Žurnalistė ir virtuvės šefė Berta Álvarez Acal knygoje „Recetas de Guerra“ („Karo receptai“) atkūrė patiekalus, kuriuos ispanai gamino per 1936–1939 metų pilietinį karą ir po jo užsitęsusio bado laikotarpiu. Kai trūko net pagrindinių produktų, šalies virtuvėje bulves ir kiaušinius pakeitė duona, svogūnai, ankštinės daržovės, miltai bei vanduo.
Tortiliją išgelbėjo duona, vanduo ir soda
Ispaniškai bulvių tortilijai paprastai reikia vos kelių produktų, tačiau karo ir pokario metais žmonės neretai neturėjo nei bulvių, nei kiaušinių. Viename Álvarez atkurtame recepte bulves atstojo sudrėkinta duona su svogūnais, o kiaušinio tekstūrą mėginta išgauti iš vandens, valgomosios sodos ir trupučio aliejaus mišinio.
Pasak autorės, taip paruošta tortilija iš tiesų buvo skani. Kituose jos surinktuose variantuose kiaušiniai buvo keičiami sutrintomis virtomis ankštinėmis daržovėmis arba miltų ir vandens tešla, o vietoj bulvių naudota baltoji apelsino žievelės dalis ar mirkyta duona.
Panašiai buvo pergalvojami ir kiti pažįstami patiekalai. „Keptais kalmarais be kalmarų“ vadinti gruzdinti svogūnų žiedai, o „karo meto jūrų lydeka“ iš tiesų buvo sūdyta menkė. „Karo ir pokario pusryčiams“ patiekta kava neturėjo kavos pupelių – gėrimas buvo ruošiamas iš miežių, salyklo ir cikorijų mišinio.
Kai kurie iš nepritekliaus gimusių patiekalų šiandien galėtų atrodyti kaip prabangaus restorano kūriniai. Tarp jų – rožių žiedlapiai su pienu ir medumi.
Álvarez neapsiribojo senųjų receptų perrašymu. Ji juos gamino ir ragavo kartu su artimaisiais bei draugais. Vienus iš likučių sukurtus patiekalus autorė pavadino tikrais atradimais, tačiau pripažino, kad kiti bandymai nebuvo tokie sėkmingi.
Receptų sąsiuvinis paskatino tyrinėti bado virtuvę
Knygos idėja Álvarez kilo radus prosenelės sesers Pilar ranka rašytą receptų sąsiuvinį, pradėtą 1913 metais. Kai kurie jame užrašyti patiekalai buvo pažymėti kaip „karo meto“.
Autorė taip pat rėmėsi ispanų virėjo Ignacio Doménecho darbais. Jis aiškino, kuo pakeisti neprieinamus produktus ir kaip sunaudoti maisto likučius. Álvarez teigimu, šie pavyzdžiai rodė, kaip vaizduotė padėjo žmonėms išgyventi badą.
2024 metais leidyklos „Kailas“ išleista 320 puslapių knyga apima laikotarpį nuo Antrosios Ispanijos Respublikos įkūrimo 1931-aisiais iki maisto kortelių panaikinimo 1952 metais. Joje pateikiami ir trys asmeniniai liudijimai. Viename pasakojama apie Madride su trimis broliais ir seserimis likusią jauną merginą, kurią karas atskyrė nuo tėvų.
Pokario badas nusinešė apie 200 tūkst. gyvybių
Granados universiteto istorikas Miguelis Ángelis del Arco Blanco laikraščiui „The Guardian“ nurodė, kad 1939–1942 metais nuo bado Ispanijoje mirė apie 200 tūkst. žmonių. Naujesnėje jo ir istorikės Anos Cabanos Iglesias akademinėje apžvalgoje maždaug tiek mirčių siejama su 1939–1942 metų ir 1946 metų badmečiais, įskaitant nepakankamos mitybos sukeltų ligų aukas.
Kaimų gyventojai dar galėjo maitintis alyvuogėmis ir savo užaugintu derliumi, tačiau, Álvarez teigimu, didžiuosiuose Ispanijos miestuose Madride, Barselonoje ir Valensijoje badas buvo siaubingas. Autorė pabrėžė, kad daugeliui žmonių pokariu maisto padėtis ilgą laiką buvo net prastesnė negu per pilietinį karą.
Ant stalų pateko anksčiau gyvuliams skirtos daržovės, pavyzdžiui, burokėliai ir ropės. Dėl baltymų stygiaus pavojus kilo ir naminėms katėms – daugiabučių laiptinėse net būdavo kabinami prašymai gerbti kaimynų augintinius.
Álvarez knygą vadina pagarba šiuos metus išgyvenusiai kartai. Svarbiausia pačios išmokta pamoka ji laiko gebėjimą sunaudoti kiekvieną turimą produktą.
