Aistringas kolekcionierius Edvardas Mickevičius jau keturis dešimtmečius skiria dekoratyvinių lėkščių rinkimui. Per tą laiką sukaupta įspūdinga kolekcija, kurią sudaro daugiau nei 1100 eksponatų. Šiuo metu ypatinga dalis kolekcijos – apie 400 lėkščių – eksponuojama Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose-muziejuje, suteikiant lankytojams galimybę pasinerti į šį unikalų pasaulį. Minint Frankofonijos mėnesį, muziejuje pristatoma apie 40 dekoratyvinių lėkščių iš Prancūzijos, Belgijos ir kitų prancūziškai kalbančių šalių, atskleidžiančių šių regionų kultūrinį paveldą.
Kovo 13 d. A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje vyko Frankofonijos dienoms skirtas renginys – paskaita parodoje „Kolekcininkai: Edvardas Mickevičius – dekoratyvinių lėkščių kolekcija“. E. Mickevičius ir muziejininkė Irma Liauzun dalinosi įžvalgomis apie prancūziškos keramikos subtilybes ir įdomybes. Po paskaitos kolekcionierius pakvietė susirinkusius apžiūrėti porceliano ir fajanso dirbinius iš Prancūzijos, atverdamas duris į prancūziškos keramikos pasaulį.
E. Mickevičius lėkštes pradėjo kolekcionuoti 1985 m. Jo kolekcijoje dominuoja eksponatai iš Europos šalių, tačiau galima rasti ir lėkščių iš Azijos bei Amerikos. Iš viso kolekciją papildė lėkštės iš 40 skirtingų šalių, įskaitant Prancūziją, su žavingais Paryžiaus vaizdais. Kolekcijoje jau puikuojasi beveik 1100 lėkščių, o šis skaičius nuolat auga. Tarp jų – ne tik dekoratyvinės, bet ir sieninės, kabinetinės, stalo, servizų, proginės, autorinės ir net vienetinės lėkštės, pagamintos iš įvairių medžiagų: porceliano, fajanso, akmens, terakotos, metalo, stiklo ir medžio.
„Kai pabrango cigaretės, mečiau rūkyti ir pradėjau pirkti lėkštes. Dabar ir pats perku, ir vaikai, draugai, kolegos padovanoja. Man svarbiausia, kad būtų dailininkų, meniškai pagamintos, ne serijinės gamybos“, – pasakoja kolekcionierius, pridurdamas, kad prancūzų kalbos mokėjimas padėjo jam dar labiau pažinti šią kultūrą.
Frankofonijos šalių ekspozicijoje galima išvysti apie 40 lėkščių iš Prancūzijos, Belgijos, Maroko, Alžyro ir Tuniso. Viena iš Prancūzijos kilusi lėkštė datuojama 1820 m. Yra ir porceliano eksponatų iš garsaus Limožo miesto. Paskaitos metu kolekcionierius ypatingą dėmesį skyrė fajansui – glazūruotiems keramikos dirbiniams.
„Iš pradžių žmonės naudojo gaminius iš molio, terakotos, o vėliau pradėjo gaminti fajansą. Fajanso dirbiniai paplito dar Senovės Egipte. Prancūzijoje jis atsirado XVI a. Didelę įtaką fajanso paplitimui Prancūzijoje turėjo Liudvikas XIV – Karalius Saulė. Jis su kitais didikais sidabrinius indus išsiuntė į monetų kalyklą pinigams gaminti, nes daug kariavo, reikėjo lėšų. Kai dingo sidabriniai indai, išpopuliarėjo fajanso gaminiai: indai, didžiulės vazos, skulptūros. Ir šiuo metu Prancūzijoje yra daugybė fajanso gamyklų. Turiu draugų Prancūzijoje, prašau jų parvežti sūrių ir lėkščių“, – pasakoja E. Mickevičius.
XVIII a. atsiradus porcelianui, fajanso populiarumas ėmė blėsti, nes didikai ėmė kaupti porcelianą. Jis buvo brangesnis, atvežtas net iš Kinijos ir Japonijos. Tačiau pradėjus jį gaminti vietoje, kaina sumažėjo.
Prancūziškų lėkščių ekspozicijoje galima išvysti fajansą su šv. Jono Krikštytojo atvaizdu, lėkštę su japoniškais raštais, apie 1890 m. lėkštę, kurią, beje, tokią pačią turėjo ir dailininkas impresionistas Klodas Monė, gyvendamas viloje šalia Paryžiaus.
Muziejaus darbuotoja Irma Liauzun pristatė žymiausių Prancūzijos vietovių – Sevro ir Limožo – porcelianą. „Sevro porcelianą globojo karaliaus Liudviko XV žmona – karalienė Marija Leščinska, itin vertinusi stalo estetiką, indų grožį. Šis porcelianas keliavo į Versalio rūmus, puošė stalus per šventes ir kasdieną”, – sakė I. Liauzun.
Muziejaus darbuotoja atkreipė dėmesį, kad garsiosios Sevro ir Limožo manufaktūros turi savo ženklus: Sevro ženkle yra dvi susikertančios raidės „L“, kitos detalės keitėsi, nes kito savininkai. Sevro porcelianui būdinga šviesiai mėlyna spalva. Limožo porcelianas – mažiau puošnus, jo ženkle vaizduojama karališka lelija.
„Porcelianas buvo degamas apie 1300 laipsnių, tam naudotos beržo malkos, kad būtų tolygi ir stipri kaitra. Porceliano fabrikai statyti prie upių, kad būtų patogu plukdyti malkas. Įdomu, kad anksčiau lėkštes dekoruodavo moterys, šios dekoratorės buvo vadinamos „florys” – gėlininkės, nes ant lėkščių dominavo gėlių dekoras. Paskui atsirado ir kasdienybės vaizdai”, – sakė muziejininkė I. Liauzun.
Kolekcininkas E. Mickevičius atskleidė, kad savo kolekcijoje turi garsiojo Limožo lėkščių, o Sevro lėkštės į gausią kolekciją kol kas dar nepateko.
Paroda „Kolekcioninkai: Edvardas Mickevičius – dekoratyvinių lėkščių kolekcija“ veiks iki kovo 30 d.
