Kaune duris atvėrė atnaujintas Sugiharos muziejus, kviečiantis lankytojus į interaktyvią kelionę laiku, atsigręžiant į dramatiškus 1940-uosius. Po kapitalinio remonto, kuris truko ilgiausiai per 24 muziejaus gyvavimo metus, lankytojų laukia litvakų kilmės menininkės Jenny Kagan sukurta ekspozicija, panardinanti į laikmetį, kai prie Vaižganto gatvės 30-ojo namo būriavosi šimtai žydų, desperatiškai prašydami Japonijos vicekonsulo Čiunės Sugiharos išduoti vizas, galinčias išgelbėti nuo mirties. Šis humaniškas japonas kartu su Nyderlandų garbės konsulu Janu Zwartendijku išgelbėjo tūkstančius žmonių nuo Holokausto siaubo ir nacių okupacijos. Apie 6000 žmonių, gavę Sugiharos ir Zwartendijko vizas, sugebėjo išvykti iš Sovietų Sąjungos, pasiekti Japoniją ir kitas šalis, taip išsaugodami savo gyvybes.
Vos peržengus Sugiharos namų-muziejaus slenkstį, dėmesį patraukia svarbiausias eksponatas – stende eksponuojama Č. Sugiharos (1900-1986) išduota tranzitinė viza per Japoniją ir J. Zwartendijko (1896-1976) viza, leidusi keliauti į Nyderlandų koloniją Kiurasao saloje, esančią Karibų jūroje. Virš šių dokumentų kabo iš vizų išlankstytos gervės, simbolizuojančios taiką Japonijoje. Muziejaus įdomybes pristato istorikas Linas Venclauskas.
**Nepaklusnumas tėvo valiai**
Ironiška, tačiau Č. Sugihara diplomatu tapo atsitiktinai. Jo tėvas, mokesčių mokėtojas, svajojo, kad sūnus studijuos mediciną ir taps gydytoju. Tačiau Čiune labiau traukė humanitariniai mokslai, todėl jis, nepaisydamas tėvo norų, pasirinko studijuoti anglų kalbą.
„Japoniškoje kultūroje nepaklusti tėvo autoritetui yra neįsivaizduojama, todėl Čiunė Sugihara nuėjo laikyti medicinos egzamino, bet įteikė tuščią lapą. Grįžęs namo, jis pasakė tėvui, kad, deja, neįstos. Tėvas išsiaiškino tiesą ir kurį laiką su sūnumi nebendravo, o galiausiai nutraukė jo finansavimą. Septyniolikmetis turėjo pats save išlaikyti – ne tik mokytis, bet ir dirbti. Netrukus laikraštyje jis pamatė Japonijos užsienio reikalų ministerijos skelbimą, kad ieškomas specialistas, mokantis rusų kalbą. Jis atsiuntė užklausą ir gavo teigiamą atsakymą“, – pasakojo istorikas L. Venclauskas.
**Japonijos konsulatas – elitiniame Kauno rajone**
1939 m. rudenį Č. Sugihara išsinuomojo modernaus stiliaus namą Vaižganto gatvėje 30, Kauno radijo rajone, kuris tuo metu buvo laikomas elitiniu. Namas priklausė Lietuvos švietimo ministrui Juozui Tonkūnui ir buvo padalintas į du butus. Šiame prestižiniame rajone gyveno politikai, diplomatai, karininkai, rašytojai ir aktoriai.
Tarpukariu Kaune veikė 30 užsienio valstybių atstovybių, todėl mieste gyveno nemažai užsieniečių. Č. Sugihara mokėjo ne tik japonų, bet ir kinų, prancūzų, anglų, vokiečių ir rusų kalbas, todėl galėjo susikalbėti su daugeliu miesto gyventojų.
Pirmame namo aukšte jis įkūrė Japonijos konsulatą, o antrame aukšte apsigyveno jo šeima. Japonų diplomatas su žmona Jukiko ir sūnumis Hirokiu ir Čiakiu čia gyveno tik metus, bet spėjo susilaukti trečiojo sūnaus Harukio, kuris gimė P. Mažylio gimdymo namuose. Kartu su jais gyveno ir Jukiko sesuo Setsuko, kuri įamžino šeimos gyvenimo akimirkas fotoaparatu.
**Žvalgybinės užduotys**
Č. Sugihara Kaune dirbo Japonijos vicekonsulu 1939–1940 m. Be diplomatinių pareigų, jis vykdė ir žvalgybines užduotis.
Oficialiai jo darbas buvo gerinti kultūrinius ir ekonominius ryšius tarp Lietuvos ir Japonijos, tačiau neoficialiai jis turėjo rinkti žvalgybinę informaciją. Diplomatas turėjo aprūpinti savo vyriausybę naujausia informacija.
Žvalgybinį darbą atliko ir specialūs darbuotojai, kurie buvo įdarbinti kaip paprasti darbininkai: vairuotojas, kurjeris, kiemsargis ir kt.
„Lietuva tuo metu Vakaruose turėjo sieną su nacistine Vokietija, o Rytuose – su Sovietų Sąjunga. Naciai ir japonai buvo sąjungininkai, bet nepasitikėjo vieni kitais, todėl norėjo turėti savo žmogų čia. Č. Sugiharos buvimas Lietuvoje pasitarnavo Japonijos žvalgybos tikslams“, – teigė istorikas L. Venclauskas.
**Nevilties kupinos akys pro langus**
Priešais svetainę (kuri pagal J. Kagan koncepciją buvo perkelta iš antro aukšto į pirmą) kabo tarpukario Kauno diplomatijos nuotraukos. Jose matyti, kaip diplomatai švenčia Naujuosius metus ir kitas šventes, dalyvauja pobūviuose. Taip pat eksponuojamos ir Sugiharų šeimos nuotraukos. Vienoje nuotraukoje matyti D. Britanijos ambasadorius Tomas Hildebrandas Prestonas, kuris taip pat prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Jam muziejuje skirta nedidelė ekspozicija.
Svetainėje stovi tarpukario baldai. Pro langus matyti Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai, žvelgiantys iš ikoniškos nuotraukos, darytos prie šių namų tvoros. Pabėgėliai dieną ir naktį laukdavo vizų. Deja, tvora neišliko iki šių dienų, todėl lankytojai įeina pro simbolinius gyvybės vartus.
„1940 m. rugsėjį, palikdamas Lietuvą ir išvykdamas į Berlyną, jis veikiausiai išsivežė visą kilnojamąjį turtą: baldus, asmeninius daiktus. Kur tie daiktai dabar, nežinome. Kai 1947 m. sovietai jį išleido į Japoniją, šeima prisimena, kad sovietai konfiskavo asmeninius daiktus ir dalį nuotraukų, kurios dabar saugomos Maskvos archyvuose“, – pasakojo istorikas L. Venclauskas.
**Žmogiškumas – svarbiausia**
Išlikę duomenys rodo, kad Č. Sugihara rašė Japonijos užsienio reikalų ministerijai, teiraudamasis, ar gali išduoti vizas gausybei žmonių, laukiančių prie jo namų. Negavęs pritarimo, jis prisiėmė asmeninę atsakomybę ir pradėjo išdavinėti vizas. Užfiksuota, kad Č. Sugihara išdavė 2139 vizas, tačiau vaikams atskiros vizos nereikėjo, todėl jie dažnai keliaudavo su tėvais. Manoma, kad buvo išgelbėta apie 6000 žmonių.
„Negaliu apleisti žmonių, kurie prašo mano pagalbos. Juos apleisdamas, aš nepaklusiu Dievui. Kad ir kokia bausmė manęs lauktų, aš klausysiu tik sąžinės balso“, – sakė Č. Sugihara, todėl net išvykdamas iš Lietuvos, Kauno geležinkelio stotyje, dalino paskutines vizas pro traukinio langą.
Nors muziejuje nėra išlikę autentiškų Č. Sugiharos daiktų, svetainėje eksponuojami to meto atributai: tarpukario baldai, radijo aparatas „Philips“, pianinas, kurio klavišą paspaudus, pradeda groti lenkų kompozitorės T. Badarzewskos kūrinys „Mergelės malda“. Konsulas mėgdavo dažnai skambinti šį kūrinį. Ant staliuko padėti diplomato žmonos Jukiko Sugiharos atsiminimai byloja, kad jei jis groja šį kūrinį, vadinasi, vyras ramus, medituojantis ir planuojantis savo veiklą.
**Operacijų kambarys – pabėgėlių istorija**
Buvęs poros miegamasis paverstas Operacijų kambariu. Tai interaktyviausia muziejaus dalis: šviečia LED ekranai, „prakalba“ knygos, o audiogidas pasakoja įdomybes. Čia pateikiama informacija apie politinius įvykius Lietuvoje nuo 1939 m. kovo 22 d. iki 1941 m. birželio 22 d. Informacija pateikiama garsu ir vaizdu. Lankytojai sužino daugiau apie pabėgėlius tarpukariu, kai Lietuva priėmė daugiau nei 30 000 karo pabėgėlių.
„Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pabėgėlių niekas nelaukė. Visos vyriausybės liepė diplomatams neskubėti ir sakyti žmonėms, kad neturi nurodymų, jog neprivažiuotų naujų žmonių. Lietuva elgėsi priešingai. 1939 m., prasidėjus karui, Lietuva priėmė apie 30 000 civilių pabėgėlių vien iš Lenkijos. Šiame kontekste Lietuva pasirodė kaip drąsi ir atjaučianti šalis“, – pažymėjo istorikas L. Venclauskas.
Muziejaus lankytojai gali pamatyti, kaip keitėsi valstybių sienos, kaip kilus neramumams iš šalies išvyko užsienio atstovybės. Įvykių sūkuryje atsiduria ir ypatinga Čiunės Sugiharos istorija. Muziejuje informacija pateikiama lietuvių, anglų ir japonų kalbomis.
„Svarbu parodyti galimą žydų likimą Lietuvoje. Č. Sugihara ir J. Zwartendijkas gelbėjo žydus ne tik nuo Holokausto, bet ir nuo sovietų okupacijos, nes 1941–1944 m. 90 proc. Lietuvoje buvusių žydų buvo sunaikinta“, – pabrėžė istorikas J. Venclauskas.
**Darbo kambarys – svarbiausia namų vieta**
Pirmame aukšte įrengtas Č. Sugiharos darbo kabinetas, kuriame jis 1940 m. liepos pabaigoje ir rugpjūčio mėnesį išdavinėjo vizas karo pabėgėliams, daugiausia žydams, kurie būriavosi prie jo namų. Sovietai išvarė šeimą iš šių namų 1940 m. rugpjūčio 25 d. Paskutinę savaitę diplomatas gyveno viešbutyje „Lietuva“ (dabartinis „Metropolis“), kur taip pat išdavinėjo vizas. Žmonos Jukiko teigimu, vyras dirbdavo 14–15 valandų per parą, išsekęs, suvargęs, skaudančiais riešais.
„Č. Sugihara be J. Zwartendijko negalėjo dirbti, nes Sugiharos viza buvo tranzitinė, o Zwartendijko – galutinio vykimo. Iš Lietuvos pabėgėliai traukiniu važiuodavo į Maskvą, o iš ten Transsibiro geležinkeliu dardėdavo į Vladivostoką. Apie 9700 km kelionė trukdavo porą savaičių. Po to keltas nuplukdydavo žmones į Japoniją. Kelionė buvo nepaprastai brangi, vienam žmogui kainuodavo apie 200 to meto dolerių, o šiandien tai sudarytų apie 5000 dolerių. Laimei, padėjo giminaičiai ir žydų tarptautinės organizacijos“, – pasakojo istorikas L. Venclauskas. Japonijoje pabėgėliai neužsibuvo, dauguma išvyko į JAV, Kanadą, Izraelį, PAR ir kitas šalis.
Už žydų gelbėjimą Č. Sugiharai 1985 m. buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, o J. Zwartendijkui šis titulas buvo suteiktas 1997 m. (po mirties). Muziejus šiai asmenybei atspindėti skyrė visą kambarį.
Kitoje patalpoje, kur anksčiau buvo šeimos kambarys, lankytojai gali „pasigaminti“ vizą – tereikia atsisėsti prie stalo ir, kai veido išraiška ekrane bus tinkama, paspausti mygtuką. Aparatas pagamins vizą pagal Č. Sugiharos išrašytos vizos originalą.
„Tėvynėje Č. Sugihara yra žinomas, nes Japonija Antrojo pasaulinio karo metais nelabai turi kuo didžiuotis“, – paminėjo istorikas ir pridūrė, kad šio diplomato istorija tapo dar žinomesnė po 2015 m. sukurto biografinio filmo „Persona Non Grata“ (rež. Cellin Gluck).
**Lankydavosi „Metropolyje“ ir „Konrade“**
Kaip atrodė Č. Sugiharos gyvenimas Kaune? Pasak istoriko L. Venclausko, jis mėgdavo lankytis miesto centre, Laisvės alėjoje, „Metropolio“ restorane arba „Konrado“ kavinėje. Taip pat galėjo sekmadieniais nueiti į netoliese esančią Kauno cerkvę, nes, vesdamas pirmąją žmoną Klaudiją Apolonovą, priėmė stačiatikių tikėjimą.
„Sugiharos buvo vienintelė japonų šeima, reguliariai gyvenusi tarpukario Kaune. Č. Sugihara buvo komunikabilus žmogus, ne oficialus ir šaltas japonas. Jis lengvai užmegzdavo pažintis. Tik jį stebino tuščios šalies erdvės: važiuoji, o aplink laukai, tuščia, vos vienas kitas namelis“, – sakė pašnekovas.
Vyriausias šeimos sūnus Hirokis Sugihara atsiminimuose rašė, kad Kaune šeimai patiko, su tėčiu jie dažnai važiuodavo į gamtą, miškus ir smagiai leisdavo laiką.
Žmona Jukiko Sugihara atsiminimuose paminėjo gražią Vaižganto gatvę ir gerus kaimynus. Ji su vaikais mėgdavo žaisti parke. Beje, Radijo rajonas dar nebuvo taip tankiai apstatytas, todėl šeima pro dalį langų matė Ąžuolyno parko prieigas.
Žinoma, kad kaunietės Jadvygos Ulvydaitės pavaišinta obuolių pyragu, Jukiko Sugihara paprašė recepto, todėl tikėtina, kad tai tapo vienu iš jos kepinių gyvenant Kaune.
Idilę sugriovė sovietinė okupacija. Sovietai išvarė šeimą iš Lietuvos, o Sugiharos iš Kauno išvyko 1940 m. rugsėjo 4 d.
**Į Kauną sugrįžo išgelbėtojų artimieji**
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Č. Sugiharos namus pradėjo lankyti išgelbėtieji, ši informacija pateikiama Išgelbėtųjų kambaryje. Ant sienų kabo apie 60 žmonių nuotraukų – tai žmonės, kurie fiziškai lankėsi šiuose namuose ir gavo vizas. Dabar muziejų aplanko išgelbėtųjų vaikai, anūkai ir proanūkiai, todėl ant sienų jau kabo nemažai ir jų nuotraukų.
Dar viena įdomi muziejaus erdvė yra Gerumo kristalo kambarys, kuriame eksponuojamas atvirukas, siųstas Vytautui Žakavičiui iš Japonijos 1941 m. kovo mėn. Už žydų slėpimą 1944 m. jis su bendraminčiais buvo sušaudytas Kauno IX forte. Ekspozicijoje pateikiama ir daugiau tragiškai pasibaigusių žydų gelbėtojų istorijų.
Muziejuje į akis krenta svarbi citata iš Talmudo: „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėjai visą pasaulį.“
**Planuose – japoniško stiliaus sodas ir sutvarkytas įvažiavimas**
2001 m. duris atvėrę Sugiharos namai-muziejus yra vienas iš nedaugelio privačių muziejų Lietuvoje, priklausantis Garbaravičių šeimai. Muziejus išsilaiko iš lankytojų bilietų ir geradarių aukų. Iki pandemijos muziejuje per metus apsilankydavo apie 20 000 žmonių, daugiausia turistų iš Japonijos, taip pat iš Izraelio, JAV, Vokietijos ir Prancūzijos. Tai padėjo muziejui išsilaikyti. Tačiau lankytojų drastiškai sumažėjo prasidėjus karui Ukrainoje. Siekiant susigrąžinti turistų srautus, buvo nuspręsta atnaujinti ekspoziciją, pasitelkiant menininkę Jenny Kagan.
Muziejaus atstovai turi ateities planų: įkurti japoniško stiliaus sodą ir sutvarkyti įvažiavimą. Tam reikia rasti partnerius ir finansavimą.
Įdomu, kad šiuo metu sode auga obelys, menančios Sugiharų laikus. Taip pat auga keturios sakuros, pasodintos Jukiko Sugiharos. Ji, beje, lankėsi muziejuje 2001 m. Muziejus kasmet kviečia kauniečius ir miesto svečius į sakurų žydėjimo šventę.
Atsinaujinęs muziejus nuo sausio 18 d. kviečia į potyrių ekskursijas, kurių metu vaišinama japoniškais skoniais: žaliąja arbata ir saldumynais. Šios ekskursijos trunka apie dvi valandas ir kainuoja 22 eurus (paprasta ekskursija be potyrių kainuoja 8 eurus). Apsilankymą reikia derinti iš anksto.
