Prieš 120 metų, 1905-ųjų sausio 29-ąją, Kauno Rotušės aikštėje duris atvėrė pirmasis legalus lietuviškas knygynas. Šis įvykis tapo reikšmingu kultūros žingsniu, žyminčiu spaudos draudimo pabaigą ir lietuviškos knygos atgimimą. Knygynas, įsikūręs Rotušės a. 27, buvo įkurtas kompozitoriaus Juozo Naujalio.
Po ilgų spaudos draudimo metų, valdžios institucijos sulaukė daugybės prašymų leisti steigti knygynus. Iniciatoriai buvo įvairių profesijų, socialinių sluoksnių ir pasaulėžiūrų žmonės, dažnai – žinomi visuomenės veikėjai. Greta J. Naujalio, tarp pirmųjų knygynų steigėjų buvo tokios asmenybės kaip Povilas Višinskis, Povilas Vileišis ir Šlapelių šeima. (Vytauto Didžiojo karo muziejaus informacija).
J. Naujalio knygynas tapo traukos centru lietuvių inteligentams, vieta, kurioje vyko diskusijos apie visuomenę, švietimą ir šalies gyvenimą. Dažnai knygynuose už prekystalio stovėdavo patys savininkai arba jų artimieji. Pavyzdžiui, P. Vileišio žmona Alina rūpinosi „Vilniaus žinių“ knygyno finansais, o J. Naujalio knygyne prekyba užsiėmė jo žmona Monika.
Knygyne buvo galima įsigyti knygų, periodikos, natų, muzikos literatūros. Prekės atkeliaudavo iš užsienio leidyklų, taip pat iš Vilniaus, Seinų ir Tilžės. 1908 m. knygynas siūlė daugiau nei 1100 pavadinimų spaudinių, o 1911 m. – apie 1400. Laikraščius Kauno gatvėse platino specialiai pasamdyti pardavėjai.
1909-1911 m. lietuviškų knygynų veikla ėmė silpti dėl bendro visuomenės nuovargio ir naujų carinių apribojimų po 1905-1907 m. revoliucinių įvykių. Dėl įvairių priežasčių užsidarė net žymūs knygynai, įskaitant ir J. Naujalio knygyną. Nors teigiama, kad knygynas veikė iš idėjos, o komercinė sėkmė buvo menka, kiti manė, kad aukštos kainos ir nepakankamas dėmesys skaitytojų poreikiams atbaido klientus. Tiksli knygyno uždarymo data nėra aiški, šaltiniai nurodo 1910-1912 metus. Taip pat skirtinga informacija apie tai, kada tose pačiose patalpose savo knygyną atidarė leidėjas Antanas Petronis.
