## Filomena Ušinskaitė: užmiršta vitražo genijus Lietuvos meno istorijoje
Vitražo meno novatorei Filomenai Ušinskaitei ilgą laiką teko būti savo brolio, garsaus vitražisto Stasio Ušinsko, šešėlyje. Dėl jos kuklumo ir tylaus būdo, šiandien apie Stasio Ušinsko darbus žinome gerokai daugiau nei apie jo sesers kūrybą, teigia vitražo tyrinėtojas Žydrūnas Mirinavičius.
Kovo 6 dieną Kauno paveikslų galerijoje Vilniaus dailės akademijos docentas, vitražo menininkas ir tyrinėtojas Ž. Mirinavičius skaitė paskaitą pavadinimu „Filomena Ušinskaitė. Lietuviškojo vitražo romioji modernistė“, kurioje atskleidė mažai žinomus faktus apie šios talentingos menininkės gyvenimą ir kūrybą.
Vitražo meno atsiradimas Lietuvoje siejamas su XIX amžiaus viduriu – antrąja puse, kuomet į šalį buvo atgabenti meistrų darbai iš tokių miestų kaip Paryžius, Viena, Miunchenas, Varšuva ir Ryga. Tačiau profesionalaus lietuviško vitražo mokyklos pradininku laikomas Stasys Ušinskas (1905–1974), kuris 1934 metais Kauno meno mokykloje įkūrė monumentalaus meno studiją. Būtent čia ir prasidėjo vitražo mokyklos istorija.
S. Ušinskas Kaune nuolat keitė savo dirbtuvių lokacijas: iš pradžių dirbo M. Valančiaus gatvėje, vėliau – mokykloje ant Pelėdų kalno, o trumpam buvo įsikūręs buvusioje I. Laukaitytės gatvėje (dabartinė A. Mapu gatvė). Tuo metu jis pradėjo dažnai lankytis Aleksoto stiklo fabrike. 1943 metais S. Ušinskas persikėlė į K. Donelaičio gatvę, kur dirbo kartu su seserimi Filomena. Paskutinė Ušinskų dirbtuvių vieta buvo Baritonų gatvėje 6, kur buvo sukurti garsieji vaikų kavinės „Pasaka“ vitražai.
F. Ušinskaitė savo asmeninę studiją turėjo Meno mokyklos rūmuose ant Pelėdų kalno. Pasakojama, kad trečiajame pastato aukšte ji turėjo stiklo degimo krosnį, mėgintuvėlius, trintuvę dažams maišyti ir kitą reikiamą įrangą. Vietiniai gyventojai prisimena, kad ji mėgdavo ten gerti kavą ir rūkyti papirosus „Laika“.
Visą savo gyvenimą Stasiui Ušinskui kūryboje talkino ir dešiniąja ranka buvo jo sesuo Filomena Ušinskaitė (1921–2003). Vėliau meno kelią pasirinko ir S. Ušinsko dukros dvynės: architektė Vida ir dekoratorė, stiklo menininkė Jūratė Ušinskaitės. Antroji S. Ušinsko žmona Vitalija Blažytė taip pat buvo žinoma menininkė.
Filomena Ušinskaitė vaikystę praleido Pakruojyje, o 1932 metais atvyko mokytis į Kauno „Saulės“ gimnaziją. 1943 metais ji baigė Kauno valstybinį taikomosios dailės institutą, įgydama vitražo ir teatro dekoratorės specialybę, o vėliau pradėjo dėstyti šiame institute.
„1986-aisiais, po 8 klasių baigimo, iš Jonavos atvykau į Kauną ir įstojau į tuometinį Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą mokytis stiklo specialybės. Mes turėdavome praktiką Kapsų gatvėje. Prisimenu, būdavo ruduo ar žiema – šalta, medinis namukas, kūrenamas krosnimi. Mus pasitikdavo močiutės amžiaus, labai nekalbi moteris, duodavo užduotį ir išeidavo gerti kavos su papirosu dantyse. Ji buvo labai graži: įspūdingi, lenkti antakiai, tiesi nugara, aristokratiška, elegantiška laikysena. Tokia buvo mano pažintis su Filomena Ušinskaite“, – pasakojo Ž. Mirinavičius.
F. Ušinskaitė glaudžiai bendradarbiavo su broliu S. Ušinsku ir prisidėjo prie įvairių jo projektų. Dėl šios priežasties meno tyrinėtojams iki šiol sunku atskirti, kuris darbas priklauso broliui, o kuris – seseriai.
Vienas iš ryškiausių bendradarbiavimo pavyzdžių – 11 vitražų, sukurtų Mažajai Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai Kaune 1944–1947 metais. Nors šių vitražų autoriumi laikomas S. Ušinskas, prie jų kūrimo daug prisidėjo ir Filomena Ušinskaitė bei Vitalija Blažytė. F. Ušinskaitė atliko nemažai projekto natūralaus dydžio piešinių ant kartono ir prisidėjo prie stiklų dekoravimo.
„Kartais portretų sprendimuose galima pastebėti dvi skirtingas stilistikas: vieną – grubesnę, labiau kapotą, o kitą – švelnesnę, lyriškesnę. Galima spėti, kur yra brolio, o kur – sesers darbas. Dauguma foninių detalių – architektūrinių elementų ir peizažų – yra sukurti Vitalijos Blažytės“, – teigė tyrinėtojas Ž. Mirinavičius.
Vienuolikoje vitražų atsispindi tikinčiosios, dvasingos Lietuvos ir universalių tikėjimo tiesų dermė. Juose vaizduojama Mergelė Marija, žengianti į dangų, laiminantis Jėzus Kristus, Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas (kuriame panaudotas Vitalijos Blažytės portretas), Dievas Tėvas, Angelas Sargas, koplystulpis, Aušros Vartų Mergelė Marija, Angelas ir Pieta.
F. Ušinskaitės sukurtą meną ant stiklo galima išvysti ir Kauno klinikose. Kiti jos kūriniai yra pasklidę po Lietuvą, o darbų yra ir Ukrainoje bei Rusijoje.
Dirbdamas dailininko Kazio Varnelio namuose-muziejuje Vilniuje, Ž. Mirinavičius archyvuose aptiko F. Ušinskaitės paveikslą ir išsiaiškino, kad ši menininkų pora artimai bendravo ir susirašinėjo laiškais.
„K. Varnelis širdyje nešiojosi didelę Filomenos meilę“, – teigė tyrinėtojas.
K. Varnelis buvo S. Ušinsko mokinys, ir jie turėjo bendrą studiją. Tuo metu K. Varnelis ir susibičiuliavo su F. Ušinskaite.
„Galbūt jie būtų sukūrę gražią šeimą, tačiau K. Varnelis 1943 metais išvyko studijuoti į Vieną, o ji liko Kaune, kad padėtų broliui darbuose, augintų jo dukras, prižiūrėtų jo sergančią žmoną ir rūpintis senstančia mama. 1944 metais Filomena trumpam nuvyko į Vieną, ir jie praleido dvi nuostabias savaites. Kurį laiką jie dar susirašinėjo, bet frontas juos perskyrė, nukrito geležinė uždanga, ir K. Varnelis persikėlė į Ameriką. Laiškai, kuriuos skaičiau, yra kupini jausmų, skaitant net ašaros kaupiasi. „Titanikas“ nublanksta“, – pasakojo vitražo tyrinėtojas Ž. Mirinavičius.
1960 metais Kaune duris atvėrė vaikų kavinė „Pasaka“. Tai buvo pirmoji vaikams skirta maitinimo įstaiga visoje Sovietų Sąjungoje. Vilniuje vaikams skirta kavinė „Nykštukas“ buvo atidaryta po trejų metų.
Rekonstruojamai „Pasakai“ vitražus sukūrė Filomena Ušinskaitė, interjero dekoro darbus atliko dukterėčia Jūratė Ušinskaitė, o dukterėčia Vida Ušinskaitė buvo kavinės rekonstrukcijos architektė. 1971 metais jos pristatė keturis kavinės vitražus, sukurtus pagal poetės Salomėjos Nėries „Senelės pasaką“ (1937), kurių veikėjai yra Sigutė, Eglė žalčių karalienė, miegantys nykštukai, ragana, vilkas su meška ir žuvys po ledu. Vitražai turi pavadinimus: „Sigutė“, „Eglė žalčių karalienė“, „Pusnynuose nykštukai miega“ ir „Vilkas ir meška“. Vitražams buvo sukonstruotos specialios nišos-nameliai, parinkti trikampiai formatai, o vitražai buvo apšviesti iš nugarinės pusės, kad dieną ir naktį šviestų ir džiugintų lankytojus.
„Pasakos“ vitražai buvo sukurti S. Ušinsko dirbtuvėse Baritonų gatvėje 6, Kaune. Brolis gamino Filomenai glazūras ir stiklo dažus, ir jie kartu eksperimentavo. S. Ušinskas savo užrašuose 1969 metų rugsėjo 2 dieną yra pažymėjęs: „Baltas matinis – feles, vitražui restoranui „Pasaka“.
„Pasakos“ vitražai buvo sukurti technika, kurią ištobulino S. Ušinskas.
„Pirma, stiklai tarpusavyje sujungti ne švino siūlėmis (kaip būdinga klasikiniam vitražui), bet visas siūlių piešinys yra suvirintas iš metalo juostų, iš priekinės pusės stiklus priglaudžiant prie metalo plonomis vario juostomis, sutvirtintomis varžteliais. Tokiu būdu vitražo konstrukcija yra labai tvirta, o vitražo kontūrinis piešinys (metalo siūlių tinklas, rėminantis kompozicijoje esančias veikėjų figūras ar kitus kompozicinius elementus) yra nešančioji struktūra, todėl vitražui nereikia jokio papildomo sutvirtinimo. Antra, kiekvienas stiklas yra vis kitoks technologinis stiklo dekoro eksperimentas. Kadangi naudota daugiausia bespalvio (langinio) stiklo, jam reikėjo suteikti spalvą ar faktūrą, tad naudotos įvairios spalvotos glazūros, emalės ir prilydyto stiklo gabaliukai, suteikiantys stiklo paviršiui žėrėjimo. Taip pat naudoti ir kiti stiklo dekoravimo būdai”, – sakė vitražo tyrinėtojas Ž. Mirinavičius.
Anot jo, šie vitražai atskleidžia Ušinskų technologinius ir meninius ieškojimus vitražų kūryboje.
„Tai yra solidus vitražų ansamblis, sukurtas brandžios menininkės F. Ušinskaitės, modernia XX amžiaus 7-ojo – 8-ojo dešimtmečio kalba, kurioje girdimi kaunietiškojo art deco stiliaus aidai”, – teigė jis.
Pasak vitražo tyrinėtojo Ž. Mirinavičiaus, S. Ušinskas buvo Lietuvos modernaus meno patriarchas, stipri asmenybė, padariusi didžiulę įtaką daugeliui menininkų. Daug nuveikė ir jo sesuo F. Ušinskaitė, kuri visą laiką buvo brolio šešėlyje – romi, kantri, darbšti, brolį globojanti, jo darbus daranti ir jam daug padedanti.
„Jos romumas nulėmė, kad šiandien apie šią didžią asmenybę Lietuvos meno istorijoje žinoma nedaug. Labai tikiuosi, kad kai kurie S. Ušinskui priskirti darbai bus grąžinti F. Ušinskaitės autorystei“, – viliasi vitražo tyrinėtojas Ž. Mirinavičius.
Legendiniai „Pasakos“ vitražai iki 2025 metų liepos 27 dienos eksponuojami Kauno paveikslų galerijoje, parodoje „Pasaka. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“.
