## Kauno modernizmas: optimizmo architektūra ateities kartoms – UNESCO įvertinimas ir tolesni žingsniai
_Vakarų istorija prasideda nuo miesto raidos._
_Pierre’as Manent’as, „Miesto metamorfozės“_
Kokios užuominos Kaune byloja apie tarpukario Vakarų permainas? Kaip dabartinis miestas atspindi laikinosios sostinės augimą? Ar tai restauruoti modernizmo pastatai, laiptai į Žaliakalnio kultūros draustinį, vilų bokštai ir atnaujinti fasadai? Ar pirmieji metai po Kauno modernizmo įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą buvo sėkmingi? Kokius iššūkius turime įveikti, kad ateities kartos tinkamai išsaugotų optimizmo architektūrą? Atsakymų ieškome su architektūros istorijos, paveldo, turizmo, kino ir kaunistikos ekspertais.
### Kauno dvasia modernizmo architektūros „Klostėse“
UNESCO, įkurta 1945 m., skatina švietimą, kultūrą ir darnų vystymąsi. Ji pripažįsta unikalius gamtos ir kultūros objektus, įtraukdama juos į Pasaulio paveldo sąrašą. Šis statusas pabrėžia vietovės ar tradicijos reikšmę žmonijos istorijai, kultūrai ir tapatybei, skatina turizmą, švietimą ir įpareigoja saugoti paveldą ateities kartoms. Lietuva didžiuojasi penkiomis vietomis šiame sąraše: Vilniaus senamiesčiu, Kuršių nerija, Kernavės archeologine vietove, Struvės geodeziniu lanku ir Kauno modernizmu.
2023 m. rugsėjo 18 d. Saudo Arabijoje vykusioje 45-ojoje Pasaulio paveldo komiteto sesijoje Kauno modernizmo architektūra buvo įtraukta į UNESCO sąrašą. Šis pripažinimas pabrėžia 1919–1939 m. Kauno architektūros unikalumą ir jos svarbą pasauliniame kontekste. Ar skiriame pakankamai dėmesio modernizmo architektūros apsaugai, jos išskirtinės vertės sklaidai? Ar į mūsų pasakojimus, diskusijas ir kelionių maršrutus įtrauktas tarpukario optimizmas?
Kauno modernizmas netapo UNESCO pripažintu paveldu per vieną dieną. Tai – aštuonerių metų paveldo, architektūros istorijos ir kultūros specialistų darbo rezultatas. Tai – tarpukario visuomenės vaisius, kartos, kuri per 20 metų Naujamiestį pavertė vakarietišku, progresyviu, išsaugojusiu nacionalinį tapatumą. Kauno modernizmas – tai sparčiai modernėjančios Lietuvos simbolis, įkūnijęs pažangą, kūrybingumą ir tautinio identiteto paieškas. Miesto architektūra – funkcionalūs, estetiški ir modernūs pastatai – atspindėjo valstybės ambicijas ir tikėjimą jos nepriklausoma ateitimi. Kaune kūrėsi mokyklos, muziejai, administraciniai ir komerciniai pastatai, kurie kartu su šiuolaikine urbanistine erdve laikinąją sostinę pavertė Vakarų kultūros modeliu, „mažuoju Paryžiumi“.
### Kelias į UNESCO pripažinimą
Daugiausia dėmesio Kaune susilaukia „Optimizmo architektūra“. Būtent ji tarpukariu formavo nepriklausomos valstybės urbanistinį kraštovaizdį. Modernistiniai pastatai įsiliejo į XIX a. pabaigos miesto planą, o to meto architektai suformavo unikalų miesto-sodo priemiestį – Žaliakalnį.
Tai – vienas iš Kauno nominacinėje byloje išskirtų modernizmo architektūros unikalumų. Patekimas į UNESCO sąrašą 2023 m. pabrėžė miesto, kaip laikinosios sostinės, istorinį vaidmenį, modernizmo estetiką ir pažangos simboliką.
Rengdami Kauno nominacinę bylą, prof. dr. Marija Drėmaitė ir doc. dr. Vaidas Petrulis 2018 m. kartu su meno istorike Giedre Jankevičiūte pristatė parodą „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918–1940“. Paroda buvo eksponuojama UNESCO būstinėje Paryžiuje, festivalyje „Flux. Festival Lituano delle Arte 2018“ Romoje, Talino nacionalinėje bibliotekoje ir Vroclavo architektūros muziejuje. Prie Kauno modernizmo sklaidos prisidėjo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“ ir kitos iniciatyvos (ekskursijos, virtualūs turai, leidiniai, filmai ir kt.). Taigi, UNESCO pripažinimas – tai nuoseklių veiksmų rezultatas. O kas toliau?
### Kauno modernizmo paveldo išsaugojimas kultūros atstovų akimis
Miesto architektūros įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą paskatino diskusijas, kaip šis statusas veikia miesto raidą, gyventojų tapatybę ir tarptautinį įvaizdį. Savo įžvalgomis dalijasi kultūros srities atstovai: miesto kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas, V. Petrulis, „Ekskursas“ gidas, architektas Algimantas Grigas, architektūros istorikė Viltė Migonytė-Petrulienė, „Kaunas IN“ turizmo ir rinkodaros skyriaus vadovė Agnė Kriaučiūnienė, Kauno filmų biuro projektų vadovas Edgaras Šilkauskas, Ąžuolyno bibliotekos darbuotojos – Kaunistikos skyriaus specialistė Skaidra Grabauskienė, Meno ir muzikos skyriaus vadovė Julija Genienė ir Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos skyriaus vyresnioji bibliografė Monika Sadauskaitė-Miliauskienė.
S. Rimas, vienas iš Kauno nominacinės bylos autorių, teigia, kad laikinosios sostinės palikimas visada buvo išskirtinis, o įtraukimas į UNESCO sąrašą tai dar labiau pabrėžė. Dabar turistai ir vietiniai domisi šiuo laikotarpiu, dalyvauja ekskursijose, lankosi muziejuose. Po rekonstrukcijos atidarytas Kauno miesto muziejus rotušėje pristato 1919–1939 m. interaktyviomis ekspozicijomis, taip pat veikia privatūs „Art Deco“ ir Amsterdamo mokyklos muziejai. Be to, pastebimas išaugęs miestiečių sąmoningumas – jie reaguoja į įtartinus statybos darbus ir dalyvauja Paveldotvarkos programoje, per kurią savivaldybė remia kultūros paveldo statinių tvarkymą. S. Rimo teigimu, nors per metus miesto veidas iš esmės nepasikeitė, urbanistinė plėtra vyksta inertiškai. UNESCO statusas nepakeitė įstatymų ar teritorijų planavimo dokumentų. Naujamiestis ir Žaliakalnis ir iki 2023 m. buvo saugomos vietos, patrauklios tiek gyventi, tiek komercijai. Kultūros paveldas suvokiamas kaip svarbus išteklius miestiečių gerovei, turizmui ir verslo aplinkai. Sukurta svetainė modernist.kaunas.lt, pristatanti į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą modernizmo architektūrą.
Tikimasi, kad ši svetainė taps pagrindiniu informacijos apie tarpukario modernizmą centru. Be to, pradėta konkursinė programa nevyriausybinėms organizacijoms, finansuojanti tris skirtingus projektus, įskaitant 150 edukacinių ekskursijų, susijusių su modernizmo architektūra, pradinių klasių moksleiviams.
Per Antrąjį pasaulinį karą sugriauta Varšuva buvo atstatyta dėl prieškario brėžinių lobyno. Ar Kauno modernizmo mokslinis diskursas yra pakankamai išsamus? Kad šio laikotarpio objektai būtų tinkamai išsaugoti, reikalingos nuoseklios studijos, istoriografiniai šaltiniai, to meto architektų brėžiniai ir liudijimai. Per pastaruosius dešimtmečius parengta studijų ir surinkta istorinė medžiaga apie tarpukario architektus bei jų darbus, tapusi parodų ir nominacinės UNESCO bylos pagrindu.
V. Petrulis teigia, kad Kauno modernizmo architektūra išsiskiria įvairove, kurią suformavo Vokietijos, Italijos, Anglijos ir kitų šalių įtaka. Unikalus pasakojimas, kurį perteikia architektūra, atspindi avangardines idėjas ir politinę bei emocinę svarbą, o UNESCO pasaulio paveldo statusas įpareigoja saugoti šiuos objektus ir pristatyti juos tarptautinei bendruomenei kaip pavyzdį. Svarbiausias iššūkis – rasti balansą tarp autentiškumo ir naujų funkcijų poreikio, siekiant, kad Kauno architektūra taptų seno ir naujo dermės etalonu pasaulyje. Nors visuomenės ir savivaldybės dėmesys yra nuoseklus, kartais trūksta kokybiškų naujų projektų, atitinkančių modernizmo dvasią. UNESCO statusas taip pat paskatino tarptautinį bendradarbiavimą ir mokslinius tyrimus, tačiau vis dar reikia detalesnės tarpukario architektūros inventorizacijos ir kritinio žvilgsnio į nūdienos socialinius procesus.
V. Migonytė-Petrulienė tvirtina, kad per pastaruosius metus įvyko reikšmingas pokytis, kurį iliustruoja sociologo Tado Šarūno ir jo komandos tyrimai. Pradėjus formuoti „Europos kultūros sostinės“ programą, nemaža dalis gyventojų nežinojo apie Kauno tarpukario modernizmo architektūrą. Tačiau per 7 metus suburta modernizmo entuziastų bendruomenė tapo paveldo žinovais ir gidais, o daugiau nei 500 veiklų ir tarptautiniai projektai, tokie kaip „Modernizmas 365 / 360“, paskatino didesnį susidomėjimą šiuo laikotarpiu.
Nors nemažą postūmį suteikė projektas, modernizmo populiarėjimą lėmė kūrybiškas vietos kultūros sektoriaus darbas. Pasibaigus „Europos kultūros sostinės“ projektui, tarpukario modernizmo idėjos toliau interpretuojamos įvairiuose renginiuose ir parodose, o ateityje tikimasi, kad sukauptos žinios bus kritiškai permąstytos. Tai leis kurti įtraukaus miesto ateities vizijas. Nacionalinis architektūros institutas ugdys visuomenės suvokimą apie architektūrą, puoselės paveldą ir formuos istorinės miesto dalies ateities scenarijus.
Sulaukus UNESCO pripažinimo, labiau domimasi ekskursijomis po bibliotekos pastatą K. Donelaičio g. 8, buvusius Prekybos, pramonės ir amatų rūmus, pastatytus 1939 metais. Registracija į ekskursijas užsipildo per kelias valandas, o lankytojai siekia susipažinti su modernizmo architektūros pastatu. S. Grabauskienė teigia, kad Kaunistikos grupė prisideda prie Kauno modernizmo paveldo populiarinimo ir išsaugojimo.
Organizuojamos ekskursijos, pristatančios tarpukario Kauno istoriją ir modernizmo architektūrą, tarkim, „Lietuvos valstybingumo pėdsakai K. Donelaičio gatvėje“ ir „Vienybės aikštė: Kauno istorijos liudytoja“. Taip pat vyksta renginiai UNESCO paveldo sąrašo metinėms paminėti, pavyzdžiui, vizualinė kelionė po modernistinį Kauną, kurioje pristatyta Gintaro Česonio ir Aurimo Švedo videoprojekcija „Keliaujantis modernizmas“ bei Aideen Barry filmas „Klostės“. Ąžuolyno bibliotekos Kaunistikos skyriaus fonduose saugomi įvairūs šaltiniai apie Kauno modernizmą, įskaitant bibliografinius įrašus, leidinius ir teminius aplankus. Unikalus eksponatas – Juozo Stanišausko rankraštis su tarpukario Kauno fotografijomis, suskaitmenintą jį būtų galima pristatyti visuomenei.
J. Genienė pastebi, kad Ąžuolyno bibliotekos lankytojų susidomėjimas Kauno modernizmo architektūra išliko stiprus nuo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metų, o pelnius UNESCO pripažinimą, literatūros apie Kauno miesto pastatus paklausa dar labiau išaugo. Meno leidinių skaitykloje yra specialiai Kauno architektūrai išskirta knygų lentyna – ypač populiari knyga „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas 1918–1940“. Ąžuolyno bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, įsikūręs buvusiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, apskritai sulaukia daugiau lankytojų, besidominčių šia architektūra. Jie ne tik apžiūri pastatą, bet ir skolinasi knygas šia tema.
M. Sadauskaitė-Miliauskienė mini, kad modernizmo laikotarpį Kaune atspindinti tarpukario periodika („Jaunoji Lietuva“, „Akademikas“ ir kt.) liudija apie architektūrinius bei meninius to meto Kauno inteligentijos užmojus ir suteikia istorinį kontekstą, parodo, kad modernizmas buvo svarbus visuomenės diskusijų objektas. Be to, bibliotekoje saugomi reti leidiniai, rankraščiai ir archyviniai dokumentai, galintys praversti moksliniams tyrinėjimams. Dėmesys Kauno modernizmui neslopsta dėl vietinių mokslininkų bei studentų.
Teminės ekskursijos, kino paskatintas turizmas, leidiniai, parodos – visa tai prisideda garsinant Kauno modernizmą. Kaip pastaraisiais metais šiuo požiūriu sekėsi „Kaunas IN“, Kauno filmų biurui bei miesto gidams?
A. Kriaučiūnienė teigia, kad Kauno modernizmas jau ilgai pozicionuojamas kaip vertingas miesto turistinės ir kultūrinės pasiūlos elementas. Įtraukus jį į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą didėja šio paveldo žinomumas ir tai įpareigoja užtikrinti jo priežiūrą. „Kaunas IN“ bendradarbiauja su miesto savivaldybe ir Kultūros paveldo skyriumi, siekdami pritraukti daugiau turistų į modernizmo objektus, plėsti turizmo specialistų ir miestiečių sąmoningumą bei modernizmo vertės suvokimą. Po UNESCO pripažinimo labiau domimasi užsakomosiomis ekskursijomis, skatinančiomis geriau suprasti šį palikimą. Išaugo „Art Deco“ ir Amsterdamo mokyklos muziejų populiarumas. Įvairios iniciatyvos vyksta kitose kultūrinėse ir visuomeninėse institucijose: architektūros festivaliai vaikams ir meninės intervencijos, pavyzdžiui, „LEGO modernizmas“. „Kaunas IN“ kartu su tarptautiniais partneriais organizuoja informacines kampanijas, rengia straipsnius apie miesto modernizmą. Visa tai padeda atskleisti reiškinio grožį ir svarbą. Tačiau jaučiamas literatūros šia tema stygius, ypač užsienio kalbomis. Vis dėlto daugėja skaitmeninių šaltinių, tokių kaip informacija apie Kauno modernizmą „Google Arts and Culture“ platformoje ir kituose informacijos skaidos kanaluose.
Nepriklausoma iniciatyva „Ekskursas“ rengė nemokamas ekskursijas apie Kauno modernizmo pastatus nuo 2015 m., kurios buvo populiarios tarp miestiečių. A. Grigas pasakoja, kad susidomėjimas Kauno modernizmo architektūra iš užsienio augo nuo nominacinės paraiškos pateikimo 2021 metais. Nepaisant 2022 m. neįvykusios Pasaulio paveldo komiteto sesijos Kazanėje, ekskursijų anglų ir lietuvių kalbomis Kaune vis daugėjo. 2023 m. rugsėjo 18 d. Kaunui suteiktas UNESCO paveldo statusas. A. Grigas pabrėžia, kad nuostata, jog apie UNESCO statusą Kaune jau žino visi, yra apgaulinga. Kultūrinius renginius dažniausiai lanko „miesto centro burbulas“, o gyvenantys tolėliau apie įvykius galbūt išgirsta pavėluotai. Todėl reikia skatinti edukaciją mokyklose ir neformaliomis priemonėmis tarp jaunimo. A. Grigas atkreipia dėmesį į rizikas: istorinių statybos technologijų žinių trūkumas ar noras sutaupyti tvarkant istorinius pastatus gali jiems pakenkti. Rekonstrukcijos projektų viešinimas ir pristatymas visuomenei turėtų apsaugoti nuo tokių atvejų kaip Aušros g. 23 stogo antstatas ar vila Perkūno al. 11. Šiuo metu trūksta autentiškų mokslinių tyrimų, kurie sujungtų statybos kultūros žinias su praktika (kaip prižiūrėti pastatus) arba virstų rekomendacijomis visiems miestiečiams suprantama kalba (kodėl reikia saugoti dvigubus medinius langus).
E. Šilkausko vadovaujamas Kauno filmų biuras prisideda prie miesto modernizmo architektūros populiarinimo kino industrijoje. Dar iki UNESCO pripažinimo tarpukario pastatai buvo vertinami kaip filmavimo lokacijos. Kauno kultūros centras „Tautos namai“, pastatytas 1940 m., įvertintas Europos kultūros paveldo ženklu ir siūlomas kaip filmavimo vieta dėl unikalios architektūros. Pelnytas UNESCO statusas padidino miesto tarptautinį matomumą ir prestižą, todėl kino kūrėjai ėmė labiau domėtis galimybėmis filmuoti Kaune.
### Modernizmas ateities kartoms
„Dirbame tam, kad Kauno miesto turizmo sektoriaus atstovai ir miestiečiai suvoktų šio reiškinio prasmę ir vertę. Juk niekas nesaugos to, kas jiems nerūpi, ir niekam nerūpės tai, ko jie nepatyrė“, – primena A. Kriaučiūnienė.
UNESCO statusas suteikė miestui pripažinimą ir matomumą pasaulyje bei įpareigojo būti atsakingu Kauno modernizmo saugotoju. Modernizmo objektų apsauga – tai sąmoningos visuomenės uždavinys. Optimizmo pasakojimui reikalingas tęsinys, o koks jis bus, priklauso nuo mūsų visų.
„Akademiniai tyrimai turi savąją dinamiką ir dažniausiai yra visuomenės procesų avangarde. Pagrindinis, optimistinis Kauno modernizmo naratyvas jau sukonstruotas. Jaunajai kartai belieka jį dekonstruoti, kritiškai pažvelgti į gilesnius socialinius procesus, slypėjusius už laikinosios sostinės fasadų“, – teigia V. Petrulis.
Tai – kelionė iš laikinosios į Europos kultūros sostinę ir į ateities miestą, kuriam rūpi jo architektūros paveldas bei galimybė tęsti optimistinį naratyvą. Kur judėsime toliau?
_Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2025, Nr. 1)._
_Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite [čia](https://www.example.com)._
