Muzikologas Viktoras Gerulaitis: Meno kūriniai turi rezonuoti su siela
Su muzikologu Viktoru Gerulaičiu leidžiamės į pokalbį, paliesdami daugybę jam aktualių temų. Jaučiame, kad visų jų aprėpti vieno susitikimo metu tiesiog neįmanoma – viena tema natūraliai veda prie kitos, atsiverdamos vis platesniam diskusijų laukui. Ir net jei ateityje vėl susitiktume, neabejoju, kad dalis jo atsakymų jau būtų pakitę, nes jam būdinga improvizuoti ir pasiduoti gyvenimo tėkmei. Perkopęs tris ketvirčius amžiaus, išbandęs įvairiausias veiklas, įskaitant ir tas, kurios susijusios su publicistika (radijo bei televizijos laidos, ypač populiarios „Tautos gaida“ ir „Likimai“), vedęs koncertus, skaitęs paskaitas visuomenei, dėstęs ir mokytojavęs, jis sukaupė ir konkrečiu puslapių skaičiumi išmatuojamą intelektinį kapitalą.
Didžiosios dalies išleistų aštuonių jo knygų šiandien jau neįsigysite. Savo kūrybinį kelią pradėjęs nuo „Muzikos stilių raidos“ (1994 m.), jis tęsė monografijomis, skirtomis atlikėjams Juozui Domarkui (2010 m.), Virgilijui Noreikai (2015 m.) ir Petrui Bingeliui (2023 m.), taip pat kompozitoriams Richardui Wagneriui (2011 m.), Johannui Straussui (2013 m.) ir Alfredui Schnittkei (2022 m.). Tarp šių darbų – ir meditacinio-psichologinio pobūdžio tekstų rinkinys „Noveletės“ (2012 m.). Viliuosi, kad likimas leis jam pratęsti šį įspūdingą sąrašą.
Viktorai, jei reikėtų Tave apibūdinti trumpai, daugelis, ko gero, Tave įvardintų kaip romantiką. Belieka išsiaiškinti, esi ankstyvasis ar vėlyvasis?
Jei reikėtų save apibūdinti, aš sakyčiau, kad esu kitoks. Todėl leidžiu sau išdidžiai teigti, arba labai tyliai pakuždėti, kad dauguma muzikologų kuria dokumentinius filmus, o aš kuriu meninius. Romantizmas man artimas galbūt dėl to, kad baigęs studijas iš karto pradėjau jį dėstyti. Jei būtų tekę dėstyti šiuolaikinę muziką, galbūt viskas būtų susiklostę kitaip. Tačiau sieloje, matyt, esu romantikas. Man labai artimi prancūzų neoklasicisto Albero Ruselio (Albert Roussel) 1927 metais ištarti žodžiai: „Romantizmo epocha baigėsi, bet romantizmo dvasia gyva per amžius.“
Kas Tau yra romantizmas?
Mano supratimu, pirmasis romantikas buvo ne Šubertas (Schubert), o Paganinis. Jis pirmasis pradėjo rašyti koncertus ir kaprizus. Manau, kad romantizmas prasideda labai gražiai, jei norite, 1802 metais su Betoveno „Fantazija Džuljetai“ (Sonata cis-moll, Op. 27, Nr. 2 – aut. past.). Dar buvo Johanas Frydrichas Reichardtas (Johann Friedrich Reichardt) ir Johanas Rudolfas Cumstegas (Johann Rudolf Zumsteeg), kurie XVIII amžiaus pabaigoje pradėjo kurti dainas – žanrą, kuris tuo metu buvo beveik išnykęs. Mocartas buvo sukūręs tik kokias dešimt–dvidešimt dainų. Romantizmas baigėsi 1911 metais, kai mirė Maleris (Mahler) ir Čiurlionis. Štrausas (Strauss) ir dar keli kompozitoriai bandė jį pratęsti, bet iš esmės ši epocha truko šimtą metų.
Visi Bachai (kad ir kaip jį gerbtų kiti, aš jį laikau antžmogiu) ir Hendeliai kūrė pagal vieną modelį – neduok Dieve, sukurti kitaip. Jie dirbo konvejerio principu – kitą dieną jau turėdavo naują kūrinį. O kada atsirado individualus stilius? Būtent XIX amžiuje su Betovenu. Ne anksčiau. Haidnas (Haydn) sukūrė daugiau nei šimtą simfonijų, o Betovenas – devynias. Ir kiekviena jų – vis kitokia. Nuo XIX amžiaus kompozitoriai stengiasi išsiskirti. Argi tai ne revoliucija? Baigėsi muzika pagal užsakymus. Dabar rašai scenai ir lauki, ar susirinks publika ir ar gausi už tai honorarą. Taigi – laisvi menininkai. Bet ką davė ta laisvė? Vienas išprotėjo, kitas gyveno vos trisdešimt metų, o trečias iš viso tik dvidešimt ketverius metus skurde. Romantizmas, švelniai tariant, yra dvilypis. Dvilypumas turi lotynišką pavadinimą – šizofrenija. Būtent tuo ir žavi ši epocha. Nesvarbu, kad liejasi jausmai. Muzikoje ir turi būti emocija.
Ką Tau reiškia muzika?
Aristotelis muziką kėlė į aukščiausią pakopą, o Kantas – į žemiausią, tačiau abu jie argumentavo labai paprastai. Muzika yra judėjimo menas, o judėjimas sukuria energiją. Todėl muzika veikia mūsų sielą tiesiogiai. Tai yra sena etoso teorija, ir aš ją pripažįstu. Klausydamas muzikos verkiu ir klaupiuosi ant kelių, nes galiu net infarktą gauti. Žiūrėdamas į „Moną Lizą“ aš taip pat žaviuosi, bet neverkiu ir mano širdis nesustoja.
Ar Tau patinka pasakoti istorijas ir ieškoti joms medžiagos?
Nežinau kodėl, bet man labai svarbus kontekstas. Tada man viskas tampa aiškiau. Kartais manęs klausia, iš kur aš tai žinau. O aš tiesiog domiuosi kontekstu. Kontekstas – tai Napoleonas, kuris visur su savimi vežiojasi Gėtės (Goethe) „Verterį“. Kontekstas – tai visiškas Gėtės neišmanymas muzikoje, kaip ir Hegelio. Kontekstas – tai ne kompozitoriaus gyvenimas, o mokslas, kiti menai, socialinis gyvenimas. Kai kas manęs nemėgsta, nes scenoje aš pasakoju apie kontekstą, o ne apie muziką. Tačiau man įdomesni stilių raidos dėsniai, o ne muzikinė kalba. Aišku, stilius be kalbos neegzistuoja. Muzikinę kalbą išmanau tiek, kiek man reikia.
Beveik aišku, ką Tu gali neigti…
Aš nemanau, kad pažanga yra gerai. Ji gali atnešti ir dažniausiai atneša baisių dalykų. Aš pripažįstu pirmąją informacinę revoliuciją, kai atsirado raštas – puiku. Gutenbergo spausdinimas – puiku. Bet štai elektronika, kai nebereikia įdėti jokių pastangų… Amerikoje mokiniai jau nebesugeba ant popieriaus nupiešti kvadrato, nes jų pirštai yra iškrypę nuo klavišų maigymo. Lai jie ir klaipo tuos pirštus, bet kai Kembridžo studentai sako, kad mes turime ignoruoti Betoveną, nes jis yra kolonijinis kompozitorius… Turbūt tie studentai neskaitė, kad jis išmanė Šiaurės Afrikos muziką. Elektronika man nepatinka, bet tai jau mano problemos. Dėstydamas aš pirmakursių prašydavau pakelti rankas, jei jie neturi muzikinio išsilavinimo. Kasmet rankų kildavo vis daugiau. Tada aš klausdavau: kuo tu ketini būti? Kompozitorium. Tai elektroniku? Taip. Ką jie daro? Skaido garsą. Nežinau, ar garso skaidymas yra muzika…
Grįžtu prie to, kad aš esu žmogus iš praėjusių laikų. Neatsimenu, kieno tai citata: „Aš per senas, kad ką nors keisčiau. Per senas vaikytis pramogų. Man vadovauja praeitis. Ji yra mano gyvenimas. Jūs dar jaunas. Kada nors suprasite, ką reiškia žvelgti tik atgal. Staiga supranti, kad tai neišvengiama. Suprasite, kad jūsų paties praeitis traukia jus atgal į tuos pažįstamus kambarius, kuriuose – argi tai ne ironiška? – ir prasidėjo įvykiai, atitolinę jus nuo gyvenimo. Suprasite, kad laikui bėgant vis patogesni darosi sunkūs, sudužusias viltis liudiję baldai, o jus nuvylę žmonės vis mielesni. Pajusite, kad vėl renkatės skausmą, nuo kurio kažkada stengėtės pabėgti. Taip lengviau.“
Man keista, kad Tau XIX amžius vos ne realesnis už šią dieną. Juk ir dabar vykstančių reiškinių priežastis ne visada suprantame, o senesni įvykiai kartais apipinti tokiais mitais ir įsišaknijusiais požiūriais, kad kyla abejonių, ar tikrai taip buvo.
Aš nesidomiu politika. Geležinkelis – ne politika, Napoleono žygiai – ne politika, jie buvo iš tikrųjų. Pučinis (Puccini) susilaužė koją automobilio avarijoje – tai irgi tikra. Aš kalbu apie tokią istoriją, o ne apie tai, kokią sąjungą sudarė Bismarkas (Bismarck) ir kas dėl to įvyko.
Didelę Tavo asmenybės paveikumo dalį sudaro kalbos maniera su visais sustojimais, žvilgsniais, tembru, kuriuos rašytiniame tekste perteikti sunku.
Aš ne asmenybė, aš sovietinio tipo… Svarbiausia ir sunkiausia yra susirinkti informaciją. Visos mano knygos – grafomanija, kaip prieš dvidešimt metų „Literatūroje ir mene“ išrėkė Juozaitis, kai aš parašiau knygą „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“. Viskas, ką ten kalba Wagneris, yra iš jo laiškų ir straipsnių, tai yra dokumentika, nes tikrai taip buvo. Jo senbernaras tikrai dingo miške. Knygoje nėra nė vieno mano žodžio, išskyrus „o, bet, tačiau“. Tiesiog reikia turėti begalinį saiko jausmą, kad neišsiplėstum.
Ar turi kokių nors rašymo ritualų?
Aš visada rašiau ranka, nes ranka jaučia popierių, o popierius yra iš medžio, jis yra gyvas. Kai rašai ranka, sunku spėti paskui mintį, o kai rašai kompiuteriu – minčių nėra. Mano mama buvo lituanistė, o tėvas – geografas. Pirmus keturiolika savo gyvenimo metų aš praleidau prie jūros, Klaipėdoje ir Palangoje. Taigi, šiokį tokį literatūrinį stilių aš gavau su mamos krauju, o žinių troškimą, turbūt, iš tėvo. Jis skaitė gotišku šriftu. Namuose aš turiu keturis storus, šiuo šriftu parašytus kultūros istorijos tomus. Rašyti man yra sunku, galbūt dėl to aš ir scenoje darau tas pauzes ar kokį kitą velniavą. Ilgai norėjau tapti aktoriumi, galbūt net būčiau bandęs, jei ne akiniai. Tad aš sau aiškinu taip: aš turiu šiokių tokių žinių, šiokių tokių aktorinių sugebėjimų, tai aš visa tai sujungiu su patirtimi.
Improvizacija yra viena iš svarbiausių savybių žmogui, kurio raiška yra susijusi su žodžiu, kalbėjimu, ar tai būtų radijas, televizija, ar koncerto vedimas. Ar Tu prieš eidamas į sceną daug ruošiesi? O gal viską palieki laisvai tėkmei, pasikliauji patirtimi?
Kai aš debiutavau, aš mintinai iškaldavau tekstus. Visiškai laisva improvizacija turi esminį trūkumą – subyrės dramaturgija. Tam reikia pasiruošti, toks yra džiazo dėsnis. Dabar jau, žinoma, aš tekstų nebesimokau ir neberašau, bet retkarčiais keliais sakiniais pasižymiu, kaip aš pradėsiu ir kaip aš baigsiu. Su amžiumi aš pradėjau vertinti vienintelį dalyką – patirtį. Tai yra žinios, gebėjimas plėtoti kontaktą su publika, iš pirmo žvilgsnio suprasti, ar man pavyks užmegzti santykį su ja.
O kai Tu rašai, ar Tu irgi įsivaizduoji, kad Tu kažkam pasakoji?
Ne, kai aš rašau, aš pasakoju istoriją. Tikrai ne kaip grožinį kūrinį. Aš pasakoju istoriją apie Ravelį arba apie Malerį.
Ironijos pamušalas pridengia jautriąsias stygas. Kalbant su Tavimi reikia būti dvigubai atsargiam, kad netikėtai nepataikytum ten, kur nesi pasiruošęs, arba nebūtum perkočiotas ironijos volais. Ar su kiekvienu žmogumi Tu palaikai tokią individualią kalbėsenos manierą?
Tai yra legenda. Kažkodėl žmonėms atrodo, kad aš pirmiausia nužudau, o paskui bendrauju. Kaip ir daugelis, aš esu žvėris šeimai, bet kitiems – bitutė. Aš esu jautrus žmogus, galbūt teisingiau būtų sakyti – nervingas. Bet aš nesu pamišėlis.
Mudu turime vieną bendrą simpatiją, tiek asmeniui, kurio jau nebėra tarp mūsų, tiek jo kūrybai. Tai yra Vidmantas Bartulis. Jo kūryba atitiko mūsų laiką, jauseną jame, o jo asmenybė buvo tokia tikra, šilta ir kartu neišsemiama, kad nedaug ką iš bendraamžių galėtumei su juo lyginti. Tu dažnai kalbi ir apie Faustą Latėną, bet man atrodo, kad tai nėra labai lyginami dydžiai.
Visiškai nelyginami. Aš atsimenu, labai seniai buvo toks festivaliukas, kuris vadinosi BUMN – Bartulis, Urbaitis, Martinaitis ir Narbutaitė. Fausto ten nebuvo. Galbūt jis amžiams supyko, bet pasąmoningai aš jo neįtraukiau, nes nebuvo ką. Jis į tą pulką įėjo vėliau. Aš esu jo triumfo Maskvoje liudininkas.
Bartulis buvo kaip reta tikras, kad ir ką jis darytų – ar jis kiaušinienę ant scenos keptų, ar jis virėją vaidintų, ar jis verktų. Turbūt jis buvo labai stiprus žmogus, nes tik toks žmogus gali būti atviras ir nuoširdus savo kūryboje. Ir daugybė jo kūrinių yra švelniai arba ryškiai liūdni ir graudūs. Aš nevartoju žodžio „tragiški“, bet aš niekur negirdžiu, kad trykštų linksmybės. Ir tas virėjas, ir tas svogūnų kepimas, ar lipimas kopėčiomis, aš čia jokio linksmumo nematau. O kokį literatūrinį stilių turėjo Bartulis, kaip jis rašė! Matyt, visa Bartulių giminės aura yra tokia: vienas toks neeilinis vyskupas, jo tėvai taip pat turbūt buvo kieti žmonės. Jis pirmasis parašė linksmas Mišias, nors tu lauktum kitaip. Ar Tu atsimeni, kokios genialios Mišios, parašytos tercijomis? Arba, koks aštrus Requiem. Arba tie visi „I like“. „I like Schubert“. Su savo dukra Egle mes buvome nuvykę iki ledyno Perito Moreno Pietų pusrutulyje, Patagonijoje, kur per dieną du metrus paslenka ir paskui griūna. Jo aukštis yra kaip varpinės. Mes atsivežėme ten kolonėlę ir paleidome jo kūrinį „Palydžiu išvykstantį draugą…“, o vėliau, naktį, „I like Schubert“. Eglė man pasakė: „Dabar aš suprantu, kodėl Tu nenori, kad važiuojant automobiliu skambėtų muzika.“
Ko stinga lietuvių muzikai? Ar šiuolaikinis menas Tau dažnai sukelia atmetimo reakciją?
Aš nevartoju meno, kuris man nepatinka, tad aš nieko ir neatmetu. Aš atmetu tik performansus, nes tai yra amatininkų darbas, o ne menas. Man patinka graži muzika, o graži muzika yra ta, kuri yra darni. Todėl man nuostabiai skamba septimos. O atonalios muzikos aš galiu paklausyti dėl įdomumo. Vėbernas (Webern) mane žavi, nes jo yra nedaug. Būkime atviri, jei avangardistas pakankamai ilgai nugyvena, pavyzdžiui, Štokhauzenas (Stockhausen), tai gyvenimo pabaigoje jis vėl kažkokias melodijas bando gaudyti. Arba Pendereckio metamorfozės nuo Hirošimos iki paskutiniųjų darbų – ateina į protą. Tegu jie išsitaško, tegu jie skaido tą garsą, bet ar verta tuo užsiimti visą gyvenimą? Pažanga, kuri jiems suteikė sintezatorius ir kompiuterius, turbūt uždarė naujų instrumentų atsiradimą.
O ar esi ką nors parašęs ir nepublikavęs?
Kadaise aš rašiau nuoširdžius eilėraščius: „Ruduo, išeinantis poetas, / apsiaustas gelsvas ant pečių, / ir bobų vasaros sonetas, / pats nuostabiausias iš visų.“ Kažkaip aš išdrįsau tokį sąsiuvinį nunešti Marcelijui Martinaičiui. Galbūt po mėnesio, atnešęs tą mano rašliavą, jis pasakė tik vieną sakinį: „Jaunuoli, mielas, prieš rašant poeziją, reikėtų išmokti gramatiką.“ Galbūt jis šiek tiek sureikšmino, bet jis nuleido mane ant žemės.
Aš visokių užrašų turiu stirtas, galbūt iš jų dar kažkas išeis.
Tavo veikla daugiau yra susijusi su atlikėjais, nei su kompozitoriais, nors knygų Tu daugiau parašei apie pastaruosius. Ką Tu apskritai labiausiai vertini atlikėjų mene?
Labai paprasta atsakyti – tembrą. Garso grožį, kitaip tariant. Gilumas, minkštumas, aksomas. Technika yra išmokstama, o garso grožio Tu neišmoksi. Visi plepa apie Paganinio techniką, bet didžiausią įspūdį jis palikdavo grodamas adagio. Aš noriu pacituoti Balakauską: „Muzika prasideda su pirmu kūrinio garsu, ne antrašte ir ne nuo partitūros viršelio ar titulinio lapo, ir pasibaigia su paskutinio kūrinio garsu, ne vėliau, tai yra ne kokiais nors komentarais, aptarimais.“
Įvairiais veiklos etapais Tu pereidinėjai nemažai įstaigų, Tu išbandei skirtingas raiškas. Ar Tu dar nori pabandyti kažką naujo?
Ne. Tikrai ne. Dažnai aš vaikščiojau ne savo noru. O didžiausią malonumą aš jaučiau, kai Julius Andrejevas pakvietė mane į Kompozitorių sąjungą.
Tu prisidėjai steigiant Kultūros institutą, bet Tu jame neužsilikai, kurį laiką Tu dirbai Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Reikia turėti drąsos tiek kartų per gyvenimą keisti veiklos pobūdį.
Arba nevilties.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2025, Nr. 4).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
