Artėjant M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms 2025 metais, Kauno miesto kamerinis teatras pristato išskirtinį projektą – kosmologinę operą „S’Anatomia“. Apie šį unikalų kūrinį teatro atstovai kalbėjosi su jo autoriumi, jaunosios kartos kompozitoriumi Mantvydu Leonu Pranuliu.
„S’Anatomia“ – tai kosmologinė opera, kurios pagrindą sudaro droninė muzika. Kompozitorius M. Pranulis atskleidė, kaip šis žanras padeda sukurti siurrealų kosmiškumo pojūtį, persmelkiantį visą spektaklį. Anot jo, droninė muzika yra tarsi būties, meditacijos ir patyrimo muzika. Ji nesiekia būti suprasta ar įrodyti erudiciją, bet panardina klausytoją į būsenas, į savęs pažinimą, į savotišką letargiją tarp pasąmonės ir realybės. „Visada bandau su ja užmigti, arba prigulti pamastyti, pakurti mintyse“, – teigia kompozitorius.
Ši muzika tarsi išlaisvina iš kasdienybės, suteikdama galimybę keliauti po vidines erdves. Tai labiau judančių objektų garsinė išraiška, nei įprastinė muzika. Šioje operoje judantys objektai simbolizuoja planetas. Autoriai bandė atkurti planetų garso spektrogramas, tačiau galutiniame rezultate tai virto abstrakčiu idėjos atspindžiu.
M. Pranulis pasidalijo, kaip gimė operos idėja: „Tuo metu daug domėjausi kosmosu ir žmogaus, kaip kosmoso dalies, esme. Taip pat susidomėjau Čiurlioniu – buvo paskelbtas konkursas M. K. Čiurlionio stipendijai gauti, o konkurso gairės idealiai sutapo su mano idėja.“ Mintis kilo spontaniškai ir intuityviai, vėliau ji tik gryninosi ir rado savo formą. Kompozitoriaus tikslas buvo sukurti kūrinį, kuris atspindėtų žmogaus ir gyvenimo kosmiškumą be verbalinių išraiškų, leidžiantį tai patirti ir išgyventi.
Pasak M. Pranulio, spektaklio forma ir garsovaizdis remiasi Čiurlionio ciklo „Zodiakas“ paveikslais ir jam artimu abstraktizmu. Vizualiniai ir aktoriniai sprendimai įprasmina čiurlioniškąjį simbolizmą. „Mes ieškojome kažko archetipiško ir kažko, kas atspindėtų žmogaus vidinės realybės daugialypiškumą ir fragmentiškumą, tuo pat metu visa tai apjungiant. Tai Čiurlionio „Zodiakas“ mums tapo tobulu atspirties tašku, kuris padiktavo ir kūrinio formą, ir koncepciją, ir mizanscenas“, – aiškina kompozitorius.
Autoriai nesigilino į konkrečią simboliką ar tai, ką Čiurlionis bandė išreikšti paveikslų cikle, bet siekė transformuojančio perkūrimo, tarsi kūrybinės tąsos, paimant vieno kūrėjo mintį ir ją perkuriant visai kitomis priemonėmis. M. Pranulis įsitikinęs, kad vertybinė esmė ir kūrybinė ideologija išlieka tos pačios – žmogiškosios egzistencijos cikliškumas ir kismas perteikiami abstrakcijomis, kuriant simbolius garsu, kūnais ar šviesa. Svarbiausia – pojūtis, patyrimas ir žiūrovo išgyvenimas. Kompozitorius tai įvardina kaip Čiurlionio kūrybos tąsą, tik radikalesnę, nes tai nėra tiesioginis perkūrimas ar citavimas, o kūrybinių, egzistencinių vertybių, pajautos ir idėjų tęsinys.
M. Pranulis prisimena pokalbį su savo kompozicijos dėstytoju Martinšu Vilumšu, kuris teigė, kad Čiurlionis yra tarsi pirmtakas tokio mąstymo, meninės pajautos ir suvokimo, kuris yra viena iš esminių tautos meno šaknų. Todėl įkvėpimas Čiurlioniu yra labai natūralus, jungiantis vertybinę esmę, pasaulio pajautą ir kūrybos, kaip nesuvokiamumo tyrinėjimo priemonės, naudojimą.
„Man kūryba neatsiejama nuo kosmiškumo, dvasingumo, intuicijos ir abstrakcijų, kurie buvo ir Čiurlionio kūrybiniai varikliai. Jau būdamas paauglys klausydamas jo muzikos jutau kažką labai artimo, o toliau gilinantis ir susipažįstant tas artumas atrodė vis tikresnis, vis labiau pagrįstas. Dabar kažkur giliai jaučiu, kad tas ryšys yra kažkuo labai reikšmingas daugeliu komponentų ir šia asmenybe žaviuosi ir jaučiuosi jai artimas, kas man irgi pasitiria kaip gan mistiškas ir sunkiai paaiškinamas gyvenimo nutikimas. Tas artumas, gal tik susikuriantis mano vaizduotėje, nežinau, yra daug stipresnis nei su didele dalimi kasdienybėje sutinkamų žmonių ar kūrėjų, leidžiantis jaustis mažiau vienišam savo keistame idėjų pasaulyje“, – atvirauja kompozitorius.
Tokiuose daugiadisciplininiuose kūriniuose kaip „S’Anatomia“ itin svarbus yra gebėjimas bendradarbiauti. M. Pranulis pasakoja, kad dirbo su gerai pažįstamais žmonėmis: perkusininku Dominyku Snarskiu, dainininke Paulina Simutyte, scenografe Barbora Šulniūte ir aktoriumi Povilu Jatkevičiumi. Kūrybinis procesas buvo lengvas, be spaudimo ar nesusikalbėjimų, nors kartais buvo sunku suvokti pačią kūrinio formą ir esmę, kai ji tokia abstrakti ir neturi tiesioginių analogijų.
Kiekvienas kūrėjas ieškojo savo indėlio į šį darbą. Buvo aišku, kad norisi gydančio, gilaus, patyrimu grįsto kūrinio, todėl procesas buvo terapinis. M. Pranulis nemėgsta kurti per stresą, taisykles, spaudimą ir beribį perfekcionizmą. Jam svarbu, kad žmonės jaustųsi laisvai procese, nes stresuoti vardan meno yra žalinga. Spektaklis ir procesas buvo lengvas ir laisvas, nors kompozitorius jautė vidinį nuovargį dėl procesų, kurie sukosi jo mintyse mąstant apie kūrinį.
Aktoriai ir atlikėjai dabar kūrinį patiria kaip poilsį. M. Pranuliui tai yra didžiausias kūrybinis džiaugsmas, prasmė ir komplimentas, nes tai reiškia, kad darbas pavyko ir nekelia kančios nei atliekantiems, nei kūrinį išgyvenantiems. Jis dėkingas Kauno miesto kameriniam teatrui ir direktorei Jurgai Knyvienei, kurie priėmė kūrinį ir leidžia jam egzistuoti bei prisikelti naujuose kontekstuose.
M. Pranulis yra pirmasis laureatas, gavęs M. K. Čiurlionio stipendiją, kuri buvo panaudota šio spektaklio idėjos įgyvendinimui. Jam tai buvo nuostabus atspirties taškas, suteikiantis motyvacijos, pasitikėjimo savimi ir finansinę paramą idėjos įgyvendinimui. Tokia parama yra būtina, ypač jauniems kūrėjams, kurių idėjos yra šviežesnės ir auginančios. Svarbu suteikti galimybes eksperimentuoti ir ieškoti, nes pinigai ir paskatos sukuria laisvę kurti ir augti kaip kūrėjams.
Paklaustas, kaip trumpai apibūdintų „S’Anatomia“ žmogui, nesusipažinusiam su M. K. Čiurlionio kūryba, M. Pranulis atsakė: „Tai – patirtis garse, kurioje gali pajusti ir išgirsti savo baimes, skausmus, džiaugsmus ir idėjas. Čia gali pabūti su savimi.“
