Švenčiant M.K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines, jo kūryba stebėtinai rezonuoja su šiandienos aktualijomis, ypač pabrėžiant žmogaus ir gamtos santykį. Nors pats menininkas vengė interpretuoti savo darbus, teigdamas, jog tikrasis jų supratimas gimsta stebėtojo širdyje, jo palikimas įgauna naują prasmę klimato kaitos akivaizdoje.
Rugilė Danilevičiūtė, VDU Menų fakulteto absolventė ir M.K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtoja, teigia, kad menininko darbai yra amžini dėl juose nagrinėjamų universalių temų. Čiurlionis, būdamas renesansinis žmogus, domėjosi ne tik muzika ir daile, bet ir poezija, filosofija bei gamtos mokslais. Tai leido jam sukurti daugialypius kūrinius, kuriuose atsiskleidžia gamtos pasaulio mitologizavimas, žmogaus ir gamtos dvasinis ryšys bei kosmoso platybės. Šios temos išlieka itin svarbios ir XXI amžiuje.
Daugiau nei prieš šimtmetį sukurti paveikslai šiandien mums primena apie harmonijos su gamta būtinybę, pripažįstant ją kaip neįkainojamą vertybę. Naujausi moksliniai tyrimai patvirtina, kad augalai yra jautrios būtybės, suvokiančios aplinką ir gebančios bendrauti tarpusavyje. Tai tik dar labiau sustiprina Čiurlionio kūrybos aktualumą.
Šiandienos pasaulis susiduria su daugybe iššūkių – nuo humanitarinių krizių iki klimato atšilimo. Šiame nuolat kintančiame fone žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšys tampa dar svarbesnis. Jaučiame nerimą keliančius planetos ženklus ir stebime neraminančius jos „kardiogramos“ vaizdus. Čiurlionio kūryba, kurioje gamta vaizduojama kaip gyva ir jaučianti būtybė, padeda mums suvokti šį ryšį giliau.
R. Danilevičiūtę M.K. Čiurlionis sudomino apsilankius Druskininkuose, kur ji iš arti susipažino su menininko vaikystės ir jaunystės vietomis. Pasak jos, Druskininkų gamta, ypač Druskonio ežero pakrantė ir Raigardo slėnis, turėjo didelę įtaką Čiurlionio kūrybai. Menotyrininkės Aušros Česnulevičienės ekskursijos padėjo jai geriau suprasti menininko asmenybę ir jo santykį su gimtąja aplinka. Ypač įsiminė pasakojimas apie seną pušį prie Druskonio ežero, ant kurios Čiurlionis mėgdavo sėdėti ir stebėti saulėlydžius.
Pasivaikščiojimas takais, kuriais kadaise vaikščiojo pats menininkas, leido pajusti Druskininkų gamtos grožį ir suprasti, kodėl ji taip įkvėpė Čiurlionį. Pušų kvapas, vėjo ošimas, dzūkiškos smiltys – visa tai įaugo į menininko kraują ir atsispindėjo jo kūryboje.
Gamtos poveikis Čiurlioniui buvo esminis. Ji teikė jam paguodą ir kūrybinį įkvėpimą. Druskininkų apylinkių gamta ir papročiai, laidotuvių apeigos prie Druskonio ežero, motinos pasakojamos pasakos, liaudies dainos – visa tai žavėjo menininką ir maitino jo dvasią. Ši patirtis padėjo jam pajusti stiprų ryšį su gamta ir liaudies tradicijomis, o vėliau atsispindėjo jo paveiksluose simboliniais vaizdiniais.
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu (1903–1906) Čiurlionio darbuose vyravo sodrios spalvos ir mistiška gamta. Juose dažnai justi melancholija, liūdesys ir nostalgiškas susimąstymas. Šiuo laikotarpiu menininkas mokėsi Varšuvos dailės mokykloje ir bendravo su simbolistinio sąjūdžio „Jaunoji Lenkija“ atstovais. Semdamasis įvairių žinių iš šios meninės aplinkos, Čiurlionis kūrė savito meninio požiūrio kūrinius.
Brandžiuoju kūrybos laikotarpiu (1906–1909) jis domėjosi lietuvių liaudies menu ir ėmėsi tapyti švelnesnių spalvų, stilizuotus ir ornamentiškus paveikslus, savaip išreikšdamas susidomėjimą padavimais ir legendomis.
Čiurlionio kūryba aktuali ir šiuolaikiniam žiūrovui dėl joje vaizduojamų universalių gamtos motyvų ir simbolių. Naudodamas šiuos simbolius, menininkas nagrinėja egzistencines temas, tokias kaip gyvenimas ir mirtis, sąmonė ir pasąmonė, šviesa ir tamsa. Jis neapsiriboja vien įprastu gamtos vaizdavimu, bet savitai perteikia kontempliatyvų artumą su supančiu pasauliu. Būdamas jautrios sielos menininkas, jis gilinasi į būties dualizmą.
Iš savo vidinių gelmių trykštančių „šaltinių“ Čiurlionis sukūrė nepaprastus vaizdus, kuriais „pasakoja“ apie nepaliaujamą gamtos judėjimą ir skirtingas būties būsenas. Jo peizažai gali būti interpretuojami įvairiai, priklausomai nuo kiekvieno žmogaus supratimo. Kaip minėta, pats dailininkas nemėgo aiškinti savo darbų, palikdamas interpretacijos laisvę žiūrovui.
