Lietuvos mados evoliucija: nuo tarpukario Kauno ponių iki sovietmečio dizainerių (nuotraukos)
Kaip keitėsi Lietuvos mada nuo XX amžiaus pradžios iki šių dienų? Šį klausimą nagrinėja paroda „Pasikalbėkime“, atidaryta Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje. Parodoje eksponuojami drabužiai, rankinės, papuošalai, batai ir kiti aprangos elementai, taip pat istorinės nuotraukos, atspindinčios daugiau nei šimtmetį trukusią mados istoriją.
Apie parodą „Pasikalbėkime“ pasakoja jos kuratorės Janina Savickienė, Vilma Kilinskienė ir Monika Grašienė-Žaltė.
Mada – visuomenės veidrodis
Pagrindinis parodos akcentas – veidrodis, simbolizuojantis praeities mados atspindžius, dabarties tendencijas ir ateities vizijas.
Parodos organizatoriai pabrėžia, kad XX amžiaus aprangą stipriai veikė socialinis, kultūrinis ir ekonominis visuomenės gyvenimas.
„1920 metais Lietuvos parlamento rinkimuose moterims buvo suteikta teisė balsuoti, nors daugelyje Europos šalių tai vis dar buvo diskusijų objektas. Per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo daug vyrų, o moterys liko vienos su vaikais kaime, turėdamos pasirūpinti pragyvenimu. Būtinybė jas privertė trumpinti sijonus, nusikirpti plaukus, apsivilkti vyriškas kelnes ir dirbti laukuose. Moterys įgavo vyriškumo, pasitikėjimo savimi, išmoko kovoti už save, siekė mokslo ir tapo laisvesnės. Pokyčiai valstybėje atsispindėjo ir aprangoje. Tarpukariu suklestėjus Kaunui, čia įsikūrė daug inteligentų, baigusių mokslus Prancūzijoje, Sankt Peterburge ir kituose miestuose, o tai taip pat turėjo įtakos aprangai“, – teigia parodos kuratorė Janina Savickienė.
Kaimo siuvėjos – mados ambasadorės
Parodoje „Pasikalbėkime“ mados raida atskleidžiama per kaimo ir miesto siuvėjų istorijas. Lankytojai gali išvysti valstietės iš mažažemio šeimos Rimantos Grižaitės-Adomaitienės palikimą, inteligento poeto Antano Buslio vaikų aprangos detales, Nijolės Stanevičienės juodą vakarinę dvaro suknelę.
„Poeto A. Buslio šeima gyveno Vilijampolėje, tačiau jo dukroms, kurios studijavo, buvo per toli keliauti per tiltą, todėl joms išnuomojo butą Laisvės alėjoje“, – pasakoja J. Savickienė. Ji priduria, kad XX amžiaus 2–3 dešimtmečiais kaime populiarios buvo siuvėjos-dizainerės, kurios su nešiojamomis „Singer“ siuvimo mašinomis keliaudavo po kaimus ir apsiūdavo visą šeimą.
„Viena siuvėja gyveno šalia miško ir siuvo partizanams kombinezonus, kirpdavo juos iš baltų paklodžių, kad žiemą jie nebūtų matomi ant sniego“, – pažymi pašnekovė.
Kaunas – skrybėlių sostinė
XX amžiaus 3 dešimtmetyje išpopuliarėjo varpo arba vokiško šalmo formos skrybėlaitės. Jas Lietuvos ir užsienio damoms siūdavo Kauno meistrai.
„Net damos iš Prancūzijos, Vokietijos ar Sankt Peterburgo specialiai atvykdavo į Kauną pas skrybėlių modeliuotojas. Išskirčiau puikią meistrę Elžbietą Daugvilienę. Ji imdavo šalmo modelį ir individualiai pritaikydavo jį kiekvienai klientei, atsižvelgdama į veido formą ir kitus ypatumus. Paryžiuje skrybėlių modeliuotojų paslaugos buvo labai brangios, o ir skrybėlės būdavo vienodos. Kaunas išgarsėjo dėl individualių skrybėlių ir kokybiškos avalynės. Beje, kai dar nebuvo asfaltuotų šaligatvių, „Inkaro“ fabrikas gamino kaliošus, kuriuos miestietės avėdavo eidamos į teatrą ar muziejų, o atėjusios persiaudavo puošnius batelius. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje dar išlikę skyreliai kaliošams“, – pasakoja parodos „Pasikalbėkime“ kuratorė J. Savickienė.
Tarpukario Kaune didelis dėmesys buvo skiriamas tautiškumo puoselėjimui, lietuviško meno ir dizaino kūrimui, veikė dailės mokykla. Damos pirkdavo fabriko „Mada“ produkciją, lankydavosi „Konrado“ kavinėje, buvo aktyvi inteligentija ir bohema. Svarbiausios vertybės tuomet buvo sąžiningumas ir orumas.
„Lietuvės puošdavosi net ir Sibire: nors tremtyje buvo itin sunku gyventi, žmonės nuotraukose vis tiek atrodo gražūs, jų veidai šviesūs, apranga kukli, bet tvarkinga ir stilinga. Tremtiniai sugebėdavo pasipuošti ir prie Kūčių stalo, ir vaikams švenčiant Pirmąją Komuniją“, – atkreipia dėmesį J. Savickienė.
Sovietmečio mada – išradingumo triumfas
Kita parodos „Pasikalbėkime“ kuratorė, Vilma Kilinskienė, kaip vieną įdomiausių išskiria sovietmetį. Pasak jos, menininkams tai buvo sudėtingas laikotarpis, tačiau pasipriešinimo dvasia skatino kurti savo stilių ir tobulinti vienodus drabužius, įsigytus parduotuvėse.
„Sovietmečiu vyravo standartizacija, masinė gamyba ir planinė ekonomika. Norint išsiskirti, reikėdavo pačiam dekoruoti drabužį arba siūtis naują. Dėl to suaktyvėjo rankų darbo apranga, o tai tam tikra prasme buvo tvarumo požymis. Noras išsiskirti santvarkoje savo sukurta mada buvo maišto forma. Vartotojas tapo kūrėju. Vyrai pradėjo nešioti plačias kelnes ir auginti ilgus plaukus“, – teigia V. Kilinskienė.
J. Savickienė antrina, kad sovietmečiu ypač suaktyvėjo kūrybingumas, ypač tarp moterų: jos namuose mezgė ir siuvo drabužius, stengdamosi suteikti aprangai individualumo.
„Prisimenu, kad sovietmečiu į M. K. Čiurlionio dailės muziejų atvykę užsieniečiai stebėdavosi, kad lietuvės labai gražiai rengiasi, nevienodai, nes pačios kurdavo savo aprangą. Dabar nuvykus į Vokietiją ar Prancūziją matyti vienodai suštampuoti paltai ir striukės – niekuo nesiskiria. Šiandien mažai dėmesio skiriama elgesio formai ir inteligencijai, viskas supaprastėjo“, – pabrėžia J. Savickienė.
Šiuolaikinė mada – ir iš arbatos grybo
Šiuolaikinei madai skirtoje parodos dalyje pristatomi Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės ir mados studijų programos absolvenčių Indrės Makarevičės, Pajautos Kudlinskienės, Indrės Spitrytės-Mikuckės, Mildos Grikšaitės bei VDA doktorantės Ievos Šlaičiūnaitės kūriniai.
XXI amžiaus aprangos dalies kuratorė Monika Grašienė-Žaltė pažymi, kad parodoje eksponuojamas istorinis apatinis trikotažas, kuris rodo, kad šiuolaikinės vyriškos trumpikės yra kilusios iš moterų apatinių. Šiuolaikines jų interpretacijas perteikia I. Makarevičės kūryba.
Parodoje taip pat atkreipiamas dėmesys į taupumą: eksponuojama iš skutelių ir trikampėlių pasiūta sena liemenėlė, o šalia – šiuolaikinis M. Grikšaitės kūrinys. Kūrėja sunaudoja kiekvieną tiulio gabaliuką ir, pasitelkusi rištinę techniką, pagamina vestuvinius batelius – kroksus. Tai – „zero waste“ mados tendencija.
I. Šlaičiūnaitė pristato du filmus, kurių viename nagrinėjamas kūno, kinetikos ir mados santykis, plėtojamos futuristinės idėjos ir svarstoma, kuo tapsime ateityje.
„Galbūt ateityje aprangoje turėsime detales, kurios padės mums sukonstruoti kažką netikėto ir nuskristi į kitas planetas? Kūrėja fantazuoja, kas yra kūnas ir kas tos detalės ant kūno, kaip jos kinetiškai gali kisti“, – sako parodos kuratorė M. Grašienė-Žaltė.
Naujų medžiagų paieškos aktualios I. Spitrytei-Mikuckei. Ji kuria iš arbatos grybo ir kitų netikėtų medžiagų. Jos marškinėliai reaguoja į aplinką – nuo drėgmės pradeda augti arba prilimpa prie kūno, taip skatinama susimąstyti, kad žmogus yra gamtos dalis ir drabužiai gali būti iš organikos, tad kam reikalingas plastikas?
P. Kudlinskienė permąsto tradicinius folkloro simbolius šiuolaikinėje madoje.
„Paroda rodo, kad mes daug semiamės iš praeities ir šiandieninėje gyvensenoje matyti daugybė praeities detalių, tik ne visi tą žinome“, – teigia pašnekovė.
Edukacinės programos: nuo etikečių iki spintos istorijų
Parodoje „Pasikalbėkime“ vyksta dvi edukacinės programos: „Ekoetiketė“ ir „Spintos istorijos“.
Muziejaus edukatorė Giedrė Grinkevičiūtė edukacijoje „Ekoetiketė“ 9–13 metų lankytojus supažindins su skirtingomis medžiagomis, pasakos, iš ko pagaminti drabužiai, kaip jie prižiūrimi, iš kur atsiranda medžiagos pluoštai drabužiuose ir kt.
„Mokysimės skaityti etiketes ir giliau pažinti drabužius, kad išėję iš muziejaus žinotume, kas yra mūsų spintoje ir kaip tai sukuriama“, – sako edukatorė.
Vyresniems dalyviams skirta edukacija „Spintos istorijos“ pakvies į viktoriną, kuri atskleis, kad mada yra ne tik drabužiai, bet ir socialinių, istorinių bei kultūrinių pokyčių atspindys.
Edukacijos A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64) vyks iki kovo 30 d. Registracija telefonu: +370 675 13372.
