Architektūra: Žmogaus ir erdvės dialogas
#KasArchitektas – tai tarptautinė iniciatyva, kurios tikslas – atskleisti architektų ir dizainerių kūrybinę vertę, paskatinti visuomenę atkreipti dėmesį į žmones, kurie kuria miestų, erdvių ir pastatų idėjas. Architektė Sigita Kundrotaitė-Savickė (Hito.lt) savo kūrybinėje veikloje akcentuoja tvarumą ir pagarbą istorijai, kūrybinę laisvę su atsakomybe visuomenei ir aplinkai. Jos išskirtinis bruožas – tarpdisciplininis požiūris ir gebėjimas derinti minimalistinę estetiką su atsakingu išteklių naudojimu. Jos projektai, tokie kaip „Nemuno7“, įkūnija harmoningą konteksto, šiuolaikinės architektūros ir visuomenės sąveiką.
Sigitos požiūris į autorystę, kaip į pusiausvyros tarp individualumo ir bendradarbiavimo paieškas, puikiai iliustruoja #KasArchitektas projekto tikslą – atskleisti architektų įtaką ir stiprinti visuomenės ryšį su kūrėjais.
Kas įkvepia labiau: tuščia erdvė ar istoriją menantis pastatas?
Sigita Kundrotaitė-Savickė teigia, kad kūrybiniam procesui, ypač architektūroje, kontekstas yra būtinas. „Tuščia erdvė gali turėti savo istoriją, šviesos ir šešėlių žaismą, tačiau seną, apleistą pastatą lydi ne tik daug turinio, bet ir atsakomybė. Šios dvi kūrybinės prieigos labai skiriasi. Pastatas su istorija dažnai reiškia ne tik tam tikrus apribojimus, mažesnę kūrybos laisvę, bet ir gilesnį įsitraukimą. Architektūra be konteksto, paskirties ar apribojimų yra arčiau skulptūros ar instaliacijos. Man patinka erdvės, reikalaujančios analizės, pagarbos ir supratimo – tai suteikia gylio ir prasmės. Nors sunku objektyviai pamatuoti, kas svarbiau, asmeninis prioritetas aiškus – apleisti pastatai ir jų istorijos mane labiau įkvepia.“
„Nemuno7“: kaip gimė idėja įbristi į upę?
Projektas „Nemuno7“ sulaukė didelio atgarsio. Architektės teigimu, ją visada žavėjo tarpdisciplininė kūrybos riba – erdvės, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo neįprastos, sunkiai suprantamos. „Kai nėra aišku, kur esame ir ką matome. Vieni regi laivą, kiti – sceną, o dar kiti nesupranta, kam ir kodėl tai. Tokios erdvės provokuoja, skatina kelti klausimus. Prasidėjus pokalbiams apie „Nemuno7“, man nebuvo abejonių dėl pasirinkimo. Tiesa, buvo baimės, ar pavyks įgyvendinti, ar projektas bus suprastas. Tačiau pati žemkasė kaip objektas tapo didžiuliu motyvacijos šaltiniu. Ji tarsi metalinis gyvis su daugybe sluoksnių. Ir kalbu ne tik apie teigiamas energijas – joje esti ir neigiamų, nemalonių linijų, kurios taip pat labai domina.“
„Nemuno7“ projektas sujungė architektūros ir meno sąveiką, architektūros bei gamtos santykį, pramonės paveldo aspektus. Šis projektas gausus įkvepiančių ryšių ir santykių. Be to, „užsidegusi“ komanda sukūrė puikią kūrybinę terpę. Palaikymas, kai nereikia nuolat kovoti už idėjas, stipriai motyvuoja kurti.
Antras gyvenimas: perdirbimo svarba architektūroje
Antrinis panaudojimas, naujas gyvenimo ciklas žemkasę „Nemuno7“ pavertė išskirtine architektūrine scena naujomis idėjoms, veikloms. Architektė Sigita Kundrotaitė-Savickė pabrėžia, kad tvarumas jos kūryboje yra nuolatinis palydovas, ypač kai ji susijusi su meno ir parodų architektūra. Siekdamas antrinio panaudojimo ar tvarumo, architektas dažnai turi atsisakyti dalies savo ego – tai reikalauja nuolatinio kompromiso tarp kūrybiškumo ir atsakingumo. Sudėtinga kurti inovatyvius dalykus, jei norima kuo daugiau pernaudoti, tačiau būtent tie ribojimai kartais išlaisvina netikėtas kūrybines energijas.
Dirbdama su parodų architektūra, ji dažnai pastebi, kiek daug medžiagų panaudojama tik kartą. Tai skatina permąstyti, kaip galime naudoti jau turimus išteklius, o ne nuolat kurti kažką naujo. Tvarumas – nuolat kintantis procesas, reikalaujantis nuolat domėtis ir norėti keisti požiūrį ne tik į architektūrą, bet ir apskritai į vartojimo bei gyvenimo būdą. Nors ir nėra patogus sprendimas, tačiau būtent taip skatina ieškoti naujų būdų ir metodų, turinčių ilgalaikį poveikį aplinkai.
Visuomenės požiūris į tvarumą keičiasi
Požiūris į tvarumą architektūroje iš tiesų pasikeitė – dabar vertinamas ne tik brangiausias ar ryškiausias sprendimas. Taigi visuomenės požiūris į architektūrą bei dizainą irgi kinta ta kryptimi. Žinoma, šiame kontekste būtina saugotis ir greenwashingo, kai atsakingas naudojimas ir mažesnis poveikis aplinkai tampa tik rinkodaros šūkiu, o ne realiu siekiu.
Minimalizmas ir pagarba aplinkai
Hito.lt projektuose dominuoja minimalistinis, funkcionalus ir tvarus stilius su modernistiniais ir šiaurietiškais tradicijų elementais. Architektūriniai sprendimai orientuoti į erdvią estetiką, gamtos integraciją, kuriant harmoningą, šviesos pripildytą aplinką. Architektės teigimu, kūryboje pagrindinis dėmesys skiriamas žmogaus ir aplinkos santykiui, nesvarbu, ar tai gamtinė, ar miesto aplinka. Nors dirba mažame mastelyje, ji mano, kad žmogiškasis mastelis yra esminis. Siekiama švaraus ir minimalistinio stiliaus, norima, kad erdvėse svarbiausiu akcentu taptų individas arba gamta. Dekoras neturėtų užgožti šios sąveikos. Mūsų kasdienybė jau yra kupina tiek garsinio, tiek informacinio triukšmo, tad minimalistinė estetika padeda sukurti švarą ir aiškumą.
Parodose esminis akcentas – kūrinys ir žmogaus ryšys su juo
Stengiamasi, kad parodose esminis akcentas būtų pats kūrinys ir žmogaus ryšys su juo, o architektūriniai sprendimai nepavogtų dėmesio. Taip pat labai svarbu išlaikyti autentiškumą dirbant su paveldo objektais – nemėgstama imituoti ar kopijuoti laikotarpio. Net neturintis istoriko ar architekto išsilavinimo žmogus turėtų gebėti pajausti, kada ir kaip buvo sukurtos skirtingos detalės. Architektūra turi kalbėti tiesą ir neslėpti savo sluoksnių. Tai atrodo ypač svarbu kuriant sąžiningą ir prasmingą ryšį su erdve.
Komanda ir individualumas: pusiausvyros paieškos
Žmogui svarbu priklausyti grupei, bendradarbiauti ir dalintis atsakomybe. Dirbdama kaip nepriklausoma architektė, Sigita Kundrotaitė-Savickė teigia, kad jaučia darbo grupėje trūkumą, todėl stengiasi susikurti aplinką, kurioje galėtų diskutuoti su kolegomis. Nors ji yra nepriklausoma architektė, darbas visuomet vyksta komandoje. Pirmiausiai ryšys užsimezga su užsakovu, yra ir kitų projekto dalyvių, su kuriais nuolat tenka bendradarbiauti: nuo užsakovų iki inžinierių, statybos vadovų ir landšafto dizainerių. Architektūrinė kūryba visiškoje izoliacijoje yra neįmanoma.
Pasirinkimas dirbti vienai labiau susijęs su laisve eksperimentuoti, permąstyti sprendimus ir pažvelgti į architektūrą kitaip, neapsiriboti nusistovėjusiomis normomis. Ji jaučia stiprią atsakomybę už savo veiklą, todėl komandoje tektų priimti varžančius kompromisus. Supranta ir individualaus darbo ribotumą, ypač kai kalbame apie išteklių ir idėjų dalinimąsi. Juk kolektyve galima pasisemti įkvėpimo, dalintis atsakomybėmis, rasti kūrybinių sprendimų, kurie galbūt išryškėtų tik diskutuojant.
Architekto kuklumas
Architekto profesija suponuoja tam tikrą egocentrizmą, tačiau architektei artimesnis kuklumas. Autorystė leidžia aiškiai suvokti, kokį poveikį darau aplinkai ir žmonėms, tačiau sėkmingiausi projektai gimsta ne vien dėl asmeninio indėlio, bet ir dėl bendradarbiavimo bei kolegų įžvalgų. Nuolat ieško būdų, kaip rasti pusiausvyrą tarp individualumo ir bendruomeniškumo.
Tiesa, ne kartą perduodama projektą norėjo autorystę priskirti ir užsakovams, nes jų norai ir ambicijos kartais smarkiai veikia galutinį rezultatą. Architektas dažnai turi gebėti suderinti užsakovo idėjas su savo kūrybinėmis vizijomis. O tam tikrais atvejais būtent užsakovas pradeda valdyti architekto ambicijas. Ši tema plati, nes kiekviename projekte kūrybinės komandos dalyvių santykis būna unikalus.
Architekto autorystės svarba
Bendrame visuomenės informacijos lauke kūrybiškumą nuolat užgožia ir kūrėjus į antrą planą nustumia įtakingų užsakovų vardai ir jų investicijų skaičiai. Architektė teigia, kad nuolat domisi projektų autoriais, todėl ši informacija, jai atrodo, pasiekiama. Vis dėlto Lietuvoje dar trūksta atsakingo požiūrio į architektų autorystę, ypač žiniasklaidoje. Ne kartą yra mačiusi, kai net ir naujose knygose, straipsniuose ir televizijos laidose architektas nurodytas netiksliai ar visai nepaminėtas.
Kita vertus, esama pokyčių: tie užsakovai, kurie gerbia architekto darbą, visada nurodys jį tiek viešai, tiek asmeninėse erdvėse. Kai kada santykiai su užsakovais nėra lengvi – statybos procesas yra sudėtingas ir dažnai permainingas. Tai, žinoma, lemia ir autorystės klausimus. Bet žino ir teigiamų pavyzdžių, kai užsakovas ant savo namo iškabina lentelę su architekto pavarde.
Kartais reikalavimas nurodyti autorystę atrodo nemalonus ir nelengvas, tarsi prievarta siektum pripažinimo. Bet jei nereikalausime aiškiai įvardyti, pokyčiai neateis savaime. Todėl reikia informacinės kampanijos ar kalbėti viešai, kad architektai ir kūrybinės komandos būtų vertinami ne tik už klaidas, bet ir už kūrybinį indėlį į projektus.
Dirbtinis intelektas ir architektūra
Į kūrybinį sektorių sparčiai veržiasi dirbtinio intelekto (DI) įrankiai. Architektė teigia, kad kol kas nejaučia, kad dirbtinis intelektas galėtų pakenkti kūrybiškumui architektūroje. Patirties su DI turi dar mažai, daugiausia naudoja jį tarsi „lengvą“ asistentą. Tačiau atidžiai stebi, kaip jis plėtojasi jos srityje, ir tiki, kad gali būti naudingas įrankis, pagalbininkas tam tikriems procesams optimizuoti, pvz., pagreitinti technines užduotis, palengvinti projektavimo procesus ar net padėti sukurti inovatyvius sprendimus.
Galbūt ji tiesiog dar neigia neišvengiamus pokyčius, vis dėlto skeptiškai vertina tai, kad DI įstengtų pakeisti žmogišką erdvės, konteksto, estetikos pajautą ir socialinį ryšį. Kūrybinio proceso šerdyje vis tiek išliks žmogus – tas, kuris supranta subtilų ryšį tarp erdvės ir jos naudotojo.
Architekto vaidmuo ateityje
Atsižvelgiant į klimato, technologijų ir statybos pokyčius bei vis sudėtingesnį projektavimo procesą, architektas šiandien vis labiau juda tarpdiscipliniškumo kryptimi: jis turi kurti ne tik pastatų estetiką ir funkcionalumą, bet ir įvertinti tvarumo, pažangių technologijų integravimo bei socialinės atsakomybės aspektus, likti jautrus aplinkai bei žmogui. Technologijos, tokios kaip DI, skaitmeninis modeliavimas ir automatizacija, taip pat keičia projektavimo procesą – leidžia dirbti efektyviau, bet reikalauja ir naujų įgūdžių.
Architektas šiandien turi būti įvaldęs daug skirtingų sričių – suprasti technologijų pažangą, spręsti statybos sudėtingumą ir kartu išlikti jautrus aplinkai bei žmogui.
Architektūros veikla, manoma, dar labiau integruosis į kitas sritis: nuo inžinerijos iki biologijos, nuo sociologijos iki technologijų. Architektai turės mokytis prisitaikyti ir tapti ne tik kūrėjais, bet ir fasilitatoriais tarp skirtingų sričių profesionalų.
Dirbant su daugybe projektų nelengva rasti laiko giliau apmąstyti ateities strategijas. Tačiau kiekvienas projektas ar paroda teikia naujų patirčių ir supratimo apie supantį pasaulį. Net ir šis kasdienis darbas padeda rasti sprendimų ir strategijų, kurios gali būti pritaikomos ateityje. Architektai (ir ne tik jie) nuolat turi būti smalsūs ir atviri pokyčiams.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2024, Nr. 12).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
