Kauno regioninis valstybės archyvas kviečia į parodą, skirtą Laisvės alėjai XIX a. viduryje – XX a., atspindėtai archyvų dokumentuose. Parodos atidarymas įvyks gegužės 15 d. 14 valandą.
Ekspozicijoje bus galima išvysti Kauno gubernijos Kauno miesto valdybos, Statybos skyriaus, Pasų skyriaus, Mokesčių inspekcijos, miesto savivaldybės ir kitų institucijų dokumentus, kurie iliustruoja Laisvės alėjos raidą nuo 1847 m. Kauno projektinio plano iki sovietinės okupacijos ir vėlesnio sovietinio laikotarpio.
1847 m. vasario 21 d. caras Nikolajus I patvirtino Kauno projektą, kuris numatė naujos miesto dalies – Naujamiesčio – sukūrimą, turėjusio tapti administraciniu centru. Šiame plane buvo numatyta pagrindinė Naujamiesčio gatvė – Nikolajaus prospektas, dabartinė Laisvės alėja.
Gatvė buvo išgrįsta, apsodinta liepomis, o abipus ėmė dygti mūriniai pastatai, įsikūrė įvairios įstaigos, kavinės ir viešbučiai. Nikolajaus prospekte buvo suformuotas miesto sodas, pastatytas miesto teatras ir Soboras (dabartinė Kauno Šv. Arkangelo Mykolo Įgulos bažnyčia).
Pirmasis pasaulinis karas ir vokiečių okupacija pristabdė gatvės plėtrą. Sumažėjus gyventojų skaičiui, Nikolajaus prospektas tapo Vilhelmo gatve. Nors vokiečių administracija planavo pertvarkyti gatvių tinklą, Laisvės alėja iš esmės nebuvo pakeista.
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir Vilniaus užėmimo Lenkijos, Kaunas tapo sostine. 1919 m. vasario 16 d. gatvė buvo pavadinta Laisvės alėja. Alėjos klestėjimas prasidėjo 3–4 dešimtmečių sandūroje, sparčiai keitėsi infrastruktūra, o architektūroje išryškėjo modernizmas. Iškilo tokie pastatai, kaip Centrinis paštas, Pienocentras ir Valstybės taupomosios kasos.
Tarpukariu Laisvės alėjoje koncentravosi miesto kultūrinis, visuomeninis ir politinis gyvenimas. Sovietinė okupacija pristabdė alėjos raidą, tačiau ji išlaikė savo simbolinę reikšmę.
