Tikrų nusikaltimų žanras pastaraisiais metais tapo itin populiarus, pritraukdamas didžiulį auditorijos susidomėjimą. Milijonai žmonių visame pasaulyje seka šias istorijas, kurios neretai atskleidžia tamsiausius žmogiškosios prigimties aspektus. Tyrimai rodo, kad net 84 proc. JAV gyventojų, sulaukusių 13 metų, vartoja tokio pobūdžio turinį. Kas gi mus taip traukia prie tikrų nusikaltimų istorijų?
Kauno technologijos universiteto (KTU) psichologas Eimantas Lukoševičius teigia, kad susidomėjimas kriminaliniu turiniu nėra šiuolaikinis fenomenas. Pirmosios tikrų nusikaltimų istorijos pasirodė dar XVII amžiuje ir iškart sulaukė didelio visuomenės dėmesio, rašoma KTU pranešime.
Per daugelį metų sukurta daugybė kūrinių, kurie žavėjo skaitytojus. Pavyzdžiui, Artūro Konano Doilio Šerloko Holmso serija, Agatos Kristi detektyvai arba Trumano Kapotės knyga „Šaltu krauju“.
Pasak E. Lukoševičiaus, nors kriminalinių kūrinių forma ir pobūdis keitėsi, juose visada rasime nusikaltimų, jų tyrimų, teisingumo siekio, žmogaus psichologijos analizės ir visuomenėje aktualių problemų atspindžių. Šie aspektai ypač ryškūs tikrais nusikaltimais paremtuose kūriniuose.
„Pažvelkite į „YouTube“ vaizdo įrašų ar „Reddit“ forumų gausą, skirtą tikrų nusikaltimų temoms – juose nagrinėjamos įvairios teorijos ir prielaidos. Žmonės atranda aspektus, kurie juos domina, arba kelia klausimus, į kuriuos dar nerado atsakymų, o tai tik dar labiau skatina smalsumą. Todėl nenuostabu, kad įsitraukimas į tokio pobūdžio turinį nuolat auga“, – sako psichologas.
Natūralus smalsumas – pagrindinė priežastis
E. Lukoševičius įsitikinęs, kad pagrindinė priežastis, kodėl žmones taip traukia tikrų nusikaltimų istorijos, yra įgimtas žmogaus smalsumas. Mes nuolatos siekiame suprasti, kas, kaip ir kodėl vyksta. Šis žanras pateikia naujų, negirdėtų istorijų ir detalių, kurios išsiskiria iš kasdienybės.
Psichologas pažymi, kad nagrinėdami nusikaltimus ir susidurdami su pavojinga, neįprasta gyvenimo puse, žmonės patiria stiprių emocijų – nuo smalsumo ir jaudulio iki pasitenkinimo ar adrenalino pliūpsnių. Šios emocijos skatina norą vėl ir vėl grįžti prie tokio turinio.
„Kai kurie žmonės tikrų nusikaltimų žanrą naudoja kaip būdą susidoroti su savo baimėmis, išvengiant realaus pavojaus. Analizuodami nusikaltimų istorijas saugioje aplinkoje, mes sąmoningai ar nesąmoningai kuriame strategijas, kurios padeda suprasti, kaip įveikti baimes ir elgtis, jei kada nors atsidurtume panašioje situacijoje. Be to, išgyventa grėsminga situacija per pasakojimą suteikia pasitikėjimo savimi“, – aiškina KTU psichologas.
E. Lukoševičiaus teigimu, mes visi turime įgimtą poreikį kontroliuoti aplinką, kad užtikrintume savo saugumą. Kai įvyksta nusikaltimai, pasaulis atrodo pavojingas ir nevaldomas.
Tačiau žiūrėdami šio žanro kūrinius, mes dažnai stebime, kaip nusikaltėliai daro klaidas, kaip nusikaltimai yra išaiškinami, o kaltininkai sučiumpami. Tai padeda atkurti saugumo jausmą ir susigrąžinti kontrolės pojūtį į savo gyvenimą.
„Saugus siaubas“ ir adrenalino poreikis
KTU psichologas teigia, kad tikrų nusikaltimų žanrą mėgsta smalsūs ir žingeidūs žmonės. Juos domina psichologija, žmonių elgesys, tamsioji visuomenės pusė ir rečiau pasitaikančios elgesio formos.
Pasak jo, tokie asmenys dažnai mėgsta galvosūkius ir logiką – jie analizuoja veikėjų sprendimus arba bando sujungti tyrimo detales.
„Išskirčiau „saugaus siaubo“ mėgėjus, kurie žiūrėdami tokias istorijas patiria adrenalino antplūdį, nesusidurdami su realiu pavojumi. Taip pat tai gali būti empatiški žmonės, kurie siekia užjausti kitus, nes tikros kriminalinės istorijos leidžia jiems tai daryti, nepatiriant trauminių išgyvenimų“, – teigia E. Lukoševičius.
Šį žanrą gali žiūrėti ir baimingi žmonės, kurie siekia apmąstyti istorijos pabaigą, nuspėti nusikaltėlio klaidas arba ieškoti būdų, kaip apsisaugoti, jei kada to prireiktų.
Žala psichologinei sveikatai
KTU psichologas įspėja, kad riba, kai šio žanro žiūrėjimas tampa žalingas psichologinei sveikatai, yra individuali ir priklauso nuo paties žiūrovo – jo ankstesnių patirčių, asmenybės bruožų, vertybių ir kitų veiksnių.
Pavyzdžiui, žmogus, kuris vaikystėje patyrė trauminių išgyvenimų, susijusių su fizine prievarta, gali jautriai reaguoti net ir į vieną tokio pobūdžio kūrinį. Tai gali sukelti stiprias emocijas, atgaivinti senus prisiminimus arba net vėl priversti išgyventi patirtą traumą.
„Kai kuriems jautresniems žiūrovams tikrų nusikaltimų turinys gali kelti nerimą, sustiprinti jau egzistuojančias baimes arba net suformuoti naujas. Tokie žiūrovai gali pradėti jaustis nesaugiai kasdienybėje, ieškoti pavojų ten, kur jų nėra, ir pernelyg sureikšminti iš pirmo žvilgsnio grėsmingus, tačiau iš tikrųjų nepavojingus dalykus. Pavyzdžiui, kiekvienas įtartinas žmogus gali pasirodyti kaip potencialus nusikaltėlis, o didesnis automobilis – kaip nusikaltėlio transporto priemonė“, – sako jis.
Pasak E. Lukoševičiaus, dėl padidėjusio nerimo ir baimių toks žiūrovas gali pradėti vis dažniau tikrinti, ar užrakintos namų durys, ar uždaryti visi langai, o tai gali trukdyti ramiai užmigti. Šios baimės taip pat gali skatinti izoliaciją ir santykių ribojimą, o tai ilgainiui neigiamai veikia bendrą psichinę sveikatą.
„Labai svarbu atpažinti momentą, kai reikėtų padaryti pertrauką nuo tokio turinio. Kiekvienam tikrų nusikaltimų mėgėjui siūlyčiau atidžiau įsivertinti savo būseną ir užduoti sau kelis klausimus: ar tapote budresnis nei įprastai? Ar padidėjo jūsų bendras nerimo lygis? Ar bijote išeiti iš namų? Ar jūsų mintyse nuolat sukasi nusikaltimų temos? Jei bent į vieną iš šių klausimų atsakėte „taip“, tai ženklas, kad laikas padaryti pertrauką nuo tikrų nusikaltimų turinio“, – aiškina KTU psichologas.
Nusikaltėlių romantizavimas – pavojingas reiškinys
Šiuolaikinėje žiniasklaidoje ir populiariojoje kultūroje vis dažniau žavimasi nusikaltėliais, tačiau toks romantizavimas gali turėti rimtų pasekmių. E. Lukoševičius įspėja, kad toks požiūris ypač žalingas vaikams, paaugliams, jauniems suaugusiesiems ir tiems, kurių vertybinės nuostatos dar nėra pilnai susiformavusios.
Romantizuojant nusikaltėlius, dažnai pabrėžiamos tam tikros jų savybės ar elgesys, o tai gali iškreipti besiformuojančios asmenybės pasaulio suvokimą ir sukelti neteisingas nuostatas. Tai gali lemti klaidingą įsivaizdavimą apie tai, kas yra priimtina, kokiais žmonėmis verta žavėtis ir koks elgesys yra toleruotinas ar net atleistinas.
„Kita problema kyla dėl to, kad romantizuojant nusikaltėlius, turinčius tam tikrų psichikos sutrikimų, dažnai sukuriamas klaidingas įvaizdis visuomenėje. Tai gali iškreipti supratimą apie šias ligas ir apie tai, kaip iš tikrųjų elgiasi žmonės, sergantys psichikos sutrikimais“, – sako KTU psichologas.
E. Lukoševičius pažymi, kad sunku nuspėti, kuri istorijos pusė – nusikaltėlio ar aukos – labiau pritrauks žiūrovų dėmesį. Tai priklauso nuo to, kaip istorija pateikiama: ar daugiau dėmesio skiriama nusikaltėliui, jo asmenybei, gyvenimo istorijai ir motyvams, ar aukoms ir jų patirčiai.
„Vis dėlto manau, kad daugiau žmonių susidomės nusikaltėlio motyvais, nes žudikų elgesys dažnai būna šokiruojantis ir sunkiai suprantamas. Tuo tarpu aukos reakcija greičiausiai bus labiau pažįstama ir suprantama“, – sako jis.
Tikrų nusikaltimų įtaka empatijai
E. Lukoševičiaus teigimu, kuo dažniau susiduriame su situacijomis, vaizduojamomis tikrų nusikaltimų turinyje, tuo labiau mažėja mūsų jautrumas ir empatija nusikaltimams, žmogžudystėms, aukų skausmui ir kančioms. Tai gali turėti įtakos ir moraliniams principams bei požiūriui, ypač žmonėms, kurie dar neturi aiškiai susiformavusios vertybių sistemos.
„Norint to išvengti, paprasčiausias būdas – riboti tokio turinio žiūrėjimą. Taip pat kaip atsvarą verta rinktis atpalaiduojantį, pramoginį ir pozityvų turinį, kuris leistų pamatyti ir šviesiąją gyvenimo pusę“, – pataria jis.
Tiesa, KTU psichologo nuomone, tikrų nusikaltimų žanro žiūrėjimas gali turėti ir teigiamą poveikį asmeniui, tačiau tai priklauso nuo kelių veiksnių: kaip istorija pateikta, kokios detalės atskleidžiamos ir kiek daug tokio turinio žmogus suvartoja.
„Vis dėlto, šio žanro žiūrovas dažnai aktyviai įsitraukia į pasakojimą, siekdamas susieti istorijos ir tyrimo detales, o tai padeda lavinti kritinį ir loginį mąstymą“, – pažymi jis.
Be to, toks turinys gali būti naudingas ugdant gebėjimą apsaugoti save ir artimuosius arba suprasti, kaip elgtis pavojingose situacijose. Taip pat žiūrovas gali išmokti pastebėti tam tikrus elgesio modelius, atpažinti galimai pavojingus asmenis ir ženklus, kurie įspėja apie grėsmę.
