Kauno marios – nyksta: ar ryšimės gelbėti, ar stebėsime abejingai?
Vasara Kaune. Atvykus į vieną išskirtiniausių miesto vietų – ant kalvos iškilusį Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, baroko epochos šedevrą, didybę dar labiau pabrėžia gamtos grožis. Saulės spinduliai prasiskverbia pro šimtamečių ąžuolų šakas, sukurdami mistišką atmosferą, primenančią M.K. Čiurlionio paveikslus.
Toliau atsiveria nuostabus vaizdas į platų vandens telkinį, apsuptą smėlėtų krantų, aukštų šlaitų ir grakščių pušų. Ne veltui kai kurie miesto gyventojai ir svečiai šią vietovę lygina su mažąja Nida. Akys mėgaujasi gamtos ir žmogaus sukurtu įspūdingu meno kūriniu, tačiau įkvepiant oro pajuntamas nemalonus kvapas.
Jei nuspręsite aplankyti Kauno marių apylinkes nuo birželio pabaigos iki rugsėjo vidurio, būsite priversti susidurti su idilišką vaizdą darkančia realybe: žaliuojančiu vandens paviršiumi, išmestais žuvų gaišonais ir „žydinčioms“ marioms būdingu dvoku. Šiuos nemalonius pojūčius sukelia eutrofikacija – maistinių medžiagų (ypač azoto ir fosforo junginių) perteklius vandenyje, skatinantis intensyvų dumblių ir augalų augimą.
Šiltuoju metų laiku didžiausiame Lietuvos dirbtiniame vandens telkinyje ima vešėti melsvadumbliai, kurie ne tik nudažo vandenį, bet ir išskiria pavojingus toksinus, kenkiančius žuvims, kitiems organizmams ir žmonių sveikatai. Kauno marių regioninis parkas siūlo poilsiautojams viską – nuostabią aplinką, gamtos ir architektūros įvairovę, sutvarkytus paplūdimius, poilsiavietes, pramoginę laivininkystę, tačiau trūksta svarbiausio dalyko – galimybės atsigaivinti vandenyje karštą vasaros dieną. Galima leisti laiką prie vandens, bet maudytis nerekomenduojama, nes galima susirgti, o ir šiaip mažai kas norėtų nerti į žalią pelkę primenančią balą.
Kas lemia Kauno marių eutrofikaciją?
Kauno marios ne visada taip stipriai žydėdavo. Vyresni gyventojai prisimena, kad vanduo nusidažydavo tik kelioms savaitėms per maudymosi sezoną, o likusį laiką vandens pramogoms nebuvo jokių kliūčių. Tačiau laikui bėgant, dėl didėjančios taršos, ypač žemės ūkio ir buitinių nuotekų patekimo į vandenį, dugne susikaupė fosforo klodai, tapę idealia terpe melsvadumbliams. Tai yra vienas iš akivaizdžiausių žmogaus veiklos pavyzdžių, darančių žalą gamtai. Deja, mes patys susiduriame su savo kenkėjiško požiūrio pasekmėmis.
Būtina veikti nedelsiant
Žmogaus padarytą žalą turi atitaisyti žmogus. Delsti negalima, nes laikas nėra mūsų sąjungininkas. Melsvadumblių sukeltas vandens žydėjimas jau daug metų kenkia gamtai ir mažina Kauno marių rekreacinį potencialą, todėl tai yra didžiulė problema ne tik Kaunui, bet ir aplinkinėms savivaldybėms. Ignoruoti šią problemą – nusikaltimas, nes šylant klimatui, procesai tik intensyvės ir gali sukelti ekologinę katastrofą.
Nors gali atrodyti, kad išvalyti Kauno marias yra neįmanoma, pasaulyje yra pavyzdžių, kurie rodo, kad viskas priklauso nuo noro ir pastangų.
Suomijos patirtis rodo aiškų kelią iš šios krizės. Kadaise užterštas Vesijärvi ežeras Lahti mieste šiandien vėl švarus ir gyvas. Tai pasiekta ne stebuklu, o nuosekliu, ilgalaikiu darbu, sutelkus vietos valdžią, mokslininkus, bendruomenes ir verslą.
Jei gali suomiai, kodėl negalime mes? Reikia drąsiai imtis iniciatyvos – pradžią galėtų padaryti Kaunas, palaipsniui įtraukiant aplinkines savivaldybes, valstybės institucijas ir visuomenę, nes Kauno marių tarša yra viso regiono atsakomybė.
Pirmasis žingsnis turėtų būti Kauno marių gelbėjimo fondo įkūrimas – bendra valstybės, savivaldybių, mokslo institucijų, verslo ir nevyriausybinių organizacijų platforma. Fondas galėtų organizuoti ir finansuoti tyrimus, rengti taršos mažinimo projektus ir telkti visuomenę.
Toliau reikia imtis nuoseklių veiksmų, mažinant maistinių medžiagų srautą į marias. Būtina modernizuoti mažesnių miestelių ir kaimų nuotekų valymo sistemas, apriboti intensyvų tręšimą šalia vandens telkinių, įrengti buferines zonas pakrantėse ir upelių slėniuose.
Taip pat būtina pradėti marių ekosistemos atkūrimo programą: atlikti bandomuosius marių dugno aeracijos projektus, reguliuoti žuvų populiacijas, vykdant tikslingą biomanipuliaciją, kurti natūralius vandens filtravimo barjerus, atstatant pelkėtas vietas. Visi šie veiksmai turėtų būti paremti moksliniais tyrimais ir nuolatine monitoringo sistema.
Ne mažiau svarbu – įtraukti visuomenę. Kaunas galėtų inicijuoti švietimo kampaniją, kviesdamas miestiečius, ūkininkus ir verslą tapti Kauno marių globėjais: organizuoti talkas, švietėjiškus renginius, savanoriškas stebėjimo programas.
Svarbiausia suprasti – be bendrų, ilgalaikių ir atkaklių pastangų Kauno marių nepavyks išgelbėti. Vesijärvi istorija primena tiesą: net labiausiai pažeista gamta gali atsigauti, jei žmogus su ja kovoja išvien su mokslu, bendruomene ir valstybe. Turime padaryti viską, kad mūsų vaikai matytų švarias Kauno marias.
