Kaune, šį savaitgalį, Gintaro Varno režisuotas spektaklis „Kartoteka“ atveria duris į Antrojo pasaulinio karo prisiminimus ir nukelia į dabarties realybę. Spektaklis, paremtas žinomo lenkų dramaturgo Tadeuszo Różewicziaus 1959 metais parašyta pjese, kviečia žiūrovus patirti chaoso ir beprasmybės atmosferą, tačiau kartu atrasti ir šviesos spindulį.
Spektaklio veiksmas rutuliojasi pagrindinio veikėjo kambaryje, kuris simbolizuoja vienišumą, nusivylimą ir sumaištį. Herojus, vis dar jaučiantis karo paliktas žaizdas, yra pavargęs ir praradęs gyvenimo kontrolę. Jo namai tampa savotiška gatve, kurioje nuolat pasirodo įvairūs žmonės su savo reikalais. Spektaklyje išryškinami skirtingi pagrindinio veikėjo gyvenimo fragmentai, tarsi biografijos puslapių rinkinys – kartoteka.
Režisierius Gintaras Varnas žada, kad spektaklyje netrūks siurrealizmo, metafizikos ir netgi sapnų poetikos elementų. „Ši pjesė – tai kelionė po vaizduotės pasaulį, prisiminimus, sapnus ir vizijas. Tai istorija apie gyvenimo personažus, sugrįžtančius iš vaikystės, kurie pateikia sąskaitas, primena skolas, sąžinės reikalus, išdavystes ir netgi žmogžudystes. Pagrindinis veikėjas, neturintis vardo, tačiau turintis daugybę jų, patiria viso savo gyvenimo kartoteką per vieną bemiegę naktį“, – pasakoja G. Varnas.
Paklaustas, kodėl būtent dabar nusprendė statyti šią lenkų pjesę, režisierius atsakė, kad tam tiesiog atėjo tinkamas laikas. „Mūsų laikas – tai laikotarpis tarp dviejų karų, Antrojo pasaulinio ir Rusijos karo Ukrainoje, o galbūt ir Trečiojo pasaulinio. Tai keistas metas, kai kiekvienas turėtų įvertinti savo gyvenimą“, – teigia G. Varnas. Jis taip pat pridūrė, kad per visą jo karjerą tik nedaugelis spektaklių gimė taip lengvai ir sklandžiai, be didelių pastangų.
Dainius Svobonas, įkūnijantis pagrindinį – Herojaus – vaidmenį, teigia, kad jam buvo įdomu artimiau susipažinti su T. Różewicziumi ir kurti pasakojimą, kuriame susipina absurdas, groteskas ir tikrovė, o laikas ir vardai praranda savo reikšmę. „Šis spektaklis turėtų sudominti žiūrovus, nes tai yra susitikimas su pačiu savimi. Kiekvienas žiūrovas bus paragintas peržvelgti savo gyvenimo kartoteką“, – įsitikinęs D. Svobonas. Jo kuriamas personažas spektaklyje prisimins savo gyvenimą nuo 5 iki 80 metų, per kurį bus vadinamas maždaug penkiolika skirtingų vardų.
Aktorius pateikia spektaklio ištrauką: „Esamasis laikas yra tobulas praeities žudikas. Pats žiauriausias, nes nesusijęs su savo auka.“ Tačiau jis priduria, kad spektaklyje yra ir šviesos, kuri privers susimąstyti: ar verta daryti taip, kaip reikia, ar geriau išlikti savimi? Herojus pasirenka išlikti savimi.
Kostiumų ir lėlių dailininkė Julija Skuratova atkreipia dėmesį, kad spektaklyje didelį įspūdį paliks penkios lėlės. „Lėlės atliks choro vaidmenį – pagal pjesę tai trys senoliai, komentuojantys ir dalyvaujantys veiksme. Taip pat vaidins dvi kitos lėlės: viena pasakos Herojaus vaikystės atsiminimus, o kita kalbės jo vaikystės draugo lūpomis. Lėlės puikiai tinka pavaizduoti tai, kas nerealistiška, pavyzdžiui, poeziją ar groteską“, – teigia J. Skuratova.
Aktorius Saulius Čiučelis, vaidinantis Herojaus tėtį ir mokytoją, pabrėžia, kad jam ypač įdomu kurti groteskiškus personažus. „Spektaklio konstrukcija labai įdomi, personažai atkeliauja iš Herojaus sapnų, prisiminimų ir vizijų. Jie neturi buitiškumo“, – pažymi S. Čiučelis ir priduria, kad kartu su aktore Inga Mikutavičiūte, vaidinančia Herojaus mamą, jie buvo nustebinti, kai per pirmą repeticiją paaiškėjo, kad vaidins D. Svobono tėvus. „Repeticijos prasidėjo nuo išgąsčio, o baigėsi didžiule laime“, – sako aktorius.
Aktorė Inga Mikutavičiūtė, kurianti mamos ir damos vaidmenis, pasidalino, kad kūrybinis procesas buvo lengvas, įdomus ir įtraukiantis. „Kūrybinis procesas vyko sklandžiai, nes režisierius labai pasitiki aktoriais ir suteikia jiems laisvę. Be to, šioje pjesėje beveik nėra nereikalingų žodžių, viskas sutelkta į minties išsakymą, o tai atpalaiduoja ir skatina vaizduotę. Tiesiog neri į vaidmenį ir mėgaujiesi“, – teigia I. Mikutavičiūtė.
