Smurto aukų realybė Lietuvoje primena išgyvenimo dramą, kur teisingumas dažnai šlubuoja. Politikų ir teisėsaugos institucijų pažadai apie apsaugą ir rūpestį skamba tuščiai, susidūrus su žiauria tikrove. Smurto aukų bylos pilnos skausmo, tačiau valdininkų ir pareigūnų neveiksmingumas kenkia valstybei ir žmonių pasitikėjimui ja.
Fizinio, psichologinio ir seksualinio smurto aukos jaučiasi tarsi džiunglėse, bandydamos išsigelbėti nuo žvėrių, kuriems įstatymai negalioja. Policija, prokuratūra, teismai ir socialinės tarnybos dirba nepakankamai efektyviai. Nukentėjusieji dažnai kreipiasi į teisėsaugą, tačiau susiduria su biurokratija ir abejingumu. Kiti, atsidūrę ties riba, nebegali kovoti patys, o institucijos neskuba jiems padėti. Metai bėga, bet situacija nesikeičia.
Kauno Žaliakalnio mikrorajone 2023 m. rugsėjį įvykęs nusikaltimas primena Matuko iš Kėdainių nužudymą. 43 metų Tomas Narijauskas savo gyvenimo draugei smogė 44 kartus ir ją pasmaugė. Skaudu ne tik dėl žmogžudystės, bet ir dėl jos priešistorės: 7 kartus teistas smurtautojas nuolat mušdavo šią moterį. 2021 metais jis buvo nuteistas, bet kadangi sužalojimai nebuvo sunkūs, „atsipirko“ laisvės apribojimu.
Kai kurie kaltina moterį, kad ji liko su smurtautoju, tačiau nuolat gniuždomos aukos dažnai nebeturi jėgų pasipriešinti. Institucijos turėtų joms padėti: siūlyti socialinę pastogę, psichologinę pagalbą, specialybės kursus ir tikrinti, ar smurtas nesikartoja. Policija ir teismai turėtų skirti suėmimus kartojantis smurtui, o Probacijos tarnyba ir krizių centrai turėtų užkirsti kelią naujiems nusikaltimams.
Šiuo atveju niekas laiku nesureagavo, nors T. Narijausko polinkis į smurtą buvo žinomas. 2013-2015 metais jis sulaukė 3 nuosprendžių už smurtą prieš kitą moterį. Tokiems recidyvams turi būti skiriamas didesnis dėmesys, tačiau įvyko naujas nusikaltimas.
Kita kaunietė patyrė pragarą su Pranu G., kuris po skyrybų ėmė ją persekioti. Institucijos reagavo lėtai ir neefektyviai. Moters košmaras tęsėsi 4 metus, kol valdininkai ir pareigūnai leido smurtautojui siautėti, skirdami švelnias nuobaudas.
2019 metų rugsėjį moteris buvo žiauriai sumušta viešoje vietoje. Pranas G. ją smaugė, spyrė į koją ir grasino nužudyti. Po moters pareiškimo teisėsaugai buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau 2020 metų rugpjūtį teismas smurtautojui skyrė tik lygtinį laisvės atėmimą. Netrukus jis slapta įtaisė buvusios draugės automobilyje sekimo įrangą.
Persekiojimas tęsėsi: Pranas G. tykodavo moters prie darbovietės, namų, siųsdavo žinutes su grasinimais, vytavosi automobiliu gatvėse. Vieną sykį auka buvo sumušta prie degalinės, kitą kartą subadyti jos automobilio ratai, trečią kartą persekiota daugiabučių kvartale. Kai ji, pasislėpusi tarp namų, paskambino policijai, atvykę pareigūnai nesulaikė netoliese besisukiojančio smurtautojo. Institucijos nesikreipė į teismą, kad dėl naujų nusikaltimų vyrui būtų panaikintas bausmės atidėjimas.
Antras procesas 2022 metų pabaigoje taip pat baigėsi lygtinėmis bausmėmis. Teisėjams nerūpėjo, kad terorizavimas kartojosi vis žiauresnėmis formomis, o persekiotojas toliau budi prie nukentėjusios darbovietės, reikalaudamas atnaujinti draugystę. Tik 2023 metų rugpjūtį Pranas G. buvo uždarytas į kalėjimą, ir tai tik iš ketvirto karto. Jei institucijos nebūtų demonstravusios vangumo, smurtautojas būtų atsidūręs už grotų daug anksčiau, o auka būtų apginta.
Dar galima prisiminti už masinio nepilnamečių tvirkinimo atvejus teisiamą kaunietį Algimantą Ulvidą, kuriam ilgą laiką nepavykdavo taikyti suėmimo, nors nusikaltimai kartodavosi, o teismų skirti įpareigojimai nebendrauti su paauglėmis būdavo pažeidžiami.
Siekiant sutramdyti smurtautojus, reikia keisti suėmimų skyrimo pagrindus. Ikiteisminių tyrimų metu, net ir tęsiantis nusikaltimams, jeigu jie nėra sunkūs, taikyti šios griežčiausios kardomosios priemonės nėra galimybės. Pavyzdžiui, A. Ulvidas, net ir nepaisydamas įpareigojimų nebendrauti su vaikais, išvengdavo suėmimų, nes vaikų tvirkinimas formaliai nėra priskiriamas sunkiems nusikaltimams.
Tuo tarpu, jeigu suėmimai būtų skiriami nepriklausomai nuo nusikaltimų rūšies, o atsižvelgiant į piktybišką teismo sąlygų nepaisymą, naujų nusikaltimų darymą, pavyktų užkirsti kelius naujiems smurto atvejams ir pasiekti realų teisingumą.
Tas pats turėtų galioti ir tiems, kurie po nuosprendžių daro naujus nusikaltimus, piktybiškai pažeidinėja teismų įpareigojimus: po kiekvieno pasikartojančio atvejo lygtinės bausmės turi virsti realiomis, panaikinant bet kokius jų atidėjimus ir skiriant sankcijas, artimas maksimalioms.
Neturtinės žalos aukoms piktybiškai neatlyginantys nusikaltėliai, ypač recidyvistai, turėtų atsidurti kalėjime, taikant atitinkamus sumų paskaičiavimus už kiekvieną praleistą dieną. Šiuo metu tai nėra taikoma, ir mes matome teisingumo parodiją, kuomet dvasiškai ir fiziškai sužaloti nukentėjusieji negauna jokios kompensacijos, o jų skriaudikai vaikšto aukštai iškeltomis galvomis.
Šiandieninė nuostata, kad išlaikyti net ir į besaikį recidyvą linkusius nuteistuosius įkalinimo įstaigose valstybei yra per brangu, smogia bumerangu jų aukoms ir visai visuomenei.
Palyginus piktybiško kalinio išlaikymą su aukų išgyvenimais, turtiniais nuostoliais, institucijų darbo sąnaudomis ir piliečių pasitikėjimu valstybe, matome daug didesnę žalą – tiek moraliniu, tiek ir materialiniu pavidalu.
