## Garso magija teatre: nuo paprasto iliustravimo iki gilios filosofijos
Nacionalinio Kauno dramos teatro vyriausiasis garso režisierius Arnoldas Akelaitis – žmogus, su kuriuo geriausiai kalbėtis įrašų studijoje. Ši vieta, pilna įvairių epochų muzikos instrumentų, ne tik atspindi technologijų raidą, bet ir primena begales naktų, praleistų kuriant muziką spektakliams, diskutuojant su kompozitoriais ir klausantis aktorių balsų. Šioje studijoje A. Akelaitis pluša jau keturiasdešimt metų: įrašinėja, montuoja, restauruoja, miksuoja, kad galutinis muzikos variantas pasiektų teatro sceną ir žiūrovus.
### Teatras – antrieji namai
„Atsitiktinumas ar aukštesnės jėgos lėmė, kad atsidūriau teatre. Grįžęs iš armijos ieškojau darbo ir nenorėjau būti išlaikomas tėvo. Geras draugas užtarė mane pas tetą, aktorę Danutę Juronytę. Teatras man nebuvo visiškai svetimas – mano klasės auklėtoja Danutė Čaikauskienė vadovavo mokyklos dramos būreliui, o jos vyras Raimondas Čaikauskas buvo aktorius ir režisierius. Aš grojau, domėjausi įvairia technika, vedžiau mokyklos šokius. Paskambinau tuometiniam teatro vyriausiajam garso režisieriui Algimantui Kučinskui, kuris pakvietė mane pasikalbėti. Nuo to pokalbio praėjo jau keturiasdešimt metų“, – prisimena A. Akelaitis. Jis priduria, kad garso skyriuje dirba ne vienas – jam talkina dar trys operatoriai. Arnoldas juokauja, kad administracinis darbas ir grafiko sudarymas jam niekada nepatiko ir, matyt, nebepatiks, bet visa kita su garsu susijusi veikla yra be galo artima širdžiai.
### Muzikos kelionė į sceną
Arnoldo teigimu, šiuolaikinių spektaklių žanrai labai įvairūs. Kartais muziką parenka pats režisierius, o kompozitorius nėra kviečiamas parašyti originalios partitūros, nes technologijos leidžia rasti kitų sprendimų. Todėl kartais sunku apibrėžti, ką iš tikrųjų galima vadinti kompozitoriumi. „Anksčiau muziką, kuri nebuvo autorinė, vadinome muzikiniu apipavidalinimu, bet dabar viskas daug laisviau. Galbūt tai ir gerai. Nenoriu kritikuoti, bet kartais tenka išgirsti įrašų, kurių tikrai nepavadinčiau autorine kūryba“, – sako Arnoldas ir detaliai paaiškina darbo specifiką: „Po įrašų, montažo ir suvedimo muzika keliauja į sceną. Darbas repeticijų ir spektaklių metu už garso pulto nėra paprastas ir nereikalauja vien tik automatinių veiksmų.
Taip, yra įvairių kompiuterinių automatizuotų programų. Pavyzdžiui, garsas turėtų nutilti aktoriui išeinant iš scenos, kai žiūrovas nebemato jo ištiestos rankos. Tačiau aktorius gali suklupti, sulėtinti žingsnį, ir tada tas kompiuterinis garso nuslopinimas skambės negyvai, nes natūraliai neišlauktas. Rankiniu būdu galima pasiekti geresnių rezultatų. Aš pats daug metų leidau muziką spektakliuose ir žinau, kad kai įsitrauki į veiksmą, jauti gyvą pulsą, tampi spektaklio dalimi. Tuomet viskas tampa tikra. Mano užduotis – pritaikyti muzikinę medžiagą mūsų teatro scenoms, suderinti garsinę partitūrą. Scenų akustika ir įranga skirtingose salėse skiriasi, bet siekiu, kad muzika „neiškristų“ iš konteksto – skambėtų darniai ir plėtotų režisieriaus sumanymą. Šiais laikais praktiškai visa spektaklio erdvė užpildyta garsu, kartais net negirdimu žiūrovams, bet jis kuria spektaklio atmosferą. Reikia nemažai pastangų, kad sukurtume kokybišką, visavertį kūrinį.“
[Nuotrauka: Arnoldas Akelaitis. Patricijos Gagaitės nuotrauka.]
### Kai dar sukosi juostiniai magnetofonai
Arnoldas teatre dirba nuo 1985 metų, todėl matė, kaip sparčiai tobulėjo technologijos: „Kai pradėjau dirbti, teatras įsigijo vengriškus magnetofonus STM. Jie atitiko aukščiausius to meto standartus ir buvo pagaminti iš švediškų detalių. O prieš tai naudotas rusiškas „Mez“ veikė taip triukšmingai, kad paleidimo relės garsas priversdavo atsisukti pusę salės. (Juokiasi.) Gastrolėse naudojome patobulintus lietuviškus magnetofonus „Daina“. Vėliau atsirado mini diskų ir kompaktinių diskų grotuvai, kompiuterinės programos, leidžiančios automatizuoti procesus. Į jas, tiksliau, į tiesmuką jų panaudojimą, žiūriu atsargiai. Nors pats suprogramuoju garso lygius repeticijose, bet juk kitą dieną aktorius gali užkimti, jam gali būti tiesiog bloga diena. Garso režisierius ar operatorius, reaguodamas į situaciją, gali padėti aktoriui grįžti į tonaciją, spektaklio ritmą keisdamas garso lygį. Jokiomis automatinėmis priemonėmis to nepasieksi. Kita vertus, tobulėjanti įranga neleidžia užmigti ir verčia nuolat mokytis. Bet kokiu atveju technologijos turi tarnauti žmogui, jo tobulėjimui, kūrybai. Manęs nežavi dabartinis madingas technologijų teatras. Spektaklyje noriu suprasti režisieriaus pasirinktos medžiagos esmę, matyti aktorių akis, išgirsti, ką jie nori pasakyti žiūrovui. Jei tai įvyksta, o scenografija, grimas, rekvizitas, garsas, šviesos atlieka savo funkciją ir tarsi ištirpsta, tuomet gimsta tikras spektaklis. Visavertis spektaklis būna tada, kai žiūrovai po spektaklio sako: „Koks geras spektaklis!“, o ne: „Kokios gražios šviesos, dekoracijos ar muzika.“
Arnoldas atkreipia dėmesį į svarbų technologijų trūkumą – jos greitai sensta, o atnaujinimai nebeišleidžiami, įranga nebegaminama. Teatro garso sistema susideda iš daugelio elementų: pultų, kompiuterių, akustinių sistemų, garso apdorojimo procesorių ir kitų. Pakeitus ar atnaujinus vieną elementą, gali sugesti visa grandinė, o tai jau didelė investicija teatrui.
### Koncertinė patirtis ir naujovės teatro scenoje
Arnoldui puikiai pažįstama ir koncertų įgarsinimo specifika – tiek klasikinės, tiek populiariosios muzikos, tiek džiazo. Jis bendradarbiavo su bliuzo grupe „Veto Bank“ ir Arina. Norisi sužinoti apie tai daugiau.
„Koncertai labai padėjo man mokytis ir tobulėti, ypač užsienyje. Dešimtajame dešimtmetyje dirbau su legendiniais pultais, apie kuriuos Lietuvoje galėjome tik pasvajoti. Ten susipažinau su visai kita garso kultūra. Buvo laikas, kai mūsų sporto halėje per koncertus kolonėlės ūždavo, nes kuo garsiau, tuo geriau… Supratau, kad ne viskas, kas garsu, yra gerai. Nepriklausomybės pradžioje keliaudamas pirmiausia ieškodavau muzikos prekių parduotuvių ir rinkdavau garso technikos katalogus. Draugai taip pat parveždavo. Tuo metu nebuvo interneto, todėl studijuodavau aparatūrą iš katalogų, kad galėčiau naudotis bet kuriuo pultu. Gyvenimas ir netikėti gedimai išmokė spręsti problemas čia ir dabar. Pagrindinis to meto garso režisierių įrankis buvo lituoklis. (Juokiasi.) Lietuvoje anksčiau nebuvo paviršinių mikrofonų, aš pirmasis juos panaudojau teatre ir pavadinau „varlėmis“, nes jų forma priminė ant kelio sutraiškytas sudžiūvusias varles. Dar anksčiau teatre pradėjau naudoti pakabinamus mikrofonus. Kolegos perėmė šią naujovę. Beje, dabar madinga kryžiuko formos medicininiu pleistru priklijuoti mikrofoną aktoriui prie skruosto. (Juokiasi.) Štai naujausiame spektaklyje „Kartoteka“ nėra jokių mikrofonų, nes režisierius Gintaras Varnas, sėdėdamas salėje, pats atkreipia aktorių dėmesį, kai jie kalba per tyliai ar neaiškiai. Mano nuomone, dramos spektakliuose mikrofonai turėtų būti naudojami kaip tam tikras spektaklio garsinio sprendimo raktas. Tikiu, kad praeis tas pleistrų laikas“, – sako pašnekovas.
[Nuotrauka: Koncertų ir muzikos festivalių dalyvio kortelės. Patricijos Gagaitės nuotrauka]
### Kas kelia didžiausią triukšmą scenoje?
Garsas – tai ne tik muzika, bet ir bet koks triukšmas. Tačiau daugiausia triukšmo šiandien sukelia kita techninė įranga. Įjungus Didžiojoje scenoje visus prožektorius, pasak garso režisieriaus, pasiekiamas gatvės triukšmo lygis. Arnoldas pasakoja: „Roberto Wilsono „Doriane“ naudojami senieji prožektoriai be triukšmingų ventiliatorių. Mūsų spektakliuose nepiktnaudžiaujama garsumu. Netikėtas garsas, taip, veikia. Spektaklyje „Ričardas III“ naudojome įrašą – režisieriaus Jono Vaitkaus staigų riksmą „cha“ – galvos nukirtimo scenoje: apšviesti iki pečių aktoriai lėtai sukdavo galvas, tada pasigirsdavo įrašas. Aišku, kad tai sukeldavo efektą. Vis dėlto garsų manipuliavimo prasme teatras neprilygsta šiuolaikiniam kinui. Stengiamės išlaikyti garso kultūros lygį. Vengiame žemų dažnių, kai garso lygis yra didelis, nes tai kenkia žmonėms, turintiems širdies stimuliatorius. Žemi dažniai sukelia nerimą, baimės jausmą. Per kulminacijas, finalus garsumas didesnis. Jei viskas atitinka tai, kas vyksta scenoje, žiūrovas nejaučia nepageidaujamo jausmo.“
### Ar pavyks atverti gausią teatro muzikos fonoteką?
Šiandien teatras atveria visuomenei sukauptus archyvus: nuotraukas, vaizdo įrašus, o teatro kompozitorių, tokių kaip Felikso Bajoro, Viktoro ir Giedriaus Kuprevičių, Vidmanto Bartulio, Giedriaus Puskunigio, unikalūs kūriniai saugomi senose laikmenose. Ar įmanoma šį lobyną padaryti prieinamą, suskaitmeninti? Arnoldas šiuo klausimu atsargus: „Galioja autorių teisės. Kai kurie autoriai galbūt nenorėtų dalintis savo kūryba. Teatro muzika labai specifinė, ji gali būti įrašyta specialiai „kreivai“, nes to reikėjo spektakliui. Viešojoje erdvėje tokia muzika gali būti neteisingai suprasta. Taip pat nėra garantijos, kad nebus pirataujama, persirašoma. Tačiau išsaugoti teatro muziką ateities kartoms būtina. Tam reikia labai daug išteklių ir laiko, nes didžioji dalis muzikos yra senose garso juostose. Nemažai esu suskaitmeninęs, bet dar daug reikia nuveikti. Juosta sukasi realiuoju laiku, negali pagreitinti proceso, o kartais pasitaiko nutrūkusių vietų. Suklijuoti irgi reikia mokėti. Per teatro rekonstrukciją saugojau fonoteką, kad ji nepražūtų, nešiojau į tam nepritaikytas patalpas stiklainius su vandeniu santykinei drėgmei palaikyti. Tai, ką saugome mes ir kiti teatrai, yra tikras Lietuvos kultūros paveldas, istoriniai dalykai, bet liūdna, kad į viską žiūrima paviršutiniškai. Laikmenos sensta. Atrodo, kad naujesnis išradimas – kompaktiniai diskai, bet jie visiškai netinka muzikai saugoti, nes jų darbinis paviršius po keliolikos metų nusilupa kaip saldainio popierėlis.
G. Kuprevičius pats rūpinasi savo šeimos kūryba, todėl jo muzika ir partitūros yra saugomos asmeniniame archyve. V. Bartulio įrašytą muziką perdaviau jam dar gyvam esant, tikiuosi, kad ji saugoma šeimos archyve. G. Puskunigio dvigubą kompaktinę plokštelę „Muzika teatrui“ yra išleidęs mūsų teatras. Skubu ir baiminuosi, kad be manęs niekas to nepadarys, nes jaunimas jau nebemoka elgtis su juostiniais magnetofonais. Per pandemiją važiuodavau į teatrą ir perrašinėdavau muziką, o dabar, sezono metu, neatsiranda laiko. Man teatro muzikos palikimas yra labai brangus. Tos magnetofono juostos turi savo energiją ir net kvapą. Su G. Puskunigiu ir V. Bartuliu kurdavome naktimis. Muzikantai irgi būdavo laisvi tik vakarais, nes dieną dėstydavo, grodavo orkestre, todėl dirbdavome vėlai vakare arba naktį. Labai skaudu, kad teatro korifėjai vienas po kito išeina: V. Bartulis, Faustas Latėnas, Anatolijus Šenderovas. Galiu tik pasidžiaugti, kad 2008 m. F. Latėno sukurta muzika mūsų spektakliui „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ atgijo naujame pastatyme pagal šią pjesę Vilniaus senajame teatre. Režisierius Raimundas Banionis ir dailininkas Sergejus Bocullo – tie patys, ir ta pati Latėno muzika.“
### Kaip dužo langas ir kur gimė Šekspyriška audra
Jei spektaklio scenoje prireikia zyzimo, garso režisierius apsilanko internetinėje bibliotekoje, kurioje gausu tokių garsų. Tačiau originalus garsas, pasak Arnoldo, yra vertybė. „Man neįdomūs garsai iš bibliotekų, stengiuosi viską įrašyti pats. Pamenu, pas mus gastroliavo du skirtingi teatrai, o spektakliuose skambėjo tas pats lifto garsas. (Juokiasi.) Kai estų režisierius Peeteris Jalakas statė mūsų teatre „Audrą“, papasakojo spektaklio koncepciją, o aš atostogaudamas vasarą diktofonu įrašinėjau garsus pajūryje: ėjau per audrą, pliaupiant lietui prie jūros, stovėjau kopose klykiant žuvėdroms, barškinau supamą krėslą per liūtį, kurdamas laivo denio garsą. Viską apdorojau ir panaudojome spektaklyje. O senais laikais būdavo taip: pasistačiau juostinį magnetofoną prie teatro budėtojo, per langą iškišau laidą, aktorius Viktoras Šinkariukas privažiavęs gazavo savo „Žigulius“, užvedinėjo, trankė dureles, o aš lakstydavau aplinkui su mikrofonu. Taip įrašinėjome garsus spektakliui „Pirelli“. Buvo įdomu siekti rezultato minimaliomis priemonėmis.
To paties aktoriaus ir režisieriaus spektakliui „Ragatkė“ rašėme finalą – dūžtančio lango stiklo garsą. Garso įrašų studijoje daužėme įvairiausią stiklą: nuo langų iki trilitrinių stiklainių. Iš jų sumontavau bendrą didelį sprogimą. Po daugelio metų vienam projektui man pasiūlė lango dūžio garsą. Atidariau failą, pasiklausiau, o ten – tas pats dūžtantis langas! Mano klausos lengvai neapgausi. Neįsivaizduoju, kaip jis buvo perrašytas ir atsidūrė internetinėje erdvėje.“
### Kad gyva muzika skambėtų
Arnoldą liūdina, kad jaunimas vengia kompozitorių autoritetų, tokių kaip Algirdas Martinaitis, Kuprevičius – jie kūrybingi ir šiuolaikiški, nors ir garbaus amžiaus. Jam apmaudu, kad Kuprevičiaus „Devynbėdžiai“ scenos šviesą išvys ne Kaune, o Panevėžio muzikiniame teatre.
„Nemėgstu „sintetikos“. Šis ruduo padovanojo atgaivą širdžiai – darbą su kompozitoriumi Martynu Bialobžeskiu „Kartotekoje“. Studijoje vėl skambėjo gyvi instrumentai. Kai muzika autorinė ir gyva, ji kitaip alsuoja, yra visavertė spektaklio dalis. Garsai, muzika teatre, kaip ir gyvenime, turi galybę prasmių ir paskirčių: nuo elementarios iliustracijos iki rimtos filosofijos…“ – įsitikinęs Arnoldas.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2025, Nr. 1).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
