Kauno apygardos teisme toliau nagrinėjama šokiruojanti prekybos žmonėmis byla, kurios siužetas primena siaubo filmą. Po ilgų posėdžių pagaliau baigtos liudytojų apklausos. Jogirdas Ramanauskas ir Andrius Milevičius yra kaltinami itin sunkiais nusikaltimais: prisidengdami globos įstaiga, jie verbavo pažeidžiamus asmenis, daugiausia senyvo amžiaus, į Radviliškio rajone esančią sodybą, vertė juos dirbti, grobė pensijas ir kitas išmokas, bei svaigino psichotropiniais vaistais. Jaunuoliams gresia ilgos laisvės atėmimo bausmės už prekybą žmonėmis, neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis platinimo tikslu, taip pat už finansines machinacijas ir svetimų pinigų pasisavinimą.
Žiniasklaidos duomenimis, daugelis liudytojų šioje byloje yra socialiai pažeidžiami asmenys: neįgalūs, priklausomi nuo narkotikų ar alkoholio, arba tiesiog vyresnio amžiaus. Didžiąją dalį jų J. Ramanauskas įtikindavo persikelti į jo sodybą gyventi, kartais net pasiimdamas už rankos ir išveždamas. Atvykusius į sodybą, J. Ramanauskas konfiskuodavo jų asmens dokumentus, banko prisijungimo duomenis, o kai kuriais atvejais jų vardu imdavo paskolas ar sudarydavo sutartis su mobiliojo ryšio operatoriais. Be to, jis sistemingai svaigindavo aukas įvairiais vaistais.
Visa tai vyko nuošalioje Radviliškio rajono sodyboje, kur veikė J. Ramanausko valdoma asociacija „Angelų mergelė“, formaliai turėjusi rūpintis sunkiai besiverčiančiais žmonėmis. Andrius Milevičius, anot liudytojų, buvo pagrindinis J. Ramanausko pagalbininkas ir dešinioji ranka. Nors didžioji dalis bylos nagrinėjimo laiko buvo skirta įvykiams sodyboje, J. Ramanauskas taip pat nuomojo kambarį trijų kambarių bute Sukilėlių prospekte Kaune.
Vienas liudytojas teisme pasakojo, kad iš pradžių mokėjo 100 eurų už išnuomotą kambarį, bet vėliau buvo atleistas nuo nuomos mokesčio, nes dirbo už dyką J. Ramanausko valdomame bare. Liudytojas taip pat teigė, kad tame pačiame bute gyveno ir daugiau senjorų, kurie, jo nuomone, buvo laikomi prieš jų valią.
Šaltinių teigimu, nuo J. Ramanausko galėjo nukentėti apie 20 žmonių, o nusikaltimus jis galėjo tęsti net ir teisminio proceso metu, nes iki šiol nebuvo suimtas. Paskutiniame teismo posėdyje buvo apklausti paskutiniai liudytojai byloje. Teismas tai planavo padaryti anksčiau, tačiau vienas posėdis buvo atidėtas dėl A. Milevičiaus neatvykimo.
Pastebėta, kad J. Ramanauskas į teismo salę buvo įvestas policijos konvojaus, nes jis yra suimtas kitoje baudžiamojoje byloje. Teisėjas Valdas Vitunskas atkreipė dėmesį į tai, kad A. Milevičius anksčiau vengė pasirodyti teisme, ir paklausė, kodėl jis neatvyko į ankstesnius posėdžius. A. Milevičius paaiškino, kad supainiojo teismo posėdžio datas ir atvyko ne tuo metu. Taip pat pastebėta, kad A. Milevičius į teismą atvyko sumuštas, tačiau kas jį sumušė, komentuoti atsisakė.
Viena iš paskutinio posėdžio liudytojų buvo policijos tyrėja, apklaususi Aurimą Masiulionį, anksčiau teistą 10 kartų. Paskutinį kartą jo pavardė žiniasklaidoje buvo minima 2022 m., kai jis kartu su bendrininku Ramūnu Drukteniu buvo nuteistas už moters išžaginimą.
Pareigūnė teigė, kad A. Masiulionis davė parodymus būdamas įkalintas Kauno tardymo izoliatoriuje, ir jie buvo užrašyti raštu. Kita liudytoja, garbaus amžiaus moteris, pažinojo J. Ramanauską daug geriau nei kiti liudytojai, nes pažįsta jį daugiau nei 10 metų – nuo vaikystės. J. Ramanauskui 2020 m. gruodį atliekant kratas Radviliškio sodyboje, jam buvo vos 24 metai.
Liudininkė J. Ramanauską pažįsta, nes bendravo su jo močiute. Kartu eidavo grybauti ir uogauti. Ji taip pat pažįsta A. Milevičių, nes anksčiau susipažino su jo mirusia drauge. Savo santykius su Jogirdu ji apibūdino kaip šiltus, teigdama, kad jie išliko artimi tiek vaikystėje, tiek vėliau, kai J. Ramanauskas pradėjo lankyti mokyklą ir po pamokų ateidavo pas ją pabūti. „Jis prie manęs glausdavosi lyg prie mamos“, – pasakojo moteris. Tai galbūt nestebina, nes žinoma, kad J. Ramanauskas anksčiau gyveno vaikų namuose.
Tuo metu moteris gyveno name netoli Kauno marių. Dabar šis namas yra nugriautas, o ji gyvena netoli Kauno marių palapinėje ir išgyvena iš pensijos bei piniginių išmokų neįgaliesiems. Anksčiau šiai liudytojai byloje taip pat buvo pareikšti įtarimai dėl galimo bendradarbiavimo su J. Ramanausku, tačiau dabar ji laikoma tik įvykių liudytoja. Išgirdus jos pasakojimą, galima suprasti, kad ji pati nukentėjo nuo J. Ramanausko.
Liudininkės apklausa truko apie valandą ir buvo sudėtinga, nes moteris beveik nieko neprisiminė. Pavyzdžiui, ji pasakojo, kad sodyboje tuo metu gyveno su dar 4 ar 5 kitais gyventojais, bet prisiminė tik dviejų iš jų vardus. Vėliau, prokurorei, kaltinamųjų gynėjams ir aukas atstovaujantiems advokatams užduodant klausimus, ji visgi prisiminė kai kuriuos dalykus apie kitus gyventojus.
Garbaus amžiaus moteris pasakojo, kad per prievartą į sodybą išvežta nebuvo – ji ten išvyko prižiūrėti gyvulius (ožką ir kiaulę, kuri vėliau buvo papjauta) ir gaminti maistą. Tuo metu jai pasirodė patrauklus J. Ramanausko pasiūlymas. Apie kitus gyventojus ji kalbėjo lakoniškai, sakydama, kad kiekvienas iš jų buvo „atskira respublika“ ir tarpusavyje jie daug nebendravo. Visgi ji įvardijo, kad kiti gyventojai buvo vidutinio ar vyresnio amžiaus ir daugelis turėjo psichinę negalią. Jie pagal galimybes dirbo ūkio darbus. Ar J. Ramanauskas iš jų grobė išmokas ir ar buvo pasisavinęs jų asmens dokumentus, ji nežino. Taip pat ji nežinojo, ar jie buvo svaiginami vaistais, ar ne. Pati liudytoja teigė, kad daugybę metų vartoja vaistus nuo skausmo, tad juos J. Ramanauskas ir parūpindavo. Kai kurie kiti liudininkai buvo iškėlę versiją, kad psichotropinių medžiagų buvo dedama į maistą, tačiau liudijusi moteris teigė, kad tai – pramanai, kurių neįmanoma įrodyti. Šioje sodyboje ji praleido kelis metus savo gyvenimo – bent kelis kartus teko pasodinti ir nuimti derlių. Ji taip pat gamino maistą visiems sodybos gyventojams, tačiau už visus minėtus darbus negavo nė cento.
Maistą atveždavo J. Ramanauskas – panašias įvykių versijas pasakojo ir kiti liudininkai. Moteris pasakojo, kad sodybos gyventojai turėjo gana ribotą judėjimo laisvę – iš sodybos ribų galėjo išeiti tik iki parduotuvės. Anot moters, vienas sodybos gyventojas bandė pabėgti, tačiau buvo surastas ir grąžintas atgal. Liudininkė pabrėžė, kad bandęs pabėgti asmuo turėjo rimtų psichinių problemų. Tačiau ir pati liudininkė pasakojo, kad ilgainiui nebenorėjo likti sodyboje. „Kartais užknisdavo, kad tai kaip tarnavimas. Tu kaip pririštas“, – teisme sakė senjorė. Moteris nurodė, jog J. Ramanauskas pasiimdavo jos pensijos išmoką. Ji dėl to kaltino save, pabrėždama, jog per „durną galvą“ atidavė savo el. parašo prisijungimą išnaudotojui. Liudininkė negalėjo tiksliai pasakyti, ar tokius jautrius duomenis buvo perdavę ir kiti gyventojai. Tačiau, toks variantas neturėtų būti atmestas, mat kaip ji pabrėžė, nei vienas iš gyventojų tikrai nemokėjo nei už nuomą, nei už elektrą, nei už maistą, nei kitus „patogumus“.
Ji pati pripažino, kad aklai vykdė J. Ramanausko nurodymus ir panašu, jog gailėjosi tokio poelgio. Daugiau liudininkų apklausų šioje byloje kol kas nenumatoma – kitame posėdyje visos šalys planuoja išsakyti baigiamąsias kalbas. Tiesa, tai įvyks tik kitais metais. Nors posėdį buvo planuojama suorganizuoti net ir kitą savaitę, su tuo nesutiko J. Ramanausko gynėja-advokatė, kuri tuomet švęs gimtadienį. Tad Temidės žodžio dar teks palaukti.
