Lietuvos laisvės kovos: moterų vaidmuo ir atkurta partizanės uniforma
Moterų dalyvavimas Lietuvos partizanų kare tapo reikšmingu ir precedento neturinčiu reiškiniu šalies istorijoje. Jos ne tik tiesiogiai kovojo su ginklu rankose, bet ir atliko gyvybiškai svarbius vaidmenis logistikos, ryšių, maisto tiekimo, uniformų siuvimo, spaudos platinimo ir medicinos srityse, teigia Vytauto Didžiojo karo muziejaus atstovai.
Istorikas Darius Juodis pabrėžia, kad partizanės dažniausiai dirbo medicinos ir spaudos sektoriuose, taip pat atliko įvairius ūkinius darbus. Ryšininkės ir rėmėjos, kurių buvo gerokai daugiau, prisidėjo prie pasipriešinimo judėjimo ne mažiau. Moterų ryšininkių vaidmuo buvo nepakeičiamas. Jos palaikė ryšius tarp atskirų partizanų grupuočių, perduodavo žodines ir rašytines žinutes, įspėdavo apie pavojus, platino pogrindžio leidinius ir teikė materialinę paramą kovotojams. 1947 m. Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas taikliai apibūdino moters svarbą pasipriešinime: „Laisvės kovos sąjūdžio narė – lietuvė mergaitė tamsią darganotą naktį drąsiai neša slaptąją korespondenciją.“ Pasipriešinimo judėjimą galima palyginti su sudėtingu mechanizmu, kuriame kiekviena detalė yra svarbi. Pašalinus net vieną detalę, mechanizmas neveiks. Taip pat ir su moterų vaidmeniu partizaninėje kovoje – be jų pasipriešinimas būtų visai kitoks, o gal net neįmanomas.
Prie Lietuvos partizanų kovos vienaip ar kitaip prisidėjo daugybė moterų, įskaitant Marcelę Žindžiuvienę-Tigrienę, medicinos seserį Valeriją Liktoraitę-Danutę, Oną Guogaitę – Miškų Gėlę, Albiną Norkutę, medicinos seserį Janiną Čepaitę, Aldoną Paulavičiūtę-Indyrą, Izabelę Vilimaitę-Stirną, 1945 m. Telšiuose veikusį merginų Vaidilučių pogrindį, Antaniną Kurtinytę-Liepą, Moniką Marčiulynaitę-Nykštuką, Reginą Jančiauskienę-Pempę, Anelę Juzukėnienę-Liūtę, Joaną Railaitę-Neringą, Bronislavą Diksaitę-Miškų Gėlę, Zofiją Rutkauskaitę-Lietutį, Eleną Jurkūnienę-Balandą, Genovaitę Pracišauskienę-Vytas, Genę Martinavičiūtę-Laumę, Adolfiną Balčytę-Agotą, Janiną Gelumbeckaitę, Anelę Lindaitę, Janiną Simonaitienę, Albiną Neifaltienę-Pušelę, Oną Vilčinskienę-Drebulę, Janiną Čepaitę-Žibutę, ryšininkę Janiną Elzbergaitę, Eleną Gailiūtę-Voverę, ryšininkę Onutę Lukošiūtę, Juzefą Ličkutę, Anelę Senkutę-Pušelę, Janiną Kazėlytę-Saulutę, Jadvygą Gedminaitę-Eleną, ryšininkę Amiliją Vaičiulienę, ryšininkę Nastutę Rumševičiūtę-Narsutę, Domicelę Didžpinigytę-Laimutę, Marytę Senavaitytę, Anastaziją Rinkevičiūtę-Nastutę, Anastaziją Kleizaitę-Raselę, Aldoną Meškevičiūtę-Vaidilutę, Jadvygą Žardinskaitę-Daktarą Dolitlį, medicinos sesuos Marijoną Žiliūtę-Eglutę, Ireną Petkutę-Neringą, Dianą Glemžaitę, Antaniną Lukšytę-Mildą, Elę Rudzevičiūtę-Andriuškevičienę, Petronėlę Pušinskaitę-Viliją, Uršulę Vidžiūnienę, Marytę Štaruolytę, Stanislavą Žickutę-Snaigę, Genovaitę Pracišauskienę-Vytas, Joaną Dijokaitę-Redą, Anelę Martinkevičiūtę-Arūnę, Anelę Ruseckienę-Palmę, Marytę Talačkaitę-Genovaitę, Anelę Butkevičiūtę-Konvaliją ir daugelis kitų. Visos jos – Lietuvos didvyrės.
Nors moterys partizanės dažniausiai dėvėjo sijonus, kai kurios rinkosi kelnes dėl jų patogumo sudėtingomis kovos sąlygomis. Joms galiojo tokie patys uniformos dėvėjimo reikalavimai kaip ir vyrams.
Vytauto Didžiojo karo muziejuje eksponuojamos rekonstruotos partizanės uniformos pagrindą sudaro chaki spalvos uniforminė kepurė su 1949 m. patvirtinta partizano kokarda ir chaki spalvos moteriško kirpimo švarkas. Švarkas buvo pasiūtas pagal laisvos Lietuvos kariuomenės švarkų pavyzdį ir papuoštas sagomis su Vyčiu. Moteriškumo detalė – žalias sijonas su skeltuku. Kariški akcentai – šviesūs lino marškiniai su apykakle, odiniai auliniai batai, odinis diržas su dėklu pistoletui, medžiaginė šovininė ir rankinės granatos RG-42 maketas.
Ant kairės švarko rankovės buvo prisiūtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) partizano skiriamasis antsiuvas – rombas su Vyčio kryžiumi centre. Taip pat ant tos pačios rankovės, virš rankogalio, buvo prisiūta raudona juostelė su dviem juodais dryžiais, žyminti sužeidimą mūšio metu.
Šią Lietuvos partizanės uniformos rekonstrukciją galite pamatyti Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodoje „Drąsos gijos“, kuri veiks iki 2025 m. vasario 9 d. Parodoje pristatomos karinių uniformų rekonstrukcijos, atskleidžiančios karybos madų ir aprangos funkcionalumo istoriją nuo baltų karybos iki Lietuvos partizanų laikų.
