Valstybė bejėgė prieš nelegalius turtus: įstatymų spragos atveria vartus nusikaltėliams ir politikams
Lietuvos teisinėje sistemoje žiojėjančios spragos, susijusios su nelegaliu praturtėjimu ir nekilnojamojo turto apmokestinimu, sudaro palankias sąlygas asmenims, kurių gyvenimo būdas kelia pagrįstų abejonių dėl jų pajamų šaltinių, išvengti griežtesnių valstybės sankcijų. Ši problema aktuali įvairioms visuomenės grupėms – nuo smulkių verslininkų iki aukšto rango politikų ir organizuotų nusikalstamų grupuočių narių.
Nors per daugelį metų buvo bandoma užlopyti šias įstatymų spragas, jos vis dar išlieka pakankamai didelės, kad pro jas galėtų nebaudžiami praslysti įvairaus plauko veikėjai, skleidžiantys itin įtartinus kvapus. Šiandien panagrinėsime kelis rezonansinius atvejus, iliustruojančius šią opią problemą.
Pavyzdžiui, vienas iš „Kamuolinių“ grupuotės lyderių, Tomas Gaidanka-Ilgas, kuris laikomas turtingiausiu šios grupuotės nariu, teisėsaugos duomenimis, naudojosi kitų asmenų vardais, siekdamas įsigyti nekilnojamojo turto objektus ir legalizuoti apie 16 milijonų eurų, gautų iš narkotikų prekybos ir kitų nusikaltimų. Nors apie tai buvo pranešta prieš keletą metų, iki šiol nėra jokių apčiuopiamų teigiamų pokyčių šioje byloje.
Po policijos reidų į „kamuolinių“ valdas, T. Gaidanka buvo sulaikytas prabangiame name Kleboniškyje. Ekspertų vertinimu, 2022 metais šio namo vertė siekė maždaug milijoną eurų. Be to, name buvo aptikti prabangūs automobiliai „Tesla“, „Porsche“ ir „Mercedes“, kurių kiekvieno vertė siekia šešiaženkles sumas.
Nors oficialiai šis įspūdingas būstas priklauso artimam T. Gaidankos žmonos giminaičiui, buvę „Kamuolinių“ gaujos nariai per apklausas patvirtino, kad faktinis namo savininkas yra Ilgas, kuris jame gyvena maždaug nuo 2012 metų. Tačiau, nepaisant reidų, sulaikymų ir nuolatinių ikiteisminių tyrimų, nei šis, nei kiti „kamuolinių“ naudojami prabangūs turto objektai iki šiol nėra konfiskuoti, ir nėra aišku, ar tai kada nors įvyks.
T. Gaidanka šiuo metu dalyvauja dviejuose baudžiamuosiuose procesuose, susijusiuose su „Kamuoliniais“. Vienoje byloje Apeliacinis teismas sugriežtino jam bausmę ir skyrė 10 metų įkalinimo, o kitoje, nagrinėjamoje Kauno apygardos teisme nuo 2022 metų, nuosprendis dar nepriimtas. Jau įsiteisėjusiame pirmosios bylos verdikte apie Ilgui priskiriamo namo Kleboniškyje ir kito turto konfiskavimą niekur neužsimenama.
Nors T. Gaidanka buvo pripažintas kaltu dėl priklausymo nusikalstamai gaujai, plėšimo organizavimo, žmogaus pagrobimo ir neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu, jam nebuvo skirtos jokios rimtesnės finansinės sankcijos. Sugriežtinus bausmę, T. Gaidanka nusprendė bėgti ir šiuo metu yra ieškomas.
Kitas pavyzdys – „Kamuolinių“ vadeiva Giedrius Janonis-Kamuolys, kuris iki sulaikymo gyveno prabangiame kelių šimtų kvadratinių metrų name Kaune, Petrašiūnų rajone. Šis namas buvo įformintas kito asmens vardu ir oficialiuose dokumentuose figūravo kaip nedidelis sodo namelis, kurio vertė – vos 5 tūkst. eurų.
Ši akivaizdi apgaulė buvo matoma iš tolo, tačiau net ir šis namas iki šiol nėra konfiskuotas. Nors G. Janoniui priskiriamas turtas, įskaitant meno vertybes, baldus ir per kratas rastus grynuosius pinigus, buvo areštuotas, dar neaišku, ar pavyks pasiekti net ir kilnojamojo turto konfiskaciją.
Ironiška, tačiau pagal realią vertę šiam Kamuolio namui jau daugelį metų turėjo būti taikomas nekilnojamojo turto mokestis. Tačiau, kai oficiali namo vertė tesiekė 5000 eurų, valstybė nedrįso reikalauti mokesčių iš tariamai vargstančių šeimininkų.
Prabangią pilaitę Užliedžiuose pavyko išsaugoti ir Kauno mafijos vadeivos Henriko Daktaro šeimai. Šio feodalinę tvirtovę primenančio maždaug 600 kvadratinių metrų ploto būsto vertė, nepaisant didelių išlaikymo sąnaudų, išlieka labai didelė. H. Daktaras, nuteistas kalėti iki gyvos galvos už sunkius nusikaltimus, iki šiol nėra atlyginęs žalos savo aukų artimiesiems, tačiau jo „Užliedžių dvaras“ nebuvo konfiskuotas.
Panašu, kad mafiozo šeimai pavyko rasti teisinių spragų, leidžiančių išsaugoti šį turtą. Taip pat verta prisiminti buvusio Lietuvos futbolo federacijos prezidento Juliaus Kvedaro istoriją, kuris buvo siejamas su Kauno nusikalstamo pasaulio atstovais.
Vienam mafiozui jis netgi prisiekė esąs „bachūras“, palaikantis E. Abarių-Gogą, R. Zavecką-Džempį ir kitus „Daktarų“ gaujos narius. Kauno policijos organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnyba anksčiau buvo oficialiai uždraudusi H. Daktarui bendrauti su J. Kvedaru.
J. Kvedaras taip pat pateko į teisėsaugos akiratį dėl savo ryšių su galimu nelegaliu praturtėjimu – pareigūnams kilo įtarimų, ar jis galėjo iš legalių pajamų įsigyti nekilnojamąjį turtą ir prabangias transporto priemones. Vykstant tyrimui dėl galimo nelegalaus praturtėjimo, J. Kvedaras pateikė Mokesčių inspekcijai raštelį, teigdamas, kad skolinosi pinigus iš savo pažįstamo T.U.
Prokuratūrai nekilo įtarimų, kad T.U. paskolino LFF bosui pinigus, kuriuos pats buvo pasiskolinęs iš banko būstui įsigyti. Kitaip tariant, T.U. paėmė iš banko kreditą nekilnojamam turtui, tačiau vėliau staiga dalį šio kredito paskolino LFF vadovui. Nepaisant įtartinų sandorių, labai panašių į fiktyvias paskolas, J. Kvedaras išvengė baudžiamosios atsakomybės – Generalinė prokuratūra jo atžvilgiu tyrimą nutraukė.
Abejonių keliantis paskolos raštelis anksčiau Kauno „Agurkinių“ gaujos vadeivą Saulių Velečką-Agurką buvo apsaugojęs nuo 114 000 eurų vertės turto konfiskavimo. Tam pasitarnavo Kauno apylinkės teismo sprendimas, kurį priėmė dabar jau buvusi teisėja Tatjana Butkienė.
Verta prisiminti ir buvusio Kauno klinikų generalinio direktoriaus, profesoriaus Juozo Pundziaus atvejį. Jis sudomino finansinius nusikaltimus tiriančius pareigūnus, kai nurodė po savo tėvo Aloyzo Pundziaus mirties paveldėjęs 1,5 mln. eurų vertės turtą, iš jų 752 tūkst. eurų – piniginėmis lėšomis.
Tačiau, remiantis A. Pundziaus oficialia deklaracija, vargu ar jis galėjo sukaupti tokį turtą vertinant jo legalias pajamas. Praėjus keliems mėnesiams po A. Pundziaus mirties, J. Pundzius į tėvui priklausiusį namą Plungėje iškvietė antstolį Raimundą Stanislauską, kuris užfiksavo didelį turtą – 110 tūkst. eurų, 350 tūkst. litų, 7 tūkst. JAV dolerių, 13 aukso ir 10 sidabro monetų.
Tačiau antstolis nematė paties lobio suradimo momento, todėl nežinia, kur ir kada jį aptiko J. Pundzius – tėvui priklausiusiame name ar kitoje vietoje. Nebuvo netgi tvirtų įrodymų, kad tai – A. Pundziaus, o ne jo sūnaus sukauptos gėrybės. Po A. Pundziaus mirties visas jo turtas atiteko J. Pundziui, tačiau testamente konkreti suma nebuvo paminėta.
Nepaisant šią istoriją apraizgiusių mįslingų ir įtarimus keliančių detalių, J. Pundzius išvengė baudžiamosios atsakomybės – Kauno apygardos prokuratūra bylą dėl galimo neteisėto praturtėjimo nutraukė. Panašius atvejus būtų galima vardinti be galo – jie tęsiasi dešimtmečius nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios iki pat šių dienų.
Vienas naujausių pavyzdžių – 2024 metų pabaigoje Kauno apygardos teismas išteisino jauną druskininkiečių porą, 31 metų manikiūrininkę ir jos 37 metų bedarbį vyrą. Prokuratūra kaltino šią šeimą iš neteisėtai gautų pajamų pasistačius Druskininkuose namą, garažą ir įsigijus tris transporto priemones.
Nors išlaidos, pareigūnų skaičiavimu, pajamas viršijo daugiau nei 200 tūkst. eurų, visi kaltinimai buvo atmesti – teisėjai patikėjo poros versijomis ir sudėliojo paragrafus taip, kad sutuoktiniai liktų švarūs. Deja, Lietuvoje vis dar nėra įstatymo, kuris įpareigotų paveldėtojus įrodyti, kad jiems paliktas turtas buvo įgytas teisėtais būdais.
Todėl kiekvienas nelegaliai praturtėjęs asmuo, pasikvietęs antstolį, turi galimybę suvaidinti, kad turtas priklausė velioniui. Tiriant mafiozų, korumpuotų politikų, valdininkų ar panašias bylas, turtą konfiskuoti galima tik įrodžius, kad jis gautas iš nusikalstamų pajamų.
Pavyzdžiui, jei kaltinamasis negali pagrįsti, iš kur pasistatė dešimt pilių, konfiskuoti turto būtų galima tik už tiek, kiek jis pagal surinktus įrodymus prisiėmė kyšių arba realizavo narkotikų. Visa kita liktų nepaliesta. Nekilnojamojo turto mokestis skaičiuojamas nuo jo vertės, tačiau egzistuoja daugybė atvejų, kai šešėlinio pasaulio atstovai jo išvengia, formaliai gyvendami sodų nameliuose, vos 5000, 10 000 ar 20 000 eurų įvertintose lūšnose. O realybėje tai – prabangūs namai.
Ir niekas nesutikrina realių verčių, taip sudarant sąlygas apgaudinėti valstybę. Nors akivaizdu, kad „šešėlininkai“ yra faktiniai kitų asmenų vardu įregistruotų pilių savininkai, ten gyvena daugybę metų, institucijoms jų pričiupti niekaip nepavyksta. Net ir tada, kai bylos pasiekia teismus, atsiranda teisėjų, kurie jiems padeda išvengti atsakomybės.
Abejotinais keliais pralobę veikėjai naudojasi ne tik įstatymų spragomis ir jų leidėjų vangumu, bet ir teisėsaugos, teismų, valstybės tarnautojų ryžto, užsispyrimo, atkaklumo ir sąžinės stoka. Po daugybės subliūškusių procesų kyla klausimas, ar prokuratūrai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, Mokesčių inspekcijai ir kitoms atsakingoms institucijoms neverėtų sustabdyti savo veiklos, kol pasikeis požiūris tų, kurie veikia valstybės vardu.
