Legendinė Kauno kavinė „Pasaka“ trumpam atgimė! Tiesa, ne visai – Kauno paveikslų galerijoje pristatomi keturi restauruoti vitražai, meniu fragmentai ir gausybė lankytojų prisiminimų. Paroda „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ (atidaryta gruodžio 12 d.) kviečia lankytojus pasinerti į prieštaringą to meto vaikystės pasaulį. Ką iš tiesų reiškė augti sovietinėje Lietuvoje? Jau gimdymo namuose naujagimiai būdavo atskiriami nuo motinų, o maitinti atnešami kas tris valandas. Darželiuose buvo įgyvendinamas „tarybinio piliečio“ modelis, veikė pionierių stovyklos, o užaugus buvo skatinama rinktis darbininkiškas profesijas ir tenkintis kukliu gyvenimu.
Auksės Petrulienės, Vaivos Mikelionytės, Karolinos Jakaitės ir Aido Kulboko kuruojamoje parodoje vaikystė nagrinėjama ne tik didmiesčių mikrorajonuose, bet ir mažesniuose Lietuvos miesteliuose. Ekspozicija nukelia į įvairias vaikystės erdves: namus, kiemus, aikštes ir aikšteles, netgi į sovietmečio gimdymo namus, našlaičių globos įstaigas ir pietų miego kambarius. Literatūros erdvėje pristatomos vaikų knygos, o „Kauno žaislų daktaro kambaryje“ lankytojus pasitinka gausybė senų žaislų.
Kauno paveikslų galerijoje, trijuose aukštuose, eksponuojami meno ir dizaino objektai, dokumentinė medžiaga, kasdieniai daiktai, autentiški vaikų liudijimai ir įvairių sričių ekspertų įžvalgos.
Pirmame aukšte didelė erdvė skirta populiariajai vaikų kavinei „Pasaka“. Ant sienos pateikiamas kavinės planas su baldų išdėstymu ir pažymima, kad „Pasaka“ duris atvėrė 1960 m. Laisvės alėjoje, 27-uoju numeriu pažymėtame name. Tai buvo pirmoji vaikams skirta maitinimo įstaiga visoje Sovietų Sąjungoje. Vėliau, 1963 m., Vilniuje atsirado „Nykštukas“, 1977 m. Klaipėdoje – „Du gaideliai“, o „Buratinas“ Maskvoje – tik 1980 m.
„Pasaka“ dirbo nuo pirmadienio iki sekmadienio, nuo 10 iki 21 valandos (pirmadieniais iki 19 val.). Meniu sudarė užkandžiai, pietų patiekalai, blynai, ledai, kremai, drebučiai ir net 25 rūšys kokteilių. Lankytojai prisimena, kad manų košė būdavo papuošta dailia želės širdele. Meniu puikavosi apetitą žadinantys pavadinimai: „Gaidelio salotos“, „Zuikio“ ar „Nykštuko“ blynai, „Buratino“ maltinukai, kokteilis „Senjoras pomidoras“, pieniškas kokteilis „Šarka vagilė“, silkės ir grybų užkandis „Gero apetito“. Receptus kūrė Felicija Bagdonienė, 1971–1981 m. dirbusi kavinės vyriausiąja šefe. Skanėstus mažiesiems lankytojams patiekdavo įvairiais personažais persirengusios padavėjos – „pasakų karalaitės“.
Kavinėje buvo vaikams pritaikyti baldai, džiugino spalvoti stiklo šviestuvai, o sienas puošė lietuvių liaudies pasakų personažai. Kavinę 1970 m. rekonstravo architektė Vida Ušinskaitė su sese Jūrate ir teta Filomena Ušinskaitėmis. F. Ušinskaitė keturiuose nameliuose sukūrė spalvingus trikampius vitražus poetės Salomėjos Nėries „Senelės pasakos“ motyvais. Prie šių namelių nutįsdavo ištisos laukiančiųjų eilės – kiekvienas vaikas svajodavo ten atsisėsti. Sienos buvo dekoruotos stilizuotais lietuviškų raštų lipdiniais, o kėdės priminė samanotus kelmukus.
Suaugusiesiems kavinėje buvo atskira zona – specialus kavos baras, dekoruotas Tiju-Enės Vaivadienės kurtu šviestuvu ir metalo plokštėmis. „Pasaka“ Kaune veikė 1960–1996 m. Dabar patalpose įsikūręs italų restoranas ir drabužių butikas.
Parodoje eksponuojami keturi Filomenos Ušinskaitės (1921–2003) sukurti vitražai, puošę vaikų kavinę „Pasaka“. Trikampio formos vitražai po kavinės uždarymo 1996 m. daugiau nei 25 metus buvo saugomi M. K. Čiurlionio dailės muziejaus saugykloje. 2022 m. juos restauravo Daugis Bumbulis ir Dalia Mulevičienė.
Pagal S. Nėries „Senelės pasaką“ (1937) sukurtų vitražų pavadinimai: „Sigutė“, „Eglė žalčių karalienė“, „Pusnynuos nykštukai miega“ ir „Vilkas ir meška“.
Atidarant parodą gruodžio 12 d. buvo perskaitytas Filomenos Ušinskaitės dukros Neringos Šapkauskienės laiškas. Ji rašė, kad matė mamos ir visos šeimos – Stasio Ušinsko ir jo dukrų – gyvenimą, kūrybą, atsidavimą menui ir sunkų darbą.
„Kavinė „Pasaka“ turėjo ir juodąją pusę, kurios niekas nematė. Tai buvo sunkus, purvinas darbas. Niekas nematė, kaip, pasidėjus tarp kojų ant žemės indą, kruvinomis rankomis su replėmis būdavo gramdomas kiekvienas stikliukas, kad jam būtų suteikta reikalinga forma. O kur dar visa chemija! Dažai būdavo ir verdami, ir maišomi, kad išgautų reikiamą spalvą. O kur švino juostos, kur sumontavimas! Pamenu, kaip buvo skubama atidaryti „Pasaką“. Reikėjo spėti daug ką nuveikti, o mamai buvo sulaužyta ranka – ji buvo su gipsu. Taip ir įsiminė vaizdas, kaip ji stovi užsilipusi ant kopėčių kavinėje su ta parišta ranka ir kita ranka baigia dekoruoti sieną. Teko ir man skutinėti stikliukus su pasakų motyvais, kurie vėliau buvo įmontuoti kavinės stalų šonuose. Vėliau ir aš su sūnumis bei visa šeima eidavome į „babytės“ kavinę. Po to „Pasaka“ užsidarė, dingo ir visi vitražai. Paskui sužinojome, kad jie rūsyje. Džiugu, kad jie atgimė. Svarbu nepamiršti ir „Pasakos“ architektės Vidos Ušinskaitės – Stasio Ušinsko dukters. Tai gabi to meto architektė, kuri projektavo beveik visas Kauno parduotuves, kavines ir kitus objektus. Ir ne tik Kauno“, – laiške rašė F. Ušinskaitės dukra Neringa Šapkauskienė.
Viena parodos zona skirta kiemams ir vaikų žaidimų aikštelėms. Pažymima, kad anksčiau kiemuose būdavo pilna vaikų. Miesto vaikų žaidimų erdve kiemas su aikštele tapo dar XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje. Čia vaikai išbandydavo naujas sporto šakas, žaisdavo „namus“, „indėnus“, „gydytojus“, kariaudavo namas prieš namą, žaisdavo laistynes, slėpynes, gaudynes, karstydavosi po medžius, o po lietaus maudydavosi šiltose balose. Kiemuose vaikai dalindavosi giminaičių iš užsienio atvežta kramtomąja guma, kolekcionuodavo kramtomosios gumos popierėlius.
Sovietinėse valstybėse visos vaikų aikštelės buvo standartizuotos: vaikai lipdavo į tuos pačius spalvotus metalinius grybukus ir raketas.
Parodoje eksponuojamas metalinis „Gaublys“ atkeliavo iš Vilniuje (Savanorių pr. 55) renovuojamo darželio. Kone paskutiniai Kaune stovintys sovietmečio žaidimų aikštelės elementai yra Šilainiuose, tačiau tikėtina, kad kitais metais jie bus išvežti į metalo laužą. Menininkė, „Šilainiai Project“ įkūrėja Evelina Šimkutė viliasi, kad bent vienoje Lietuvos vietoje jie bus išsaugoti (dar išlikę Šiauliuose, Klaipėdoje, Tauragėje).
Įsižaidusius vaikus mamos sunkiai iš balkono prišaukdavo valgyti, o skaniausias desertas tuomet būdavo ant batono su sviestu užbarstytas cukrus. Vaikai mėgdavo limonadą „Raudonoji kepuraitė“, „Varpelis“, gėrimą „Gaivinantis“, „Sportas“, „Krem-soda“, „Auksinis renetas“, „Vaikų porteris“. Žinoma, karštą dieną visi vaikai trokšdavo plombyro ledų, kurie tuomet kainuodavo nuo 6 iki 20 kapeikų.
Vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvos vaikų namuose ir mokyklose-internatuose gyveno apie 5–13 tūkst. vaikų. Dauguma jų buvo vadinami „socialiniais našlaičiais“. Jie gyveno atskirti nuo visuomenės ir buvo auklėjami pagal griežtą discipliną.
„Smurtas, skurdas ir emocinis apleistumas lydėjo ne vieną valstybinės įstaigos auklėtinį“, – pastebėjo Ieva Balčiūnė.
Ekspozicijoje dėmesys skiriamas Panevėžio kūdikių namų (iki 3 metų) gydytojui Algimantui Juozui Bandzai (1936–1992). Jis buvo išskirtinis: vaikus gydė natūraliomis žolelėmis, vengė antibiotikų ir atmetė nuostatą, kad kūdikių negalima supti, nes jie pripras.
„Nusižengdamas tuo metu galiojusiems įstatymams, A. Bandza praktikavo anuomet negirdėtą dalyką – panevėžiečiai savaitgaliais ar šventėmis paimdavo įstaigos mažylius į savo namus“, – teigė parodos kuratorius Aidas Kulbokas, atkreipdamas dėmesį, kad kūdikių namų auklėtinių vaikystę šis gydytojas prilygino vaikystei tremtyje.
Šaltame „Našlaičių kambaryje“ pateikiamos istorijos apie suvaržymus ir sunkų nereikalingų vaikų gyvenimą. Šioje zonoje eksponuojami fotomenininko Virgilijaus Šontos ir poetės Nijolės Miliauskaitės kūriniai – liudijimai apie gyvenimą sovietiniuose internatuose.
Dar viena nejauki erdvė – pietų miego kambarys. Jame išdėliota daugybė darželio lovų su sunkiomis, iškrakmolintomis, kvadratinėmis pagalvėmis, kurios paklojus lovą tapdavo trikampėmis viršukalnėmis. Kampe eksponuojama Dovilės Gudačiauskaitės šiuolaikinės tekstilės instaliacija „Legatum spe“ (2023), kurioje matyti žaislai, pagaminti iš sovietinių laikų apkloto – „adijaliuko“.
„Miegantis vaikas yra patogus – jis neklausinėja ir nelaksto. Todėl kolektyvinis pietų miegas daugelyje darželių visiems privalomas iki šiol. (…) Dauguma sovietmečio vaikystę praleido tarsi su pagalvėmis ant galvų – nežinodami tikrosios savo šeimos, giminės ir Lietuvos istorijos“, – rašoma parodoje.
Šioje erdvėje rodoma politinio kalinio Leono Čerškaus (1922–2016) kino juostose 1967–1972 m. Kaune užfiksuoti jo vaikų kasdienybės momentai. Čia matyti visiems atpažįstama „Pasaka“, Vytauto parkas ir baltasis lokys Kauno zoologijos sode.
Antrasis parodos aukštas pavadintas „Disciplinos maršu“. Čia atskleidžiama, kaip buvo auginamas tarybinis pilietis nuo gimimo iki pionieriaus ir kokia propaganda jam buvo brukama į galvą.
Parodoje pateikiama informacija, kad sovietmečiu moterų nei prieš, nei po gimdymo negalėjo lankyti artimieji. Naujagimį mamai buvo leidžiama pamatyti tik kas tris valandas, kol pamaitins.
„Tėčiai pirmojo pasimatymo su savo naujagimiais laukdavo po ligoninės langais – stengdavosi įžvelgti tolumoje anapus stiklo iškeltą tvirtai suvystytą ryšulėlį“, – rašoma parodoje. „Gimdykloje“ eksponuojama sovietinė metalinė kūdikio lovelė, svarstyklės ir motinystės II laipsnio medalis, skirtas motinai už penkių vaikų pagimdymą ir auginimą.
Paaugę vaikai turėjo būti paklusnūs, lygūs ir vienodi.
„Vaikai negalėjo reikšti savo nuomonės, vaiko pasiekimai turėjo atitikti aprašytus standartus – jei priešmokyklinėje grupėje per 1 minutę nepajėgdavo perskaityti 33 žodžių, jis būdavo nurašomas, o kairiarankiams buvo liepta rašyti dešine ranka“, – minima parodoje. Be to, vaikai sovietmečiu nebuvo laikomi asmenybėmis, jie buvo vertinami tik kaip būsimi žmonės, būsimi suaugusieji.
Sovietinėje sistemoje buvo propaguojamas kolektyvizmas, net darželio tualeto kabinose nebuvo durų. Nuo mažens buvo propaguojamos darbininkiškos profesijos ir pionierių stovyklos, o spaliuko ženklelis buvo įteikiamas dar darželyje.
Dauguma parodos lankytojų atpažins 1977 m. išleistą B. Spoko knygą „Vaikas ir jo priežiūra“, pagal kurią buvo auklėjama vėlyvojo sovietmečio vaikų karta.
Nors vėlyvuoju sovietmečiu oficialiai buvo peršama sovietinė propaganda, namuose ruseno laisvės dvasia, žmonės slapčia klausėsi „Amerikos balso“. Vis dėlto dvilypumas tapo visuotinai priimtinas: sakai ne tai, ką galvoji, o tai, ką reikia – tai duoklė sistemai, bet viduje stengiesi išlikti savimi.
Pakilę į trečią aukštą, lankytojai atsiduria erdvėje „Vaikas, kaip laisvė“. Daugiausia dėmesio čia skiriama knygoms, edukacijoms ir vaikų žaislams. Čia nemažai Ezopo kalbos. Taip pat yra Kauno žaislų daktarui skirtas kambarys, kuriame eksponuojama galybė žaislų, o šalia – Martynos Plioplytės-Zujienės instaliacija „Virsmai ir jungtys“ (2024), kurią lydi Karolio Lasio garsas.
„Būdama 4–5 metų turėjau lėlę Jonuką, paveldėtą iš tarpukario. Nuostabų, porcelianiniu veidu, apvaliomis rankytėmis ir kojytėmis, šienu kimštu pilvuku ir žydromis, mirksinčiomis akimis. Kartą žaidžiau gydytoją ir patikrinau taip, kad Jonuko akys įkrito į vidų. Mane ištiko isterija, verkiau iki nualpimo, kol močiutė, nežinodama, ką daryti, davė pieno ir liepė nurimti, nes Kaune gyvena lėlių daktaras, kuris Jonuką tikrai išgydys. Nusileidome funikulieriumi nuo Radijo gamyklos į S. Nėries gatvę (dab. V. Putvinskio g.), pirmas namas, pusrūsis, ten senukas su chalatu, o aplink pilna galvų, rankų, kojų, plaukų, liūtų karčių ir visokių keisčiausių dalykų. Tikėjau, kad vyko rimta operacija. Jonuko neišoperavo iš karto, reikėjo ateiti po kelių dienų pasiimti. Ir tikrai – Jonukas buvo sveikas!“, – prisimindama vaikystės nutikimą pasakojo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė.
Šiame aukšte eksponuojamas ir didžiulis medžiaginis begemotas, rekonstruotas dizainerės Rasos Balaišės. Šį begemotą 1989 m. naujai pastatytiems Pionierių rūmams (dab. Lietuvos vaikų ir jaunimo centras) Vilniuje sukūrė trys jaunos dizainerės: Natalija Andriuščenko-Jurevičienė, Vita Kašėtaitė-Čaplikienė ir Regina Pakštaitė. Žaislų-baldų ten buvo ir daugiau (krokodilas, dramblys, vėžlys ir kt.). Iki šių dienų jie neišliko, todėl nuspręsta atkurti vieną. Pasirinktas paslaptingiausias – begemotas. Šalia jo įrengta edukacijų erdvė, kur mažieji gali piešti arba patys pabandyti sukurti nedidelį žaislą.
Paroda „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ Kauno paveikslų galerijoje veiks iki 2025 m. liepos 27 d.
