## Lietuvoje keičiasi benamystės veidas: vis dažniau namų netenka jauni žmonės
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, benamystė išlieka didelė problema. Nors oficiali statistika beveik nesikeičia, organizacijų, teikiančių apgyvendinimo paslaugas benamiams, vadovai teigia, kad situacija sparčiai kinta – gatvėse atsiduria vis jaunesni žmonės, o nemažai jų grįžta iš įkalinimo įstaigų.
Europos Parlamentas dar 2020 m. įsipareigojo iki 2030 m. panaikinti benamystę, tačiau vis dar abejojama, ar tai pavyks įgyvendinti. Praėjusiais metais Europos nacionalinių organizacijų, dirbančių su benamiais, federacija (FEANTSA) paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad 2024 m. Europoje buvo beveik 1,3 mln. benamių, gyvenančių prieglaudose, nakvynės namuose ar laikinuose būstuose.
Oficialūs duomenys rodo, kad Lietuvoje benamystę patiria palyginti nedaug žmonių, nors paskutinio gyventojų ir būstų surašymo metu benamių skaičius buvo didesnis nei ankstesniais metais. 2021 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo 1380 benamių. Palyginimui, 2011 m. tokių žmonių buvo 857, o 2001 m. – 1250.
Šie žmonės gyvena įvairiai – vieni tiesiog gatvėse, kiti neoficialiai glaudžiasi pas pažįstamus, treti – nakvynės namuose, kurie veikia daugelyje didesnių savivaldybių. Be savivaldybių, benamystės problemą padeda spręsti ir nevyriausybinės organizacijos.
Neseniai Kaune, Vilijampolės rajone, naujus laikino apgyvendinimo namus atidarė VšĮ „Gerumo rankos“. Taip pat Kaune veikia Kauno arkivyskupijos „Caritas“ dienos centras „ATEIK“, skirtas benamystę ar sunkias gyvenimo sąlygas patiriantiems asmenims.
Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ laikinųjų namų vadovė A. Karčiauskienė portalui „Kas vyksta Kaune“ teigė, kad 2023 m. dažniausia benamystės priežastis buvo tiesiog būsto neturėjimas, sudaranti apie 70 proc. atvejų. Kitos priežastys, tokios kaip grįžimas iš įkalinimo įstaigų ar smurtas artimoje aplinkoje, buvo įvardijamos kaip šalutinės. Visgi „Carito“ atstovė pabrėžė, kad ši statistika nėra visiškai reprezentatyvi.
„Ne visai aišku, kaip reikėtų žymėti, jei žmogus prieš išeidamas iš įkalinimo įstaigos jau buvo benamystės situacijoje. Metodika nėra visiškai aiški“, – sakė A. Karčiauskienė.
Oficiali statistika taip pat rodo, kad moterys sudaro tik 19,6 proc. benamystę patiriančių asmenų. Paprastai nakvynės namuose gyvena kur kas daugiau vyrų nei moterų.
„Viena iš teorijų, kodėl taip yra – moterys labiau linkusios pakęsti smurtą artimoje aplinkoje, gyventi nesaugioje aplinkoje, kad tik turėtų gyvenamąją vietą. Tai daugiau hipotezės“, – svarstė A. Karčiauskienė.
### Vienos priežasties neįvardija
„Carito“ laikinųjų namų vadovė teigia, kad vienos aiškios benamystės priežasties nėra – dažniausiai tai yra daugybės sunkių išgyvenimų pasekmė.
„Yra skirtingos priežastys, jos susideda, akumuliuojasi ir viena iš jų būna paskutinis lašas, dėl kurio žmogus tampa benamiu“, – aiškino pašnekovė.
„Pavyzdžiui, kalbant apie priklausomybę nuo alkoholio, visuomenėje yra nemažai nuo alkoholio priklausomų žmonių, bet tai nereiškia, kad jie visi taps benamiais“, – pridūrė A. Karčiauskienė.
Pasak pašnekovės, benamių nesieja ir kokie nors bendri bruožai, kalbant apie išsilavinimą ar socialinę klasę.
„Visi žmonės yra labai skirtingi – gal labiau egzistuoja toks įsivaizdavimas, kad juos turi kažkas vienyti“, – paaiškino „Carito“ laikinųjų namų vadovė.
Anot A. Karčiauskienės, vis dar trūksta kompleksinio požiūrio į benamystę. Manoma, kad benamiai – tai tik žmonės, gyvenantys nakvynės namuose.
„Jeigu mes jų nesuskaičiuojame, jų ir nežinome. Ir tada atsivertus statistiką matome labai panašią situaciją – tų žmonių yra keli tūkstančiai, skaičius nelabai auga ar mažėja. Ir jeigu pasižiūrime į statistikos departamento duomenis, tą ir matome – jeigu padaugėja vietų skaičius apgyvendinimo įstaigose, tai ir benamystės skaičiai padidėja, o jeigu sumažėja vietų skaičius, tada ir benamystės skaičiai mažėja. Dėl to atrodo, kad problema nėra tokia didelė“, – sakė A. Karčiauskienė.
### Prisideda ir savivaldybė
Kauno savivaldybė per Socialinių paslaugų centrą (SPC) teikia pagalbą benamystę patiriantiems kauniečiams. Kauno SPC laikino apgyvendinimo skyriaus vedėja socialiniams reikalams Neringa Gudėnaitė paaiškino, kad sunkioje padėtyje atsidūrusiems kauniečiams teikiamos dvi paslaugos – laikino apnakvindinimo ir apgyvendinimo nakvynės namuose.
Laikino apnakvindinimo paslauga teikiama neblaiviems asmenims, kuriems nereikalinga būtinoji medicinos pagalba. Paprastai tai būna žmonės, kuriuos neblaivius į centrą pristato greitosios medicinos pagalbos (GMP) medikai arba policijos pareigūnai tarp 18 val. vakaro ir 8 val. ryto. Šie asmenys centre prabūna iki dienos laiko, prasiblaivo. Per metus ši paslauga suteikiama maždaug dviems šimtams žmonių.
Apgyvendinimo nakvynės namuose paslauga teikiama žmonėms, kurie dėl įvairių priežasčių prarado ne tik namus, bet ir dažnai – socialinius įgūdžius. Jie Kauno SPC laikinojo apgyvendinimo skyriuje gyvena metus ir ilgiau. Socialiniai darbuotojai padeda jiems išspręsti problemas ir sugrįžti į visuomenę.
Pasak N. Gudėnaitės, šiuo metu SPC turi apie 60 ilgalaikių gyventojų: apie keturiasdešimt vyrų ir dvidešimt moterų. Specialistė aiškina, kad nors gyventojų skaičius keičiasi, vyrų visuomet būna daugiau.
Paprastai vyrai ir moterys centre apgyvendinami atskiruose pastatuose, tačiau šiuo metu moterų apgyvendinimui skirtas pastatas rekonstruojamas, todėl moterys ir vyrai gyvena tame pačiame pastate, tik atskirose patalpose.
Kaip ir kiekvienoje įstaigoje, Kauno SPC galioja vidaus tvarkos taisyklės, kurių privaloma laikytis. Skyriaus gyventojai dienos metu gali išvykti iš teritorijos, pavyzdžiui, į darbą ar kitomis reikmėmis, bet vakare turi grįžti.
„Pagrindas yra bendradarbiavimas su socialiniu darbuotoju, siekis įgyvendinti savo planą, kurį sudaro socialinis darbuotojas kartu su paslaugų gavėju. Visgi tai yra laikini namai, tokia stotelė, kada tu turi sugrįžti atgal į visuomenę.
Kitas labai svarbus dalykas – laikino apgyvendinimo skyriuje gyventojai negali turėti ar vartoti alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų. Tai yra laikoma vidaus tvarkos pažeidimu“, – paaiškino N. Gudėnaitė.
Nedidelė dalis paslaugų gavėjų iškrenta iš sistemos, nes nesugeba laikytis šių vidaus taisyklių.
„Jei žmogus turi priklausomybę, mes suprantame ir siūlome įvairių pagalbos būdų. Bet jeigu žmogus nepriima mūsų pagalbos, mes turime teisę inicijuoti ir siekti, kad paslauga būtų nutraukta“, – perspėjo skyriaus vedėja.
Visgi ji pabrėžė, kad gyventojas, nesugebantis laikytis taisyklių, nebus išspiriamas į gatvę.
„Nė vienam žmogui nėra atidaromos durys ir sakoma – „keliauk į gatvę“. Kiekvienam, kuris pažeidinėja vidaus tvarkos taisykles, susijusias su alkoholio vartojimu ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, visuomet yra pasiūloma alternatyva, kaip ją būtų galima išspręsti.
Tai yra ir gydymo įstaigos, ir įvairūs reabilitacijos centrai, bendruomenės centrai. Tačiau jeigu žmogus nepriima pagalbos, mes negalime teikti pagalbos, nes jis dėl savo neadekvataus elgesio gali kelti pavojų kitiems gyventojams ar net centro darbuotojams“, – sakė N. Gudėnaitė.
Kai kada apgyvendinimo namus palikę gyventojai sugrįžta pakartotinai, kartais ir po kelis kartus.
„Būna žmonės, kuriems kažko pritrūko – ar darbą prarado, ar sugrįžo prie kažkokios savo priklausomybės, dėl to prarado būstą ar gyvenamąją vietą. Būna, kad sugrįžta ir vieną kartą, ir antrą, ir trečią. Galbūt reikėjo sugrįžti ir penktą kartą, kad tvirtai atsistotų ant kojų“, – pasakojo pašnekovė.
### Didžiausia problema – priklausomybės
„Pagrindinė benamystės priežastis yra priklausomybės, ypač narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms“, – teigė Kauno SPC laikinojo apgyvendinimo skyriaus vedėja.
Pasak specialistės, priklausomybės visuomet buvo dažna benamystės priežastis. Kai kada priklausomybių turėjimas nėra toks akivaizdus – pavyzdžiui, žmonės tik vėliau prasitaria, kad dėl priklausomybės nuo azartinių lošimų prarado visą savo turtą.
Vienas pokytis, kurį pastebi socialiniai darbuotojai – vis jaunėja paslaugų gavėjų amžius. Šiuo metu jauniausiajam centro gyventojui – vos 20 metų, o vyriausias namų gyventojas skaičiuoja jau 8 gyvenimo dešimtmetį.
Be to, sulaukiama daugiau asmenų, grįžtančių iš įkalinimo įstaigų.
„Paskutiniu metu padaugėjo asmenų, grįžtančių iš įkalinimo įstaigų, kurie neturi gyvenamosios vietos. Amžiaus vidurkis mažėja, dažnai grįžta jauni žmonės. Prieš kokius penkis metus neturėjome tokios tendencijos, o dabar galime pasakyti, kad daugėja jaunuolių, kurie sugrįžta iš įkalinimo įstaigų“, – pabrėžė N. Gudėnaitė.
„Taip pat pas mus patenka asmenys, kuriems skiriamas orderis dėl smurto artimoje aplinkoje, jiems uždrausta artintis prie savo gyvenamosios vietos“, – pridūrė pašnekovė.
Anot N. Gudėnaitės, dažniausiai iš įkalinimo įstaigų sugrįžta asmenys, kurie jau atliko jiems paskirtą laisvės atėmimo bausmę arba buvo paleisti lygtinai. Dalis jų į nakvynės namus atsineša ir įkalinimo įstaigų suformuotą bendravimo kultūrą.
„Daugėja tokių asmenų, kurie yra agresyviai nusiteikę, linkę smurtauti, linkę atsinešti ar įvesti savo nerašytinų taisyklių. Tai mums, kaip socialiniams darbuotojams, kelia naujų iššūkių. Reikia mokytis, kaip prie tokių asmenų prieiti, motyvuoti taip nesielgti“, – pasakojo laikinojo apgyvendinimo skyriaus vedėja.
Kita asmenų grupė, kuri kelia didesnius iššūkius – asmenys, kurie turi rimtesnius psichikos sutrikimus, tačiau atsisako gydymo. Pasak skyriaus vedėjos, laikino apgyvendinimo namai pilnai pritaikyti asmenims su negalia, tačiau didžiausi iššūkiai kyla tada, kai susiduriama su psichiniais sutrikimais, kurių asmenys nenori gydyti.
„Jei žmogus turi amputuotą koją ar ranką, yra vienaip. Mūsų patalpos yra pilnai pritaikytos žmonėms su negalia.
Truputį kitokia problema yra gydymo atsisakantys žmonės, kurie turi rimtus psichikos sutrikimus, bet nevartoja vaistų. Mes, kaip socialiniai darbuotojai, negalime suteikti jiems paslaugų, nes žmogus, nevartojantis medikamentų, gali kelti grėsmę tiek kitiems paslaugų gavėjams, tiek sau, tiek socialiniams darbuotojams.
Turime tokią problemą, bet tai yra žmogaus teisė ir laisvė pasirinkti, ar jis nori gydytis, ar ne. Bet mūsų darbuotojams tai sukelia rimtų kliūčių“, – sakė N. Gudėnaitė.
### Skolos stumia į gatvę
Kelios kitos benamystės priežastys, minimos specialistės – skolos, mokesčių nemokėjimas. Iš to seka ir kitos pasekmės – nebepavyksta susimokėti už buto nuomą, arba jei turima kokia nors nuosavybė, ją areštuoja antstoliai.
Panašiai nutiko ir vienam iš laikinojo apgyvendinimo skyriaus gyventojų, Arūnui.
„Praradau savo butą, neturėjau kur gyventi. Kreipiausi į savivaldybę, į socialinius darbuotojus, čia man pasiūlė apsigyventi. Tiek žinių, stebuklų nebuvo“, – trumpai atsakė Arūnas, paklaustas, kaip atsidūrė Kauno SPC.
Arūnas pasakojo, kad būsto neteko būtent dėl skolų. Pakrikus sveikatai, jis nebegalėjo dirbti, susimokėti už paslaugas. Per daug metų susikaupė skolos, o tuomet antstoliai ir butą konfiskavo.
Šiuo metu Arūnas apie metus laiko gyvena Kauno SPC. Jam yra 54 metai, į pensiją jis dar neįšėjo. Tiesa, turi negalią, tad gauna šalpos negalios pensiją.
Arūnas pasakoja, kad šiuo metu turi ir kitą problemą – dar nėra išsiskyręs su žmona. Šiuo metu kaunietis ieško būdų išsiskirti su žmona, tačiau tai nėra paprasta, nes ji gyvena Anglijoje, o jos kontaktų Arūnas neturi.
„Dokumentus advokatui pridaviau, bet sako netiko – reikia žmonos dokumentų. Bet kaip aš juos gausiu, kai aš su ja visiškai nebendrauju nuo 2009 metų? Ir tuo labiau ji užsienyje. Aš nesinaudoju internetu, feisbukais“, – paaiškino Arūnas.
Nors valstybė garantuoja antrinę teisinę pagalbą, tačiau ir tuomet gali tekti susimokėti, pavyzdžiui, kai advokatui tenka bendrauti su kitos šalies institucijomis nuotoliniu būdu.
Visgi Arūnas dėkoja Kauno SPC darbuotojams – pasakoja, jog skųstis neturi kuo, o nustatytų taisyklių laikytis nėra sunku.
„Sąlygos labai neblogos – ir maitina, atveža, padeda kaip gali. Skųstis neturiu kuo. Reikia suprasti, kad čia vis tiek ne tavo namai“, – sakė Arūnas.
### Ori senatvė – ne garantija
Kitas laikinojo apgyvendinimo skyriaus gyventojas, Steponas, jau pensininkas, jam yra 66 metai. Birželio mėnesį jis nakvynės namuose bus pragyvenęs trejus metus.
Mokslus jis baigė LSMU Veterinarijos akademijoje ir ilgus metus dirbo veterinarijos gydytoju. Tačiau vyrui buvo sunku prisitaikyti prie pakitusios realybės po Sovietų Sąjungos griūties ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.
„Kai prasidėjo griūtis, mūsų specialistų buvo nemažai. Atsirinko, kas jiems tiko pagal pažintis, o daug mūsų liko bedarbiais“, – pasakojo Steponas.
Nuo tada susirasti darbą buvo sunku, o iki valstybinės pensijos užsitikrinimo pritrūko poros metų darbo stažo, tad šiuo metu jis gauna tik šalpos pensiją.
Steponas jau trejus metus laukia socialinio būsto, tačiau greitu metu tikisi jį gauti. Jis sako, kad gyvenimo sąlygomis Kauno SPC yra labai patenkintas, o pokalbį pradėjo nuo padėkos čia dirbantiems socialiniams darbuotojams. Jis pasakojo, jog laikytis vidaus taisyklių visai nesunku.
„Taisyklių laikytis nesunku. Vis tiek reikia kambarius susitvarkyti – pačiam maloniau. Reikia dulkes prasivalyti, tvarkingai viską susidėti. Aš patenkintas tokia tvarka – negi apsivertęs sėdėsi“, – juokavo pašnekovas.
### Nakvynės namuose – skirtingos patirtys
Vilniuje, Šv. Stepono gatvėje, veikia Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ laikinieji namai, kur, kaip ir Kauno SPC, teikiama ilgalaikė pagalba, apgyvendinant nakvynės namuose.
Vietų skaičius čia kiek didesnis – iš viso 76 vietos, tačiau tendencijos panašios – dauguma gyventojų yra vyrai.
Laikinųjų namų vadovė A. Karčiauskienė teigia, jog šiuo metu laikinuose namuose gyvena 56 vyrai ir 20 moterų. Laisvų vietų vyrams šiuo metu nėra, tačiau dar yra dvi laisvos vietos moterims. Maža to, dar apie 30 vyrų laukia eilėje, ir tai nėra rekordas. Šaltuoju laikotarpiu eilė gali būti ir ilgesnė.
Laikinuose namuose Aleksandras gyvena apie pusantrų metų. Jis teigia, jog esminė problema, su kuria susidurdavo – alkoholio vartojimas.
„Kol galėjau, tvarkiausi pats, bet paskui pasiekiau taip vadinamą dugną. Praradau darbą, gyvenamąją vietą, atsirado daug skolų. Nebuvo daugiau kur kreiptis – tėvų nebėra, nieko nebuvo, dar plius liga, taip ir atsidūriau nakvynės namuose“, – pasakojo Aleksandras.
Piktnaudžiaujant alkoholiu, Aleksandrą galiausiai ištiko epilepsija. Po šių įvykių jis alkoholio daugiau nebevartojo.
„Kai ištiko toks priepuolis, pasidarė aišku, kas viso to kaltininkas“, – neabejojo pašnekovas.
Aleksandras šiuo metu nedirba, tačiau savanoriauja. Visai neseniai „susitvarkė“ sveikatos pažymą, tad jo artimiausias planas būtų įsidarbinti.
„Buvo keli tikrinimai, kai patekau pas gydytoją neurologą, jis patvirtino, jog smegenyse nėra pokyčių, tokia buvo išvada, tad galėsiu grįžti prie darbų“, – sakė jis.
Kitaip nei kai kurie kiti kalbinti nakvynės namų gyventojai, Aleksandras neplanuoja gyventi socialiniame būste, o po kelių mėnesių darbo susitaupyti pakankamai pinigų, kad galėtų butą nuomotis. Jis sako, jog gyvenimas vienose patalpose su nepažįstamais žmonėmis – ne jam.
„Nėra malonu gyventi su visiškai svetimais žmonėmis – nesu prie to pripratęs. Aš augau kitaip, čia nėra ta vieta, kur norisi ilgai pasilikti“, – paaiškino Aleksandras.
Kiek kitaip savo patirtį vertina Viktoras, taip pat gyvenantis Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ laikinuose namuose. Jis laikinuose namuose gyvena apie septynerius metus, tiesa, su pertraukomis.
„Gyvenau, paskui buvo pertrauka, nes turėjau galimybę išsinuomoti kambariuką. Paskui vėl grįžau“, – prisiminė Viktoras.
Viktoro istorija kažkiek panaši į Kauno SPC gyvenančio Arūno, nes namų jis neteko todėl, kad nebesugebėjo susimokėti už visas paslaugas, užgriuvus sveikatos problemoms.
„Reikėjo mokėti didelius mokesčius už tą kambarį, o panašiu metu turėjau širdies operaciją. Dėl to pasidariau nelabai darbingas – dirbu kiek įmanoma, bet vis tiek ne tokiu pajėgumu, kaip reikėtų. Dėl to pinigėlių mažiau gaunu savaime aišku. Mokėti už butą man yra sunkoka“, – pasakojo vyras.
Be to, Viktoras pridūrė, jog nuomojantis butą visai nelikdavo pinigų kitoms išlaidoms.
„Norisi, kad jų pačiam kažkiek liktų. Norisi nueiti ir į kiną, į teatrą, kažkur nuvažiuoti atostogų. Jeigu nuomočiausi butą, man tikrai nepavyktų gyventi pilnavertiško gyvenimo. Būtų tiesiog darbas ir butas“, – teigė Viktoras.
Turto Viktoras neteko ir dėl nepasisekusių skyrybų – po bylinėjimosi teisme didžioji dalis turto atiteko šeimai.
„Aš gyvenau su žmona, mes turėjome pusę namo. Kai išsiskyriau, palikau vaikams. Bet išėjo taip, kad beveik visko netekau. Formaliai sakant, kada buvo teismo procesas, aš pasilikau sau automobilį ir garažą. Visa kita palikau šeimai. Šiai dienai neturiu jokio nekilnojamo turto. Aišku, buvo svajonė kažką nusipirkti, sutaupyti pinigėlių, bet kažkaip neišeina. Net ir kokiam nors bendrabučio tipo kambariui, neišeina ir viskas“, – apgailestavo Viktoras.
Viktoras apie penkis-šešis metus laukė socialinio būsto eilėje, tačiau širdies operacijos metu jis nespėjo deklaruoti savo turto, sutvarkyti kitų dokumentų, todėl buvo išmestas iš eilės, teko laukti iš naujo.
„Jau septinti metai stoviu eilėje, kiek žinau, esu penki šimtai šešioliktas. Tai, kaip suprantu, man dar ilgą laiką reikės laukti“, – sakė jis.
Visgi jis priprato prie gyvenimo nakvynės namuose – sako, jog priprato prie griežtos tvarkos.
„Aš pripratau ir man patinka, kad čia yra budėjimai, grafikai, tvarka. Esu dirbantis žmogus, apie 16-17 val. grįžtu. Draugams ir bendradarbiams sakau – einu ne į „Caritą“, o namo“, – teigė Viktoras.
Anot Viktoro, daugelis laikinuose namuose apsigyvenusių piliečių čia ilgai neužsibūna. Jis vienas iš nedaugelio gyventojų, čia pasilikusių gyventi ilgesnį laikotarpį.
„Pasikeitė labai daug žmonių, yra daug tokių vienadienių. Būna, kurie ateina iš kalėjimų, tai daugelis jų ir grįžta į kalėjimus, negali prisitaikyti prie gyvenimo kasdienybės. Yra žmonių, kurie suranda antrą pusę, daug išvažiuoja į užsienį dirbti ir gyventi. Mažai tokių žmonių kaip aš, kurie ilgą laiką ten gyvena, vienetukai. Gauna socialinį būstą ir išeina“, – pasakojo vyras.
