## Tarpukario Lietuvos darbininkų kultūra: ne tik duona, bet ir žaidimai
Literatūros kritikas Raymondas Williamsas kultūrą apibūdino kaip vieną iš trijų sudėtingiausių žodžių anglų kalboje. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje Leonidas Donskis šį terminą pristato kaip žmogaus santykį su savimi, visuomene ir aplinka, apimantį savimonę, tapatybę, gyvenimo būdą, pasaulio vizijas, mąstymą, kūrybą ir dvasios ugdymą. Kultūrą galima skirstyti į liaudies (kaimo) ir aukštąją (miesto) kultūrą. Šiuolaikinė kultūrinė spauda, interneto portalai, radijo ir televizijos laidos nušviečia lietuvių aukštosios kultūros istoriją, raidą ir aktualijas. Tačiau XIX–XX amžių sandūroje Lietuvos miestuose ėmė formuotis mažiau žinoma, bet įdomi darbininkų kultūra, vienijusi įvairių tautybių, tikėjimo, lyčių ir pažiūrų žmones, dirbusius gamyklose, tarnavusius privatiems asmenims ar buvusius žemiausios grandies tarnautojais.
### Poilsis – svarbiausia!
XX amžiaus pradžioje įvyko esminis lūžis socialinėje struktūroje – sparti industrializacija ir urbanizacija padidino atotrūkį tarp darbininkijos ir pasiturinčiųjų. Būtent tada ir atsirado darbininkų kultūra. Laisvas laikas po sunkios darbo dienos buvo gyvybiškai svarbus darbininkams. Sociologas Émile’is Durkheimas teigė, kad kolektyvinė veikla stiprino socialinius ryšius ir padėjo sumažinti darbo pramonės sektoriuje sukeltą izoliaciją. Laisvalaikis suteikė galimybę atgauti gyvenimo kontrolę, išsilaisvinti nuo slegiančios darbo aplinkos, užsiimti intelektualine ar kūrybine veikla.
1933 metais krikščionių demokratų leidinys „Darbininkas“ rašė: „Mums, proletarams, reikia kino teatrų, teatrų, skaityklų, pramogų namų, bet tokių, kur mes galėtume geriau pažinti save, kur turinys būtų artimas mūsų dvasiai ir kur galėtume fiziškai, profesiškai ir socialiai save apšviesti ir prasilavinti.“
Darbininkų laisvalaikiu rūpinosi profesinės sąjungos ir kitos organizacijos, kurios skatino narius turiningai leisti laiką ir vengti žalingo lankymosi baruose bei girtuokliavimo. Lietuvoje buvo įsteigti darbininkų klubai, kuriuose nariai galėjo pasijusti bendruomenės dalimi, dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais, aptarti svarbiausius klausimus, susijusius su jų socialine ir ekonomine padėtimi, arba tiesiog leisti laiką kartu. Pavyzdžiui, 1919 metų rudenį Kaune buvo atidarytas darbininkų klubas, kuriame aktyviai vyko profesinis judėjimas ir buvo organizuojamos įvairios pramogos: koncertai, šokiai, vaidinimai ir viešos paskaitos.
1921 metais Vilkaviškyje duris atvėrė Suvalkijos miestų darbininkų profesinės sąjungos klubas. Planuota, kad šis klubas taps „vieta, kur darbininkai galėtų jaustis kaip namie, būtų židinys, apie kurį būriuotųsi visi sąmoningesni. Ten galėtų vykti jų tolimesnis lavinimas ir veiksmų koordinavimas“. Klube veikė bufetas, knygynas su skaitykla ir teatro būrelis. Šiaulių darbininkai taip pat susibūrė į aktyvų klubą, kuriame veikė dramos sekcija ir darbininkų choras, o Šiaulių paštininkų draugijos „Žinia“ 1927 metais atidarytame klube buvo salė su scena vaidinimams, biblioteka ir valgykla, kurioje už nedidelę kainą buvo galima įsigyti pusryčius, pietus ir vakarienę.
Klubas, skatindamas paštininkų aktyvų laisvalaikį, įsigijo įvairaus sporto inventoriaus, muzikos instrumentų ir radiją. Toks įvairiapusis klubas traukė lankytojus: vakarais po darbo žmonės rinkdavosi skaityti prenumeruojamų laikraščių ir žurnalų, klausytis radijo, žaisti šaškėmis ar šachmatais.
### Dėmesys protui ir kūnui
Miestų darbininkai buvo skatinami skaityti ir užsiimti savišvieta, kad pagerėtų jų ekonominė ir socialinė padėtis. Darbininkų švietimas, apimantis bibliotekas, vakarinius kursus ir viešas paskaitas, kartu su kitomis veiklomis apibūdinamas kaip kultūrinės demokratijos reiškinys – kultūra ir žinios turėtų būti prieinamos visiems. Išsilavinę ir naujų žinių įgiję darbininkai gavo įrankius, reikalingus socialiniam mobilumui. Bibliotekas ir skaityklas su prenumeruojamais leidiniais ir knygų kolekcijomis turėjo Šiaulių paštininkų draugija „Žinia“, Panevėžio pašto tarnautojai, o 1929 metais Kaune, Laisvės alėjoje, buvo atidaryta Pašto, telegrafo ir telefono tarnautojų biblioteka, turėjusi kelis tūkstančius knygų. Ji kvietė skaitytojus užsukti vakarais nuo pirmadienio iki penktadienio (17–19 val.).
Vis dėlto ne visi mokėjo skaityti XX amžiaus pirmojoje pusėje Lietuvoje, todėl įvairios organizacijos stengėsi atkreipti į tai dėmesį ir užsiimti darbininkų švietimu, kad jie, išmokę skaityti ir rašyti, galėtų sėkmingiau įsidarbinti ir pasirūpinti geresnėmis gyvenimo sąlygomis. 1921 metais Kaune katalikiška „Pavasarininkų“ organizacija įsteigė suaugusiųjų gimnaziją, kurioje buvo mokoma pagal Švietimo ministerijos programą, o didžiausio susidomėjimo sulaukė lietuvių kalbos pamokos. 1924 metais Kaune buvo įsteigti Vinco Kudirkos švietimo draugijos vakariniai kursai suaugusiems, skirti miesto darbininkijai: kursai vyko ne centre, o rajonuose, kuriuose gyveno didžioji dalis dirbančiųjų, t. y. Vilijampolėje, Aleksote, Šančiuose ir Žaliakalnyje.
Kita tarp darbininkų ir tarnautojų skatinta laisvalaikio veikla buvo sportas ir laiko leidimas gryname ore. Šiltuoju metų laiku miestiečiai vaikščiodavo po parkus, o žiemą čiuožinėdavo specialiai įrengtose čiuožyklose arba ant užšalusių vandens telkinių. Taip pat buvo siūloma įrengti sporto sales, kuriose dirbantieji per pertraukas galėtų mankštintis, o ne rūkyti ar užsiimti kita neproduktyvia veikla. 1935 metais tautininkų krypties leidinys „Darbininkų atstovybės balsas“ rašė: „Sportas yra gera priemonė stiprinti sveikatą, ugdyti raumenų jėgą. Sportuodamas darbininkas visuomet bus ir fiziškai, ir protiškai tvirtesnis ir atsparesnis savo gyvenime.“
### Miesto pramogos: kinas, teatras, vakaronės
Viena populiariausių pramogų buvo lankymasis kino teatruose. Tai nebuvo labai pigu, bet lengvai prieinama, todėl pritraukdavo daug lankytojų. 1939 metais per dieną visi Kaune veikę kino teatrai parduodavo apie 6000 bilietų; daugiausiai žiūrovų sulaukdavo farsai, komedijos ir dramos. Lengvas ir pramoginis filmų turinys buvo vertinamas nevienareikšmiškai. 1933 metais „Darbininkas“ rašė, kad „kinuose rodomi darbininko dvasiai svetimi, buržuazijos tuštybėms persisunkę vaizdai“. Kino reiškinį nagrinėję filosofai Maxas Horkheimeris ir Theodoras W. Adorno aiškino, kad tokie filmai buvo populiarūs, nes maitindavo žiūrovus geresnio gyvenimo pažadais ir priversdavo bent laikinai patikėti, jog išorinė aplinka tėra fikcinio pasaulio tęsinys.
Profesionalusis teatras nebuvo populiarus tarp darbininkų dėl sudėtingesnio turinio ir privalomo aprangos kodo. Tačiau mėgėjiškas teatras pritraukdavo ir aktorių, ir žiūrovų. Pavyzdžiui, Lietuvos spaudos darbininkų profesinė sąjunga Kaune, Tilmanso salėje, reguliariai rengdavo vakarones su vaidinimais ir šokiais. Į jas gausiai rinkdavosi ne tik profesinės sąjungos nariai, bet ir svečiai; 3-iajame dešimtmetyje į vakarones susirinkdavo net iki 700 dalyvių.
Daliai renginių Kauno darbininkai ir tarnautojai nuomodavosi Rotušės salę, kur rengdavo kaukių balius, šokius ir šventinius vakarėlius. Į juos būdavo kviečiami ir organizacijoms nepriklausę asmenys, o visas surinktas pelnas buvo skiriamas profesinės sąjungos veiklai ar kitiems tikslams: 1933 metais Vilniui vaduoti sąjungos Kauno paštininkų skyriaus vakaronėje dalyvavo apie 200 dalyvių, o pelnas buvo perduotas Vilniaus Geležiniam Fondui. Nebuvo užmirštos ir darbininkų bei tarnautojų atžalos: buvo rengiamos kasmetinės kalėdinės eglutės, per kurias vaikai vaidindavo spektaklius, apsilankydavo Kalėdų senelis, nešinas žaislais ir saldainiais.
### Vasaros malonumai
Vasaros atostogos ir poilsis gamtoje buvo ypač svarbūs tarpukario Lietuvos miestų gyventojams, kurie dirbdavo kenksmingoje aplinkoje, pavyzdžiui, spaustuvėse ir gamyklose tekdavo kvėpuoti kenksmingais garais, o pašte, kilnojant ir rūšiuojant siuntas, kildavo dulkės. Keliones į kurortus galėjo sau leisti ne kiekvienas, todėl dalis rinkosi poilsį priemiesčiuose arba kaimo vietovėse pas artimuosius. Sekmadieniais artimiausi miestams gamtos kampeliai prisipildydavo atokvėpio ieškančių miestiečių: šeimos ir draugai iškylaudavo, maudydavosi, degindavosi saulėje, skaitydavo knygas ir laikraščius, lošdavo kortomis.
Kaune, populiariame Panemunės paplūdimyje, per garsiakalbį buvo transliuojama muzika, buvo galima įsigyti užkandžių ir gaiviųjų gėrimų. Į Panemunę valtimis mėgdavo persikelti Žemuosiuose Šančiuose gyvenę Kauno darbininkai. Šiauliuose dirbantieji vykdavo pakvėpuoti grynu oru į Bubių pušyną. XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje profesinės organizacijos jau skyrė didelį dėmesį poilsiui ir laisvalaikiui.
Pašto, telefono ir telegrafo tarnautojų profesinės sąjungos leidinys „Paštininkų žodis“ rašė: „<…> tarnautojas, metus išsėdėjęs prie rašomojo stalo ar dirbdamas kitą darbą, pavargsta, jam reikia poilsio, kad protas ir dvasinės jėgos pailsėtų, <…> dirbančiam ištisus metus ir gana nepalankiomis sąlygomis vieno mėnesio vasaros poilsis yra būtinas tiek tarnautojų sveikatai, tiek darbo produktyvumui.“ Todėl paštininkai ėmė steigti savo sanatorijas: pirmoji buvo atidaryta Palangos pašto pastatų komplekse, o 1928–1929 metais pastato antrame aukšte buvo įrengti aštuoni kambariai. Nakvynė su maitinimu kainavo 6–6,5 lito, todėl poilsiautojų netrūko; per vasarą apsistodavo apie 50–60 žmonių. Palangoje pašto tarnautojai leido laiką prie jūros, vakarais lankėsi parke, kuriame grojo muzika. Sanatorija sulaukė didelio populiarumo ir buvo praplėsta, įrengta dar 12 kambarių, kuriuose galėjo ilsėtis žemesnieji tarnautojai. 1932 metais Kaune, Panemunėje, duris atvėrė naujas tarnautojų vasarnamis su 20 kambarių, jame veikė valgykla, siūliusi pigius pietus, buvo ir virtuvėlė, kurioje poilsiautojai galėjo pasigaminti maistą. 1936 metais dar vienas vasarnamis buvo atidarytas Nidoje.
1930 metais Šiaulių paštininkų draugija „Žinia“ inicijavo poilsiavietės statybas Bubių pušyne, o 1932 metais Berčiūnų miške iškilo trys Panevėžio paštininkų švietimo ir kultūros draugijos pastatai. Du iš jų su 10 kambarių buvo skirti pašto tarnautojų ir jų šeimų poilsiui.
Tarpukario Lietuvos darbininkų laisvalaikis buvo itin svarbus – įsitraukdami į bendras veiklas, jie kūrė savitą kultūrą, apjungusią pramogas, sveikatinimąsi, savišvietą ir poilsį. Tai verta prisiminti ir šių dienų dirbantiesiems, kurie pastaraisiais metais vis dažniau patiria perdegimą.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2024, Nr. 12).
