## Dalios Grinkevičiūtės neišsipildžiusi svajonė: kelionė į Paryžių liko tik svajone
Likimas negailestingai pasielgė su Dalia Grinkevičiūte (1927–1987), tremtine, gydytoja, disidente ir rašytoja. Nors tarpukario Kaune ji mėgavosi laiminga vaikyste, būdama vos keturiolikos metų kartu su šeima buvo ištremta į atšiaurųjį Sibirą. Grįžusi į Lietuvą, ji nuolat patyrė sovietinio saugumo persekiojimą. Tačiau net ir sovietinis režimas negalėjo atimti iš jos vienos didžiausių svajonių – ištrūkti į laisvąjį Paryžių. Deja, valdžia neleido jai įgyvendinti šio troškimo.
Apie šias dramatiškas patirtis pasakojama gruodžio 5 dieną Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidarytoje parodoje „Išnykę atstumai“.
### Tremtis sunaikino idilišką gyvenimą
Dalia Grinkevičiūtė gimė 1927 m. gegužės 28 d. Kaune, Pranės, dirbusios bendrovėje „Linas“, ir Juozo Grinkevičiaus, Lietuvos banko tarnautojo ir karininko, priklausiusio tautininkų partijai, šeimoje. Dalia turėjo trejais metais vyresnį brolį Juozą. Vaikai augo apsupti meilės ir gerovės – jų šeima gyveno nuosavame name Perkūno alėjoje 24C (dabartinis adresas – Perkūno al. 60A), prestižiniame Radijo rajone Kaune. Jų namuose buvo žinomo to meto dizainerio Jono Prapuolenio baldai, ant sienų kabojo paveikslai, vaikai turėjo galimybę skaityti knygas, klausytis muzikos, lankytis teatre ir dailės parodose. Šeima leisdavo atostogas Palangoje. Būdama trylikos metų, Dalia įstojo į skautų organizaciją. D. Grinkevičiūtė mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje.
Šeimos idilę sugriovė sovietinė okupacija. 1941 m. birželio 14 dieną visa jos šeima buvo ištremta į Sibirą – į vietą, kur viešpatavo šaltis ir badas. Tėvas J. Grinkevičius buvo atskirtas nuo šeimos ir ištremtas į kitą sritį. Tremtyje Dalios motina sunkiai susirgo ir ištarė dukrai lemtingus žodžius: „Bent numirti norėčiau Lietuvoje.“
Giliai sujaudinta šių žodžių, Dalia 1949 m. nusprendė su sergančia motina pabėgti iš tremties ir sugrįžti į gimtinę. Tačiau grįžus į Lietuvą, teko slapstytis. Besislapstant motina mirė, ir ją teko slapčia palaidoti gimtųjų namų rūsyje. Netrukus Dalią susekė ir suėmė, ir po kelerių metų ji vėl atsidūrė tremtyje.
Po paleidimo iš tremties Dalia sugrįžo į Kauną, baigė medicinos studijas ir išvyko dirbti gydytoja į Laukuvą (Šilalės r.).
Dalios Grinkevičiūtės vaikystės namai atkurti specialioje dioramoje.
### Atsiminimai atskleidžia žiaurią tremties kasdienybę
Apie patirtus žiaurumus tremtyje Dalia Grinkevičiūtė parašė atsiminimus ir užkasė juos savo namo kieme. Tačiau jie dingo ir buvo atrasti tik 1991 m.
1974 m. ji bandė atkurti atsiminimus ir slapta perdavė juos Rusijos disidentams, žmogaus teisių gynėjams Jelenai Boner ir jos vyrui, Nobelio premijos laureatui akademikui Andrejui Sacharovui. A. Sacharovas buvo sukrėstas ir suprato, kad apie tai turi sužinoti visas pasaulis. Pirmą kartą atsiminimai buvo išspausdinti 1979 m. Paryžiuje, rusų disidentų leidinyje „Pamiat“ („Atmintis“). 1981 m. atsiminimai, pavadinti „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje“, pasirodė JAV – Juozo Prunskio sudarytame leidinyje „Lietuviai Sibire“.
„1942 m. mūsų šeimą drauge su 400 moterų ir vaikų, ištremtų iš Lietuvos, atvežė į Jakutijos šiaurę, į negyvenamą salą, kur Lenos upė įteka į Laptevų jūrą, už Poliarinio rato. Čia nebuvo jokių namų, tik šalčio sukaustyta tundra. Sala vadinosi „Trofimovsku“. Artėjo arktinė žiema. Moterys ir vaikai puolė statyti barakus. (…) Buvo 1942 m. Kūčios. Ant gultų gulėjo mirtinai serganti mano motina ištinusiu veidu, kad net jos akių negalėjai matyti. Ji šlapindavosi krauju. Ji turėjo aštrų nefritą (inkstų uždegimą). Gulėjo ji ant šaltų lentų, pasiklojusi maišą. Aš šildydavau ją savo kūnu. Atvyko lavonų surinkėjai ir paklausė, kur jos kūnas“, – J. Prunskio knygoje „Lietuviai Sibire“ cituojama D. Grinkevičiūtė.
### Svajonė apie Prancūziją liko neįgyvendinta
Sugrįžusi iš tremties, patriotiškai nusiteikusi D. Grinkevičiūtė nuolat patyrė saugumo struktūrų persekiojimą. Norėdama ištrūkti iš jų gniaužtų, ji siekė išvykti į Prancūziją, kur gyveno jos pusbrolis, dailininkas Vitalijus Stacinskis. Tačiau sovietų valdžia nedavė jai leidimo išvykti.
„Nuostabiausias pasaulyje darbas – teatro kasininko. Kaip aš norėčiau pardavinėti bilietus į teatrą! Ir žiūrėti į laimingus žmonių veidus, kai jie paima į rankas bilietą į teatrą!“ – cituojama Dalia parodoje.
Pažymima, kad ji itin domėjosi teatru, keliaudavo į spektaklius Vilniuje, taip pat Rygoje ir Maskvoje.
Parodoje svarstoma: „Jei D. Grinkevičiūtei būtų pavykę ištrūkti, Paryžiuje ji būtų gyvenusi šalia Jardin de Vitaly, vaikštinėjusi parko takeliais, lankiusi teatrus ir parodas. Į gyvenimą žvelgusi pro teatro žiūronus.“
D. Grinkevičiūtei nepavyko išvykti į Prancūziją, tačiau žinią apie ją išvežė „Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024“ dalyviai – Maironio lietuvių literatūros muziejus kartu su kuratorėmis Vytene Muschick, Jurga Graf ir Gintare Valevičiūte-B. Paryžiuje pristatė parodą „Įveikti atstumus“, o Blua mieste eksponavo parodą „Jaunos moters tremties istorija“.
### Dalios istorija sujaudino prancūzus
Kaune atidarant parodą „Išnykę atstumai“, apsilankę svečiai iš Prancūzijos pasakojo buvę sujaudinti D. Grinkevičiūtės gyvenimo istorijos.
„Kai susipažinau su tremtinės Dalios istorija, nustebau, kiek daug nežinojau, mane sukrėtė, kiek daug žmonių kentėjo Sibire. Perskaitęs jos memuarus nusprendžiau, kad tai labai svarbu, jos istoriją turi išgirsti visas pasaulis! Rengdamas parodą įdėjau daug energijos”, – sakė festivalio „Rendez-vous de l’histoire 2024“ švietimo projektų vadovas Pierre Matheron.
Meno kolekcijų vadovė Anna Czarnocka iš lenkų bibliotekos Paryžiuje teigė, kad į prancūzų, italų, vokiečių, anglų, rusų, lenkų kalbas išversti D. Grinkevičiūtės prisiminimai yra puiki proga publikai pristatyti šią istorinę asmenybę, supažindinti su praeitimi.
„Prancūzijoje per parodos atidarymą aktoriai skaitė Dalios atsiminimus. Tas vakaras buvo be galo jautrus, dauguma lankytojų verkė… Po memuarų skaitymų vyko filmo peržiūra ir studentų konferencija”, – sakė A. Czarnocka.
### Tremtis jungia mus visus
Menininkė Vytenė Muschick parodos „Išnykę atstumai“ atidaryme susirinkusiųjų paklausė, kas iš jų ar jų giminių, kaimynų, artimų pažįstamų buvo tremtyje, gulage. Pakilo dauguma rankų.
„Mes visi esame sujungti bendra istorija, apie kurią labai svarbu kalbėti”, – akcentavo V. Muschick.
Parodoje cituojama menininkė Gintarė Valevičiūtė-B. pažymėjo: „Man atrodo, kad viskas, kas nutinka tavo proseneliams, nutinka ir tau, tai, kas nutinka tau, pereis ateities kartoms. Taip susiformuoja charakterio savybės – ir silpnybes, ir stiprybes galime paveldėti.“
Parodoje pristatoma ne tik Dalios Grinkevičiūtės vaikystės buto diorama, bet ir jos teatro žiūronai, kurie simbolizuoja neišsipildžiusią svajonę apie Paryžių.
