Mados industrija, nors dažnai asocijuojasi su greitai besikeičiančiomis tendencijomis ir blizgančiais podiumais, iš tiesų išgyvena intriguojančią technologinę revoliuciją. Net ir klasikinis kostiumas, kurio esminiai bruožai išlikę nepakitę daugiau nei šimtmetį, šiandien tampa įkvepiančia eksperimentų erdve dizaineriams.
Klasika, kaip ištobulintas pojūtis
„French Fashion Award“, „A‘ Design Award & Competition“ bei kitų prestižinių konkursų laureatas, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto docentas dr. Kęstutis Lekeckas pastebi, kad nors klasikinis drabužis nepraranda aktualumo, jį keičia nauji realijos – technologinės inovacijos, tvarumo idėjos ir naujos kartos dizainerių mąstymas.
Pasak jo, klasikinio drabužio dizainas kinta minimaliai, tarsi egzistuodamas šalia pagrindinių mados vėjų. Tačiau vizualinis stabilumas nereiškia stagnacijos. Inovacijos slypi audinio struktūroje, funkcionalume ir dėvėjimo komforte. Šiuolaikiniai audiniai yra geriau išdirbti, minkštesni ir lengvesni, suteikiantys tokį švelnumą bei tamprumą, apie kokį XX a. pradžios meistrai galėjo tik svajoti. Tad klasika šiandien yra daugiau nei vaizdas – tai ir pojūtis.
Mada „iš mėgintuvėlio“
Audiniai ir faktūros yra sritis, kurioje matomos ryškiausios transformacijos, o ateities apranga vis dažniau siejama su laboratorijose sukurtais pluoštais. Dr. K. Lekeckas pažymi, kad mados pasaulyje drąsiai eksperimentuojama su biologiškai skaidžiomis medžiagomis, tokiomis kaip odos pakaitalai iš grybų, celiuliozės ar ananasų atliekų.
„Šiandien jau turime pavyzdžių, kai iš arbatos grybo (kombučios) ar kitų mikroorganizmų „išaugintų“ medžiagų kuriamos striukės ar klasikinio silueto švarkai. Nors kol kas tai labiau potyrio mados ar performanso dalis, nes tokios medžiagos dažnai nėra visiškai tvarios ir joms stabilizuoti vis dar prireikia sintetikos, technologijos sparčiai vystosi ir ateityje panašios medžiagos gali pakeisti tradicines“, – dalinasi įžvalgomis pašnekovas.
Pastaraisiais metais vis aktualesnėse tvarumo paieškose klasikinis kostiumas savaime įgyja pranašumą dėl savo ilgaamžiškumo ir universalumo. „Moderniam dizaineriui, kuris orientuojasi į trumpalaikes tendencijas, būti tvariam yra žymiai sunkiau, – pripažįsta dr. K. Lekeckas. – Ir priešingai – puoselėdami tradicinį sukirpimą ir kokybę, jau esame tvariame kelyje. Kokybiškas klasikinis kostiumas gali būti persiuvamas, atnaujinamas ir tarnauti dešimtmečius – tai ir yra tvari arba lėtoji mada, iki žiedinės dar trūksta galutinio perdirbimo, kuris šiuo atveju sudėtingas, bet einama to link.“
Kur slypi povandeninės srovės
Dalis paties kūrėjo kolekcijų – modernios klasikos pavyzdžiai – gimsta iš gamybos likučių, formuojant medžiagą, kuri jau iš anksto orientuota į konkrečią lekalo formą. Dizaineris, pelnęs tarptautinį pripažinimą už žiedinio dizaino ir beatliekės (angl. zero-waste) gamybos sprendimus, liudija, kad tvarumas neatsiejamas ne tik nuo kūrybiškumo, bet ir inžinerinio tikslumo.
Su jaunąja dizainerių karta dirbantis dr. K. Lekeckas pripažįsta, kad šiuolaikinė mados industrija neatsiejama nuo skaitmenizacijos įtakos – virtualios kolekcijos, 3D vizualizacijos ir dirbtinis intelektas tapo naująja realybe.
„Šiandien faktiškai bet kas, turintis dirbtinio intelekto įrankį ir suformulavęs žodinę užklausą, gali sukurti drabužio vizualizaciją. Tai atveria milžiniškas galimybes bendrakūrai su klientu, tačiau čia slypi ir tam tikrų pavojų, – įspėja pašnekovas. – Didžiausia grėsmė – apriboti savo kūrybiškumą, viską patikint algoritmams. Jei nustosime patys generuoti idėjas ir tik adaptuosime tai, ką siūlo dirbtinis intelektas, pasidarysime tingūs ir prarasime menininko tapatybę. Inovacijos turi būti pagalbininkas, o ne kūrėjo pakaitalas.“ Jo nuomone, tik pusiausvyra tarp moderniųjų įrankių ir tradicinio rankų darbo gali išsaugoti kūrybiškumo ir dizainerio profesijos romantiką.
Inovacijų ir identiteto sąjunga
Dr. K. Lekeckas pripažįsta, kad technologinis progresas, nors ir atveria plačias galimybes, pats savaime neišspręs opiausių mados industrijos iššūkių.
„Tai kompleksinė problema – svarbu ne tik tvarios medžiagos, tvaresni procesai, bet ir lokalūs sprendimai, geros darbuotojų sąlygos bei teisingas užmokestis. Juk viena priežasčių, kodėl atsirado greitoji mada, – kad vartotojai norėjo pigių, greitai kintančių tendencijų, neinvestuodami į ilgalaikiškumą, – primena pašnekovas. – Tik tada, kai vartotojas, dizaineris ir gamintojas judės viena kryptimi, galėsime maksimaliai priartėti prie tvarumo.“
Paklaustas, kokį drabužį regi po 20 ar 30 metų, kūrėjas atsako nevienareikšmiškai. „Tikrai turėsime daug interaktyvios mados, kai drabužis galės keisti spalvą, prisitaikyti, šildyti ar vėsinti. 3D spausdinimo technologijos taip pat taps lengviau prieinamos ir plačiau paplitusios“, – prognozuoja pašnekovas.
Kartu jis išskiria fundamentalius dalykus, kuriančius vertę dėl savo autentiškumo, rankų darbo ir „nemirtingumo“. „Tikiu ir kitu keliu – atsigręžimu į tradicijas, paveldą ir šalies identitetą. Labai norėčiau tikėti, kad abi šios kryptys – technologinė ir tradicinė – atras savo vietą ir vystysis paraleliai“, – sako mados namų „leKeckas“ įkūrėjas.
