Jaunasis aktorius Robertas Petraitis šiandien daugeliui pažįstamas kaip Mindė iš Igno Miškinio filmo „Pietinia kronikos“. Netrukus kino teatruose pasirodys Romo Zabarausko filmas „Aktyvistas“, kuriame Robertas atlieka pagrindinį vaidmenį. Su talentingu aktoriumi kalbamės ne tik apie jo patirtį kine, bet ir apie teatrą – rudenį jis prisijungė prie Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) trupės ir dalyvauja net dešimtyje spektaklių.
**„Pietinia kronikos“: netikėtas posūkis karjeroje**
Filmas „Pietinia kronikos“, sulaukęs didžiulio populiarumo ir atgaivinęs 90-ųjų dvasią bei jauno žmogaus savęs paieškų kelionę, buvo pradėtas filmuoti prieš trejus metus. Robertas, ką tik baigęs vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, buvo pasirinktas Rimanto draugo Mindės vaidmeniui. Filmavimo darbai prasidėjo, o didžioji dalis jo kurso draugų įsidarbino Juozo Miltinio dramos teatre. „Režisierius ir meno vadovas Aleksandras Špilevojus pakvietė prisijungti prie trupės Panevėžyje. Pirmenybę teikė tiems, kurie galėjo pradėti dirbti vasarą“, – pasakoja aktorius. Tuo metu jis filmavosi Šiauliuose, todėl šio pasiūlymo teko atsisakyti. Vis dėlto, „Pietinia kronikų“ aikštelėje jis turėjo galimybę dirbti kartu su kurso draugėmis Vaidile Juozaityte ir Irena Sikorskyte.
**Kelias į aktorystę nebuvo tiesus**
R. Petraitis gimė Baisogaloje. Kaip jam kilo meilė teatrui? Aktorius su šypsena veide pateikia savo versiją:
„Nuo devintos klasės lankiau mokyklos dramos būrelį ir slapta svajojau apie aktorystę. Buvau aktyvus, vedžiau įvairius renginius mokykloje ir miestelyje. Baigęs mokyklą galėjau bandyti stoti pas Oskarą Koršunovą, bet išsigandau. Pagalvojau, kad man nepavyks. Pasirinkau multimediją ir kompiuterinį dizainą Vilniaus Gedimino technikos universitete, bet iškenčiau tik savaitę. Metus dirbau Vilniuje. Kitais metais aktorius rinko Nelė Savičenko ir Gytis Ivanauskas. Man pasisekė. Mus ruošė kaip fizinio teatro aktorius, todėl turėjome daug judesio ir šokio pamokų. Gyčio paskaitose jungėme tekstą su judesiu, daug dėmesio skirdami plastikai. Vaidybos pamokos taip pat buvo labai svarbios – jas vedė aktorė Viktorija Kuodytė ir režisierius Gintaras Varnas. Kurso vadovė N. Savičenko mokė labai svarbaus dalyko – scenos kalbos. Prisimenu jos žodžius: „Geriausia scenos kalba yra tada, kai žinai, ką sakai ir ką nori pasakyti.“ Manau, kad mūsų kursas buvo puikus, nes dauguma dirba teatruose. Vaidilė priimta į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, dalis – į Juozo Miltinio teatrą, yra ir nepriklausomų aktorių, o aš su Povilu Barzdžiumi nuo rudens vaidiname NKDT. Mes daug bendraujame, susitinkame per Kalėdas – tai tapo tradicija.“
**Pirmasis vaidmuo G. Varno premjeroje – dar studijų metais**
2019 m. rudenį režisierius G. Varnas NKDT repetavo spektaklį „Sombras“ pagal Federico García Lorcos tekstus ir Luigi Pirandello pjesės „Šeši personažai ieško autoriaus“ ištraukas. Spektaklis nagrinėjo teatro prasmę ir vertę. Prie aktorių komandos prisijungė ir studentai – Matas Sigliukas, Mantas Pauliukonis ir R. Petraitis. Jis įkūnijo archetipinę teatro figūrą – Arlekiną. Kaip aktorius vertina šią patirtį dabar? „Po pirmo kurso buvome dar labai „žali“. Repeticijos pareikalavo daug jėgų ir kėlė įtampą, bet mes daug išmokome. Tai buvo geras išbandymas. Manau, kad G. Varnas mus pakvietė būtent todėl, kad mes dar mažai ką supratome apie teatrą, bet labai norėjome ir buvome veržlūs. Spektaklis buvo sudėtingas, jis kvestionavo pačią teatro esmę“, – pasakoja Robertas. Vėliau su G. Varnu jis dirbo ne kartą: spektakliuose „Puikus naujas pasaulis“ pagal Aldouso Huxleyʼaus knygą, Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“ – abu Valstybiniame jaunimo teatre, Joshua Sobolio „Gete“ ir Tadeuszo Różewicziaus „Kartoteka“ – NKDT.
„G. Varnas yra tikras profesionalas, turintis savo teatro viziją. Man labai trūksta darbo su juo, ypač po ilgesnių pertraukų. Su Gintaru nemažai laiko skiriame analizei – turėdami informacijos ir supratimo apie personažą, mes jį išbandome scenoje. Su Varnu jautiesi saugiai, nes esame įgiję abipusį pasitikėjimą. Jis visada pasakys, ko jam reikia, bet tikėsis kažkokio netikėtumo ar pasiūlymo iš aktoriaus. „Belaukiant Godo“ buvo didelis iššūkis, nes pjesė parašyta brandiems aktoriams, kurie vaidina gyvenimu nusivylusius žmones, o mes buvome jauni ir entuziastingi. Vis dėlto režisierius viską sustygavo taip, kad kūrinys suskambėtų iš jauno žmogaus ir šiandienos perspektyvos. Spektaklį kūrėme kaip baigiamąjį darbą, ir Vladimiras išėjo toks, kokį aš jį tuo metu įsivaizdavau ir supratau. Žinoma, dabar aš bandyčiau prieiti prie to personažo iš kitos pusės, su kitomis emocijomis, nes pasikeitė mano aplinka ir supratimas apie teatrą. Spektaklis gyvavo daugiau nei dvejus metus ir net per tokį trumpą laiką keitėsi. Tai rodo ir mūsų, kaip aktorių, augimą“, – prisimena Robertas, kalbėdamas apie vieną sudėtingiausių savo vaidmenų.
To paties režisieriaus spektaklyje „Kartoteka“ Robertas atlieka keletą vaidmenų, o ryškiausias – Varna – pagrindinio personažo, kurį vaidina Dainius Svobonas, kovų draugas: „Varna – Lenkijos partizanas, tarnavęs kartu su Herojumi, kuris, gavęs įsakymą, jį nušovė. Mūsų scena – tai tarsi atsiskaitymas su praeitimi, čia įvyksta vienas esminių pagrindinio personažo lūžių – atsiprašymas, po kurio jis taria: „Nebežinau, kaip toliau gyventi.“ Robertas atviras: „Visada norėjau vaidinti su D. Svobonu. Prisimenu, pirmą kartą jį pamačiau „Baltoje drobulėje“. Negalėjau įsivaizduoti, kad kada nors dirbsime kartu. Dainius labai gerai analizuoja tekstą, apipina personažą įvairiomis aplinkybėmis. Džiaugiuosi, kad turėjau ir, manau, dar turėsiu galimybę iš jo mokytis.“
**Įvedimai į spektaklius – aktorinis iššūkis**
Prisijungęs prie NKDT trupės, aktorius sulaukė nemažai pasiūlymų perimti vaidmenis, arba, teatro žargonu tariant, buvo įvestas į jau rodomus spektaklius. Šiuo metu R. Petraitį galima pamatyti spektakliuose „Kauno pavasarisʼ72“ (rež. Jonas Tertelis), „Ne sau žmonės“ pagal Vydūną (rež. Jonas Vaitkus), Witkacyʼio „Batsiuviuose“ (rež. Antanas Obcarskas) ir netgi vaikams skirtame spektaklyje „Emilis Emilyje“.
Pasidalindamas savo patirtimi, Robertas sako: „Aš nedalyvavau kūrybiniame procese, o pajausti kūrinio atmosferą žiūrint spektaklio įrašą yra gana sudėtinga. Nors ir bandai atkartoti, gimsta kitas personažas. Tai aš pajutau, kai repetavome „Kauno pavasarį“ ir atvyko režisierius J. Tertelis. Aš vaidinau kolegos Mariaus Karolio Gotbergo kuriamą veikėją. Jonas iš karto pasakė, kad aš galiu veikti taip, kaip jaučiu, nes spektaklis paremtas dokumentinio teatro principu: santykį su tekstu kuriame patys. Aišku, pirmieji pasirodymai buvo kupini streso ir atsakomybės, kad spektaklis įvyktų kuo geriau. Šį procesą aš pavadinčiau aktoriniu treniruokliu. Kai įsilieja naujas žmogus, kūrinys keičiasi, o kolegos pastebi, kad atsiranda naujų detalių, tekstai suskamba kitaip, nes kitur dedami loginiai akcentai. Nauja premjera yra abipusis atsinaujinimas.“
**Vaidybos specifika kine ir teatre**
Robertas turi patirties kine ir įvairiuose teatruose – jis sukūrė vaidmenį Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis), todėl įdomu, kaip jis apibūdintų šių dviejų sričių specifiką.
„Kine tu esi arti kameros, tavo kūnas tarsi įrėminamas kadre, todėl labai svarbi organika, matomas kiekvienas lūpos judesys ar raukšlės virptelėjimas. Dubliai kartojami. Teatre „pakartok“ nėra, todėl būtina nuo pat spektaklio pradžios „užšokti ant teisingų bėgių“, sudominti žiūrovą ir įtikinti kuriama spektaklio logika. Dabartinis teatras artėja prie kino: scenoje dažnai naudojamos vaizdo kameros, mikrofonai, kartais ieškoma to dokumentinio tikrumo, kurio, mano nuomone, teatrui visiškai nereikia. Tuo teatras ir žavus, tuo jis ir turi skirtis nuo kino. Man labai patinka Vingelio „Orfėjas“. Žilvinas sugeba sujungti technologijas ir teatrą taip, kad viena kitam netrukdytų ir netgi papildytų. Neseniai NKDT įvyko spektaklio „Antrininkas“ premjera. Jame aš įkūniju jauno vyro Nojaus personažą, o su kolega Pijumi Narijausku esame dubleriai. Režisierius Augustas Gornatkevičius mums iškėlė užduotį būti scenoje, o ne kažką vaidinti: „Jūs esate jauni, įkūnykite jauną porą kaip Robertas ir Saulė (akt. Saulė Gotbergė, aut. past.), ieškokite tikro santykio.“ Tą buvimo čia įspūdį sukuria tiesioginis filmavimas – vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė puikiai padirbėjo. Repetuodamas mačiau, kaip dirba Pijus, bet mūsų kūno kalba ir mąstymas skiriasi. Džiaugiuosi, kad Augustas priėmė mano ir Pijaus kuriamą Nojų. Jis leido mums improvizuoti, nereikėjo atkartoti kolegos. Be to, kai Pijus repetavo, aš mačiau visą spektaklį iš šalies. Neslėpsiu, kartais buvo sunku stebėti. Klausiau savęs: kur aš galėčiau patobulėti, o kur aš tiesiog bandau jį atkartoti ir prarandu autentiškumą? Kai žiūrėjau premjerą kartu su publika, man atrodė, kad aš esu scenoje – Pijus vaidino ant pakylos, o aš – žiūrovo kėdėje. Labai sunku stebėti ir pamiršti, kad rytoj tu vaidinsi tą patį personažą.“
Aktorius R. Petraitis teigia, kad jam pažįstama situacija, kai veikėją reikia analizuoti po žodį arba kai procesas reikalauja bandymų ir ieškojimų. „Rudenį su režisieriumi Justinu Vinciūnu statėme premjerą pagal afrikiečių dramaturgo Aristideʼo Tarnagdos pjesę „Atidaryk duris“. Aš vaidinau berniuką, kurį įsivaikina kitos genties šeima, bet vieną dieną jo buvimas artimiesiems ir visam kaimui sukelia mirtiną pavojų. Aš nuėjau labai ilgą ieškojimų ir bandymų kelią. Pradžioje man reikėjo rasti savo personažo tipą ir jo kalbą. Kai pagauni logiką, bet kuris tekstas pasiduoda. Justinas puikiai jaučia aktorius ir kviečia bendradarbiauti. Manau, kad kiekvienas režisierius nori gauti idėjų iš aktoriaus. Man priimtina dirbti laboratorijos principu. Aš esu kūno aktorius, kuriam patinka paieškos, nes tikrumas gimsta improvizacijoje.“
**Trupės narys**
Robertas neslepia, kad buvo laikas, kai aktorystė tapo fragmentiška, nes spektakliuose jis vaidindavo tik kelis kartus per mėnesį: „Man buvo neramu, atrodė, kad mano aktoriaus karjera jau baigėsi. Įsidarbinau jaunimo centre Naujojoje Vilnioje. Man labai patiko šis darbas. Po kelių pokalbių su paaugliais mes rasdavome bendrą kalbą. Bet man teko atsisveikinti, nes mane pakvietė repetuoti J. Vinciūnas, o NKDT vadovas Egidijus Stancikas pasiūlė prisijungti prie trupės. Aš nustebau, bet iš karto sutikau. Manau, kad svarbu galvoti apie trupę kaip apie vieną komandą. Aš noriu vaidinti kuo daugiau spektaklių ir sukurti naujų vaidmenų, kad galėčiau geriau pažinti aktorius. Kauno teatre aš sutinku nuostabių jaunų ir vyresnių kolegų.“
**Pirmieji apdovanojimai**
Po pasaulinės kino juostos „Pietinia kronikos“ premjeros Berlyne, Vokietijoje, filmas buvo parodytas Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje Estijoje. Aktorius R. Petraitis, išrinktas tarp aštuonių geriausių jaunų, kylančių Europos aktorių, pelnė „Black Nights Stars Discovery Campus ICDA“ apdovanojimą. „Taline aš pirmą kartą pamačiau sumontuotą filmą. Stebėjau kolegų laureatų iš kitų šalių reakcijas. Netgi tie, kurie nepatyrė sovietmečio ir Atgimimo, atpažino jaunystės išdaigas, meilės nuotykius ir santykius su tėvais. Aš pirmą kartą dalyvavau tokiame festivalyje. Man labai gera, kad Lietuvos kinas pastebimas užsienyje. Sunku pasakyti, kas tai lemia – gera kino mokykla, jaunųjų režisierių susidomėjimas Europos kinu ar kūrėjų aistra ir tikėjimas tuo, ką jie daro“, – įspūdžiais dalinasi Robertas. Susitikęs su kino industrijos atstovais jis sulaukė patarimų tobulinti savo įgūdžius: išmokti joti žirgu ir šaudyti. Aktorius domisi motociklais, sportuoja, lanko spektaklius, nes dabar yra puikus galimybių laikas. Norisi palinkėti, kad jis būtų įvertintas ir už jo darbus teatro scenoje.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2025, Nr. 4).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
