvartojamos elektros energijos. Jos galia nėra didelė – 100 megavatų, veikia keturi agregatai. Hidroelektrinė taip pat teikia papildomas paslaugas“, – pažymėjo AB „Ignitis gamyba“ Gamybos tarnybos vadovas Darius Kucinas.
### Neigiamas poveikis gamtai
VDU Biologijos katedros docentė dr. Ingrida Šatkauskienė, paklausta apie poveikį Nemunui, ragino įsivaizduoti žmogaus kraujagyslėmis tekantį kraują, kai įdedamas vožtuvas ir užtvenkiamas kraujo tekėjimas: kažkur nepratekės, kažko trūks.
„Čia panašiai: poveikis gamtai buvo milžiniškas. Padalinome upę. Tai daugiau nei 20 m aukščio tvenkinys. Turime stovinčio vandens florą ir fauną. Nemune praradome žuvų rūšis, kurios mėgdavo migruoti. Jų sumažėjo iki 24, nes veisimasis vyksta marių viduje, nevyksta kaita, nelieka biologinės įvairovės, rūšis nusilpsta. Pokyčiai liečia ne tik žuvis, bet ir visą ekosistemą: vandenį, žuvis, akmenėlius, nuosėdas, kirmėles, moliuskus“, – sakė I. Šatkauskienė.
Iki 2032 m. hidroelektrinių ir užtvankų savininkai privalės įrengti žuvitakius, o tai galėtų pagerinti situaciją.
Biologė atkreipė dėmesį ir į pakrantes. „Mes visi norime gyventi prie upės, įsibrauname vos ne į vandenį su savo namais, sklypais ir visu kuo. Palei upę eina daugiaaukščiai namai. Rekreacinių 5 metrų zonų nebeliko, niekas net dėmesio į tai nebekreipia. Viskas užtveriama ir apstatoma iki pat upės, išbetonuojamos visos pakrantės. Tos betonuotos pakrantės yra dar vienas nonsensas. Tai baisu: nei žolės, nei šabakštyno, o šabakštynai gamtoje yra aukso vertės, tai nors keli metrai, kur gali pasislėpti paukštis, žaltys ar varlė ir išlįsti gėlės“, – teigė I. Šatkauskienė.
### Planuojamas laivybos šliuzas
AB „Vidaus vandens kelių direkcija“ Laivybos skyriaus vadovas Aurelijus Rimas renginio metu prisiminė pokalbį su vienu labiausiai patyrusių upių kapitonų – Rimantu Mažukna.
„Jis dar prisimena, kaip laivyba vyko Nemuno upe, kai dar nebuvo Kauno hidroelektrinės. Jo teigimu, intensyvi laivyba vyko Nemuno ruožu Gardinas–Kaunas–Jurbarkas. Apie 1950-uosius vyko laivyba ir krovinių gabenimas iš Druskininkų į Merkinę, Alytų iki Kauno ir Skirsnemunės. Įvairiais laikotarpiais ruožu Skirsnemunė–Merkinė buvo gabenami kroviniai. 1959 m., prieš užtvenkiant Kauno marias, iš apačios buvo atplukdytas laivas „Nemunas“, kuris dirba iki šiol, o jį vairuoja R. Mažukna. Pasak upeivio, iki 1971 m. du upiniai vilkikai gabendavo rąstus iš Merkinės į Kauną“, – sakė A. Rimas.
Vidaus vandens kelių direkcija su Kauno miesto savivaldybe ir keliomis ministerijomis yra pasirašiusi memorandumą, kuriuo siekiama pastatyti laivų šliuzą Kauno HE užtvankoje.
„Poveikio aplinkai vertinimo nagrinėjime yra maksimalių matmenų laivų šliuzas, kuris atitiktų laivų praplaukimą E kategorijos vandens keliu. Jis yra tokių matmenų, kad ateityje galėtų būti pritaikomas ir krovininiams laivams. 10 metrų aukščio laivas galėtų praplaukti aukštyn ir žemyn. Sujungus aukštupį su žemupiu laivybos tikslais, būtų garantuota laivyba nuo Klaipėdos iki Druskininkų. Tai yra mūsų siekis. Šiuo metu dar vyksta poveikio aplinkai vertinimas ir analizė“, – kalbėjo A. Rimas.
