Vytauto Didžiojo karo muziejus prisiima globą tremtinės Dalios Grinkevičiūtės namui-muziejui Laukuvoje. Šis muziejus, įkurtas neseniai suremontuotame name, kuriame gyveno žymi gydytoja ir tremtinė Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987), lankytojams duris atvėrė rugsėjo 30 dieną.
Muziejaus ekspozicija pasakoja ne tik apie D. Grinkevičiūtės gyvenimą, bet ir apie Milių šeimą, buvusius namo savininkus, taip pat ištremtus. Lankytojai taip pat sužinos apie Dalios bendražygę ir globėją Laukuvoje, mokytoją Aldoną Šulskytę, ir jų artimą draugystę. Ekspozicija pristato ir Laukuvos istoriją, glaudžiai susijusią su šio krašto žmonių likimais. Muziejuje atkurtos autentiškos interjero detalės, eksponuojami asmeniniai daiktai ir įkomponuoti specialiai sukurti artefaktai.
Daugelis esame skaitę Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus „Lietuviai prie Laptevų jūros“, liudijančius apie tremtinių kančias. 1941 m. Grinkevičių šeima buvo ištremta į Jakutiją, tačiau 1949 m. Daliai pavyko pabėgti ir grįžti į Lietuvą. Šie atsiminimai – vienas iškiliausių tokio pobūdžio kūrinių.
Pirmasis atsiminimų variantas buvo sukurtas 1949–1950 m., slapta grįžus iš tremties. Rankraštis liko nebaigtas, autorė jį užkasė sode. Vėliau, negalėdama rasti, ėmė rašyti iš naujo. 1974 m. D. Grinkevičiūtė memuarus perdavė disidentams, o šie juos išspausdino Paryžiuje 1979 m. Andrejus Sacharovas ir Jelena Bonner tarpininkavo publikuojant kūrinį disidentiniame leidinyje. 1980 m. prisiminimai pasirodė ir JAV lietuvių spaudoje.
Šie atsiminimai tapo įspėjimu ir įpareigojimu nepailsti ir nepasiduoti. 2021 m. jie įtraukti į UNESCO nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“. Žurnalas „The Calvert“ įtraukė vertimą į anglų kalbą į 100 reikšmingiausių Rytų ir Vidurio Europos literatūros kūrinių sąrašą. Kūrinys išverstas į šešiolika kalbų. Lietuvoje Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai pirmą kartą išspausdinti 1988 m., po jos mirties.
