Kauno Mykolo Romerio universitete duris atvėrė jautri fotografijų paroda „Paslėptos istorijos“, kurioje ryškus dėmesys skiriamas prekybos žmonėmis aukų likimams. Parodos organizatoriai siekia priminti visuomenei, kad šios skaudžias patirtis išgyvenusios aukos yra šalia mūsų – tereikia atidžiau pažvelgti ir skirti laiko įsigilinti.
Ši paroda „Paslėptos istorijos“ jau eksponuojama trečią kartą. Pirmą kartą ji buvo pristatyta 2022 m. spalio 18 d., kuri neatsitiktinai pasirinkta ir šiemet – būtent tą dieną Europos Sąjungoje minima Kovos su prekyba žmonėmis diena.
Fotografijų ekspozicijoje pristatomos įvairias prekybos žmonėmis formas patyrusių žmonių istorijos. Tai apima seksualinę prievartą, išnaudojimą darbe, migrantų išnaudojimą, fiktyvias santuokas bei kitas sukrečiančias patirtis.
Šios pirmosios tokio pobūdžio parodos Lietuvoje iniciatorius – Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI).
Visos nuotraukose įamžintos aukos (jų yra apie 30) anksčiau kreipėsi į šį centrą pagalbos. KOPŽI direktorė Kristina Mišienienė teigia, kad centras teikia pagalbą nuo 2001 metų, o šie žmonės į jį kreipėsi skirtingais laikotarpiais.
KOPŽI jau seniai brandino idėją įamžinti šiuos žmones, tačiau, pasak K. Mišinienės, šį sumanymą įgyvendinti buvo itin sudėtinga. Tai lėmė ne tik noras apsaugoti su centru bendradarbiaujančius asmenis, bet ir aukų prarastas pasitikėjimas.
„Buvo sunku pasitikėti vieniems kitais. Mūsų klientai, nukentėjusieji, sunkiai pasitiki. Lygiai taip pat ir mes, darbuotojai, sunkiai pasitikime. Tačiau labiausiai mus į priekį stūmė tai, kad dirbame nuo 2001 metų ir matome, kaip keičiasi šių žmonių gyvenimai“, – dalijosi prisiminimais K. Mišinienė.
Vis dėlto, nugalėjo noras atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad prekybos žmonėmis aukos nėra kažkur toli, o gyvena visai šalia.
„Bėgant metams nusprendėme, kad visuomenė turi žinoti, kas vyksta. Ji turi nustoti įsivaizduoti, kad prekyba žmonėmis yra problema kažkur Afrikoje ar Azijoje. Tai vyksta šalia mūsų, o nukentėję žmonės yra visiškai šalia kiekvieno iš mūsų. Tiesiog mes jų nematome“, – teigė pašnekovė.
Iššūkis fotografui
Įgyvendinant šią viziją, KOPŽI ilgai ieškojo fotografo ir galiausiai susisiekė su gatvės fotografu Remiu Ščerbausku, kurio darbais jau buvo susipažinę. Jis sutiko įgyvendinti šį projektą.
R. Ščerbauskas portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakojo, kad iš pradžių buvo planuojama tiesiog nufotografuoti į centrą besikreipusius žmones. Vėliau buvo svarstoma, kaip geriausiai pateikti šias fotografijas.
Fotografas teigė, kad iš pradžių nieko nežinojo apie šių žmonių istorijas – nei kada jie kreipėsi pagalbos, nei ką išgyveno. Buvo nuspręsta fotografuoti juos viešose vietose.
„Man rūpėjo šie žmonės kaip portretai. Jie buvo fotografuojami ne studijoje, o gatvėje, viešosiose vietose“, – paaiškino savo sprendimą fotografas.
Anot R. Ščerbausko, fotosesijos turėjo kone terapinį poveikį dalyviams.
„Užsimegzdavo savotiškas ryšys. Jeigu per pirmą susitikimą žmogaus akys būdavo nuleistos, vėliau pradėdavau jausti, kad jis stiprėja. Fotografavimas suteikė kažkokios stiprybės, net terapijos, pojūtį, kad esi reikšmingas ir svarbus visuomenei. Man atrodo, kad ši fotografijos idėja davė pozityvių pokyčių nukentėjusiesiems“, – pasakojo R. Ščerbauskas.
Beje, apie šių žmonių istorijas R. Ščerbauskas taip ir nesužinojo, nes susitikimų metu jie kalbėjosi ne apie išgyvenimus.
„Mūsų bendravimas buvo susijęs su mano, kaip fotografo, ieškojimais – šviesos, žvilgsnio, nuotaikų. Bendravimas buvo apie nieką, apie orą. Tarsi tų istorijų nebūtų“, – teigė menininkas.
Parodos lankytojai iškart pastebi, kad žmonių portretai nėra atskleidžiami pilnai. Nuotraukose nematyti visa aplinka – ją uždengia juodi rėmai iš abiejų pusių.
Tiesa, įmontuoti mechanizmai leidžia nuotraukai slinkti iš vienos pusės į kitą. Taigi, veikėjo veidas matomas dalimis, tačiau niekada nepasirodo visas vaizdas.
„Buvo kilusi mintis, kaip parodyti tuos portretus, kaip juos atskleisti, nesutapatinant patirčių su pačiu žmogumi.
Dėl įrengtos kinetinės instaliacijos reikia laiko, kad pajustum, susipažintum su tuo asmeniu, kaip tai praslenka pro tavo akis.
Mes norėjome, kad žiūrovams kiltų klausimas, kodėl tas žmogus slepiasi, kodėl pasirinkta tokia forma. Tai yra susiję su paslaptimi“, – savo viziją komentavo pašnekovas.
Be nuotraukų, dėmesį patraukia ir rašytojos Sandros Bernotaitės tekstai. Vos iš kelių sakinių sudarytas tekstas sufleruoja, kad šių istorijų veikėjų patirtos problemos nėra būdingos tik jiems.
„Aš taip arti. Matai mano veidą ir nežinai, kaip jaustis. Jauskis gerai. Mes abu gyvi. Mes gyvename. Tikriausiai girdėjai, kad toks gyvenimas. Nežadėjo mums niekas laimės, ramybės, meilės, vilties“, – rašoma iškaboje.
R. Ščerbauskas pabrėžė, kad nesiekia šokiruoti žiūrovo. Vienas iš tikslų buvo parodyti, kad skaudžias patirtis patyrę žmonės gyvena toliau, yra stiprūs visuomenės nariai. Anot fotografo, dėl laiko trūkumo mes retai apie tai susimąstome.
„Norint pažinti problemą, reikia skirti dėmesio. Tai yra kaip priminimas. Šiais laikais turime mažiau dėmesio sau, ką jau kalbėti apie kitus. Gal ši paroda bus savotiškas priminimas atrasti laiko, pažiūrėti aplinkui. Tos problemos egzistuoja šalia mūsų“, – paaiškino R. Ščerbauskas.
Per dvejus metus – beveik jokių pokyčių?
Kaip minėta, paroda eksponuojama po lygiai dvejų metų. Ar tai reiškia, kad užkardant prekybą žmonėmis, beveik niekas nepasikeitė?
K. Mišinienės teigimu, dveji metai yra itin trumpas laiko tarpas, ypač kai kalbama apie prekybą žmonėmis. Nusikaltimai gali tęstis daugybę metų, o teisminiai procesai taip pat užtrunka.
„Teisėsauga, kalbėdama apie prekybą žmonėmis, vartoja terminą „latentinis nusikaltimas“. Tai yra ilgai trunkantys nusikaltimai, kurie ne taip greitai demaskuojami. Šiandien pirmos instancijos teismuose matome bylas, kurių įvykiai datuojami 2018 metais.
Ir štai, 2024 metais, šių įvykių interpretacijos pasiekia teismą. Vadinasi, dveji metai praktiškai nieko nereiškia – išnaudojimo formos per tą laiką nepasikeitė“, – pabrėžia K. Mišinienė.
Ekspertės nuomone, nors visuomenės požiūris keičiasi, tačiau išlieka stereotipiškas. Nors prekyba žmonėmis suprantama kaip absoliutus moralinis blogis, piliečiai šį reiškinį dažnai suvokia stereotipiškai. Jei nesi surakintas grandinėmis, vadinasi, turi laisvą valią.
„Visuomenė vis dar įsivaizduoja, kad prekyba žmonėmis atrodo kaip senuosiuose plakatuose – žmonės rakinami prie radiatorių, surakinti grandinėmis, aukos verkia ir prašo jas išlaisvinti, o išlaisvintosios dėkoja. Yra daug stereotipų ir atrodo nesuprantama, kad nusikaltėliai seniai nebesiterlioja su atvejais, kur sunku žmogų palaužti. Kam grobti nuo gatvės, svaiginti, kankinti jauną moterį, kai ji taikosi pasprukti, susisiekti su teisėsauga, artimaisiais“, – aiškino KOPŽI centro vadovė.
Pašnekovės teigimu, aukos į išnaudojimo schemas gali būti įtraukiamos ir be fizinio smurto.
„Jiems nereikia tiek vargo ir jie ieškos kitų būdų, kaip tą auką pritraukti. Prieš daug metų, kai tik pradėjau dirbti, buvo populiari „loverboy“ strategija, kai merginos ir moterys įtraukiamos į prekybos žmonėmis pinkles. Ir čia nereikia nieko uždaryti, mušti ir taip toliau“, – sakė pašnekovė.
Ant kojų atsistojo beveik visi dalyviai
KOPŽI išsiskiria iš kitų organizacijų tuo, kad skatina aukas kreiptis į teisėsaugą ir siekti teisingumo. Savo ruožtu organizacija padeda parašyti pareiškimus, suranda advokatus ir lydi teisminio proceso metu, kuris gali trukti kelerius metus.
Nors sėkmės istorijų yra nemažai, anot K. Mišinienės, teisėsaugai vis dar sunku įžvelgti užverbuotų žmonių pažeidžiamumą, priklausomybę nuo savo išnaudotojų.
„Žiūrint į pralaimėtas bylas, man keista matyti tą pažeidžiamumo nesuvokimą. Atrodo, tiek metų sukamės tame pačiame katile, suprantame nusikaltėlių modus operandi, tačiau vis tiek pažeidžiamumą sunkiai įžiūrime“, – svarstė K. Mišinienė.
Pasak KOPŽI centro vadovės, beveik visi fotografijose matomi žmonės davė parodymus ir siekė teisingumo.
„Turiu pripažinti, kad ne visiems pavyko teisingumą pasiekti, bet visi jie jo siekė, ir aš manau, kad tai yra labai svarbu.
Man labai norisi apie tai kalbėti – tai nėra kažkas, kas atnešama ant lėkštutės. Turi už tai kovoti, bet verta dėl jo kovoti“, – padrąsino K. Mišinienė.
Vis dėlto, pasak pašnekovės, beveik visi šiuo metu kabinasi į gyvenimą, tebūnie ir pamažu.
„Praktiškai visi, kurie sutiko fotografuotis, vienaip ar kitaip atsistojo ant kojų. Galbūt žodis „integracija“ yra šiek tiek skambokas – kai mes vartojame tą žodį, įsivaizduojame, kad žmogus labai puikiai gyvena. Anaiptol. Tačiau mūsų srityje integracija reiškia, kad žmogus turi darbą (kad ir kuklų), pajamas, ne iš nusikalstamų veikų, turi kur gyventi ir nebepriklauso nuo savo išnaudotojų“, – pasakojo K. Mišinienė.
„Daugelis atsistojo, aišku, būna objektyvių priežasčių, tokių kaip ligos. Iš tiesų daug žmonių, kurie patenka į išnaudotojų rankas, kenčia nuo sunkių ligų – tiek fizinių, tiek psichinių, tiek infekcinių“, – pridūrė ekspertė.
Paroda „Paslėptos istorijos“ iki liepos 8 d. eksponuojama Mykolo Romerio universitete (MRU), Kaune, adresu Maironio g. 27, I aukšte. Darbo laikas: antradienį nuo 8 iki 12 val. ir nuo 18 iki 20 val., trečiadienį – nuo 8 iki 20 val., ketvirtadienį – nuo 8 iki 18 val.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras skatina nukentėjusius nuo prekybos žmonėmis ar kitokių prievartos formų kreiptis visą parą veikiančiu SOS pagalbos telefonu 867961617.
