Atmintis apie Kalantines: Laisvės kovų liepsnos, rusenančios kartų kartose
Laiko perspektyva leidžia įvykius matyti giliau ir iš įvairesnių perspektyvų, nei emocijomis grįsti vertinimai iš arti. Ypač tai svarbu, kai įvykių atgarsiai du dešimtmečius buvo slopinami ir perdirbami į sovietinei ideologijai palankų naratyvą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, užslopintą atmintį reikėjo atgaivinti iš naujo.
Norint suprasti 1972 m. gegužės įvykius Kaune, būtina pažvelgti į platesnį kontekstą: kas vyko pasaulyje, Europoje, socialistiniame bloke? Tai padės atsakyti į klausimą, kokios buvo šių įvykių priežastys sovietų okupuotoje Lietuvoje.
Septintasis XX amžiaus dešimtmetis žymėjo mentalinę, vertybinę ir kultūrinę takoskyrą tarp Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusios kartos ir naujosios, atnešusios naujas madas, idėjas ir laisvesnį gyvenimo stilių. To kulminacija buvo jaunimo judėjimai Europoje ir pasaulyje, kurie iš protesto išaugo į radikalius politinius veiksmus. Istorikas Kastytis Antanaitis pastebėjo, kad Lotynų Amerikos šalyse ir Turkijoje studentai net nuvertė valdžią. JAV vyko antimilitaristiniai protestai prieš Vietnamo karą.
Prancūzijoje studentų protestai pasiekė apogėjų 1968 m., vėliau paveikdami studentus Vokietijoje, Italijoje ir Ispanijoje (kur judėjimai buvo aktyvūs jau 1965–1967 m.). Terminas „1968-ųjų karta“ yra plačiai naudojamas. Ar galime kalbėti apie 1972-ųjų Lietuvos (ar Kauno) kartą?
Negalime ignoruoti dvidešimties metų (1953–1972 m.) laikotarpio nuo partizaninio pasipriešinimo pabaigos iki Kalantinių įvykių. Būtent tada brendo nauja, sovietiniam režimui besipriešinanti karta ir formavosi disidentinio judėjimo kryptys. Šis klausimas svarbus laisvės kovų tęstinumo kontekste.
Vakarų Europos neramumai buvo socioekonominio ar sociokultūrinio pobūdžio. Reikalauta geresnių gyvenimo ir mokymosi sąlygų. Pavyzdžiui, 1967 m. Nantero studentai Prancūzijoje reikalavo panaikinti apribojimus lankytis vaikinų ir merginų bendrabučiuose. Vėliau prie studentų prisidėjo darbininkai.
1969 m. Italiją apėmė streikų banga, protestuojant prieš prastas Pietų Italijos darbininkų sąlygas. Tuo tarpu SSRS ir jos satelitinėse šalyse pagrindiniai reikalavimai buvo politiniai: asmens teisės ir laisvės, religijos ir sąžinės laisvė, platesnė politinė savivalda. 1968-ieji buvo neramūs abiejose Geležinės uždangos pusėse – tiek Paryžiuje, tiek Prahoje.
Čekoslovakijos sostinėje vykę neramumai pavadinti „Prahos pavasariu“. Laisvės pavasario dvelksmas pasklido po SSRS okupuotas valstybes. Jano Palacho auka, protestuojant prieš santvarką, tapo simboliu. Filosofijos studentas susidegino Prahos centre.
Panašią akciją Kijevo centre 1969 m. įvykdė Nikolajus Bereslavskis, protestuodamas prieš Ukrainos rusifikaciją. Tais pačiais metais Rygoje susidegino žydas Ilja Ripsas, reikalaudamas Čekoslovakijos nepriklausomybės ir platesnių teisių žydams. Šios politinės akcijos pasiekė ir Lietuvą. Mažai žinomas faktas, kad 1972 m. Lenino mauzoliejaus papėdėje Maskvoje susisprogdino lietuvis.
Prieš grįžtant į 1972-ųjų sovietų okupuotą Kauną, reikėtų prisiminti ankstesnius šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius. Apžvelkime įvairius pasipriešinimo okupaciniam režimui sluoksnius, formas ir visuomenės pokyčius, kurie atvedė prie vadinamojo „Kauno pavasario“. Kas buvo tie daigai, kurie sužydėjo 1972 metų vėlyvą pavasarį?
Nuslopinus dešimtmetį trukusį partizaninį pasipriešinimą, antisovietinės veiklos estafetę perėmė jaunoji karta. 1955–1958 m. KGB Lietuvoje išaiškino 303 žmones, priklausiusius 61 demokratiško, patriotinio sąjūdžio jaunimo organizacijai. Šios organizacijos greitai būdavo išaiškinamos ir turėdavo idealistinius ar net naivius pavadinimus, pavyzdžiui, „partizanai“ ar „tamplierių riteriai“.
Pirmosios viešos protesto demonstracijos įvyko per Vėlines: 1955 m. Kaune, 1956 m. Kaune ir Vilniuje, 1957 m. Kaune. Vieši neramumai vyko ir septintojo dešimtmečio pradžioje. Pavyzdžiui, 1961 m. Kauno stadione, kuriame buvo apie 10 tūkst. žmonių, kilo neramumai tarp žiūrovų ir milicininkų. Buvo skanduojami antisovietiniai ir antirusiški šūkiai, apverstas ir sudegintas milicijos automobilis. Sužeisti 4 žiūrovai ir 3 milicininkai, vienas žmogus nušautas milicijos.
Buvo atrandama ir kitokių pasipriešinimo formų, pavyzdžiui, žygeiviai. 1969–1971 m. prie Vilniaus turistų klubo veikė žygeivių sekcija, o 7 dešimtmečio pabaigoje – 8-o pradžioje aktyviai veikė Kauno politechnikos instituto žygeivių klubas „Ąžuolas“. Vienas iš jo vadovų, Šarūnas Boruta, buvo kilęs iš nepriklausomos Lietuvos inteligentų šeimos. Jo tėvai buvo aktyvūs ateitininkai, o tėvas ištremtas į Sibirą. Sovietinės okupacijos metais jis priklausė Eucharistijos bičiulių draugijai ir su mama slėpdavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ brolio dukrytės lopšyje ar bičių avilyje.
Žygeivių sambūriai skleidė ir priminė, ypač jaunajai kartai, Lietuvos istorinę praeitį, tradicijas, įterpdami antisovietinį ir antirusišką dėmenį, pavyzdžiui, žygiuose kovų su Rusija atminties vietų keliais.
Kita svarbi pasipriešinimo forma, susijusi su katalikų Bažnyčia ir įvairiais religiniais judėjimais, turėjo stiprų tęstinumą per visą sovietinės okupacijos laikotarpį. Apie 1970 m. įkurta Eucharistijos bičiulių slapta katalikiško lietuvių jaunimo organizacija. Ji davė pagrindus Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikai ir 1978 m. įsikūrusiam Tikinčiųjų Teisėms ginti komitetui.
Nepaisant Bažnyčios persekiojimo ir ateizacijos politikos, sovietmečiu tai išliko mažiausiai nuo totalitarinės valstybės priklausoma institucija. 1964–1968 m. pradėta aktyviai priešintis Bažnyčios persekiojimui, rašant masines peticijas ir apeliuojant į Lietuvos bei tarptautinę visuomenes.
Svarbų vaidmenį atliko „Amerikos balso“, „Laisvės radijo“, „Vatikano radijo“ laidos bei kiti informacijos šaltiniai, jungiantys disidentinio sąjūdžio lyderius ir paprastus gyventojus. Taip 1968–1972 m. šalyje formavosi religinė ir pilietinė opozicija sovietiniam režimui.
Žvelgiant į šias dvi skirtingas pasipriešinimo sovietiniam režimui formas, galime suvokti, kad svarbi buvo etnokultūrinių ir religinių judėjimų simbiozė. Ji tarsi Nemunas ir Neris susiliejo į Santaką. Upės stichiškai užtvindė Kauno gatves ir išsiveržė laisvės šūksniais Laisvės alėjoje, ištardamos žodžius „Laisvė Lietuvai“ anksčiau nei pogrindyje veikę disidentai – 1978 m. Antano Terlecko vadovaujama Lietuvos laisvės lyga.
Kas buvo tie žmonės, skandavę „Laisvę Lietuvai“? Kokia aplinka juos formavo? Kokia žodžių „Laisvė“ ir „Lietuva“ viename sakinyje kaina Leonido Brežnevo laikų sovietmetyje? Remiantis oficialiais šaltiniais, per R. Kalantos laidotuvių demonstracijas buvo sulaikyti 402 asmenys. Iš jų – 47,7 proc. jauni darbininkai, 29,6 proc. besimokantis jaunimas, 9,2 proc. tarnautojai, 4,9 proc. niekur nedirbantis, nesimokantis jaunimas.
Šie skaičiai prieštaravo sovietų formuotam veltėdžių ir chuliganų rengtų neramumų vaizdiniui. Šiandien sunku išsiaiškinti daugelio tuose neramumuose dalyvavusių žmonių tapatybes ir išgirsti jų asmenines istorijas. Okupacinis režimas pasitelkė apie 7 tūkstančius milicininkų, draugovininkų, saugumiečių ir kitų režimui ištikimų asmenų represiniams veiksmams ir ideologiniam spaudimui.
Nutylėta ir užslopinta sovietinės dezinformacijos, represinių ir saugumo struktūrų pastangomis. Tačiau net ir tokie momentai, kaip Vytauto Kaladės paskutinis žodis teisme 1972 m. spalio 2 d., leidžia nujausti nuotaikas, kuriomis gyveno nemaža dalis su represiniu režimu nesusitaikiusiųjų. Daugelis šį laisvės siekį širdies gilumoje laikiusiųjų vėliau stovės Sąjūdžio mitinguose.
Bent dalį šių žmonių formavo ir per Geležinę uždangą prasiveržiančios žinios apie Vakarų kultūrą, madas ir gyvenimo būdą. Lietuvoje intelektualaus jaunimo neformalaus judėjimo pradžia laikytini 1967–1968 m. Tuomet išpopuliarėjo roko muzika ir atsirado pirmosios jaunimo roko grupės.
Egidijos Ramanauskaitės straipsnis „Jaunimo kultūrinė rezistencija sovietmečiu: hipių kultūrinės idėjos Lietuvoje“ priartina prie įvykių atomazgos 1972 m. gegužę. Jame aprašoma, kokia muzika, informacija iš Vakarų ir mados formavo neformalųjį jaunimą Lietuvoje: džinsai, ilgos šukuosenos, bandymai įterpti angliškus žodžius, Big byto, Beatles, Rolling Stones ar Animals grupių įtaka, informacija iš lenkiškos televizijos ir žurnalų iš Lenkijos bei Čekoslovakijos.
Paraleliai atskleidžiamos aktyvaus jaunimo, tame tarpe hipių, susitikimo vietos ir tinklai, visų pirma Kaune: Senamiestis, Rotušė, Nemuno prieplauka, Vytauto bažnyčia, dabartinė Jėzuitų gimnazija, Juozo Gruodžio gatvė, Vilniaus gatvė, Miesto siena ir Laisvės alėja su fontanu, Miesto sodu. Miesto sode kūrėsi „suoliukų frakcijos“, pavyzdžiui, „Company“, propagavusi hipių gyvenseną. Kauno hipiai vykdavo į susitikimus su kitų sovietų okupuotų tautų hipiais į Latviją ar Estiją.
Nėra paprasta rasti tiesiogines sąsajas tarp Kalantinių ir hipių bei kitų subkultūrų judėjimų. R. Kalantos ilgi plaukai ir gitara leidžia jį laikyti artimu hipių judėjimui ir mąstysenai. Sovietinei santvarkai ir saugumo struktūroms bet koks neformalus subkultūros judėjimas atrodė įtariai.
Buvo ir kitų kultūrinio gyvenimo įtakos formų, pavyzdžiui, žurnalas „Nemunas“, kuriame buvo fotografijos su aktais, moderni poezija ir socrealizmo kritikos požymiai. Alternatyvios estetinės normos kūrė simbolinę bendruomenę, kurioje jaunimas įgijo žodyną kalbėti apie konformizmą ir laisvę.
Viena iš pasipriešinimo formų buvo ir teatras. Edgaras Klivis straipsnyje „Modris Tenisonas ir nonkonformizmas Lietuvos teatre“ aptarė, kaip Rygoje gimusio M. Tenisono trupės spektakliai performansus kėlė į Kauno pilį, senamiesčio gatves ir Ąžuolyną, paversdama miestą gyvu teatrinių aktų žemėlapiu. Publika buvo mokoma „perskaityti“ nebylias socialinės kritikos metaforas, kurios vėliau stichiškai įsiveržė laisvės šūkiais.
Hipiai, roko grupės, skaitydami tuos pačius „Nemuno“ žurnalus, dalijosi plokštelėmis, vakarėliuose aptardavo represijas, klausėsi „Amerikos balso“, „Liuksemburgo radijo“ ar „Laisvės radijo“ laidų. Vašingtono universiteto istorijos daktarės Amandos Jeanne Swain disertacijoje teigiama, kad XX a. 7 dešimtmetyje veikę keli neformalūs jaunimo rateliai mobilizavosi ir 1972-ųjų metų laidotuvių procesijoje. Po Kalantinių iš pareigų atleisti „Nemuno“ redaktoriai ir uždaryta Tenisono trupė patvirtina, kad režimas kultūrinę erdvę laikė protesto katalizatoriumi.
Svarbus aspektas Kalantinių įvykių kontekste – laisvės žodžio kaina: kuo rizikavo šie drąsūs žmonės? Kokių represijų prieš juos ėmėsi sovietinis režimas? Remiantis oficialiais duomenimis, iš sulaikytųjų 33 buvo patraukti administracinėn atsakomybėn, aštuoni – baudžiamojon.
Po beveik pusmečio nuo gegužės įvykių buvo paskelbti teismo nuosprendžiai: V. Kaladė, A. Kačinskas, J. Prapuolenaitis ir J. Macijauskas buvo nuteisti trejiems metams laisvės atėmimo, K. Grinkevičius ir V. Žmuida – dvejiems, R. Baužys – pusantrų, V. Urbonavičiūtė vieneriems metams pataisos darbų, išskaitant iš uždarbio 20 proc. valstybės naudai. Kaltinamieji buvo baudžiami už chuliganizmą, viešosios tvarkos pažeidimus ir valstybinio turto gadinimą, o ne už antivalstybinę agitaciją.
Norint tiksliau atsakyti į iškeltus klausimus, būtina matyti platesnį kontekstą nei vien parodomąjį aštuonių „didžiausių kaltininkų“ teismo procesą. Šio paveikslo sudėtinės dalys buvo nuolatinė baimė būti išstumtam iš viešojo gyvenimo, aukštojo išsilavinimo ir karjeros perspektyvų negavimas ar praradimas. Sovietinė valdžia manipuliavo šiais faktoriais, konstruodama ideologijai palankų pasakojimą. Vietinei partinei nomenklatūrai buvo svarbu Maskvai perteikti kuo mažiau politinį įvykių pobūdį, sumenkinant juos kaip chuliganišką jaunimo elgesį. Platesnėje geopolitinėje plotmėje įvykių neeskalavimas buvo svarbus R. Niksono vizito ir JAV-SSRS santykių „atšildymo“ kontekste.
Visa tai veikė ne tik aktyviausius demonstracijų dalyvius, bet ir jų aplinkas, netgi ir esančius kituose miestuose. R. Kalantos mokyklos auklėtojas buvo priverstas parašyti „reikalingą“ savo mokinio charakteristiką, nes bijojo netekti darbo dėl savo mažų vaikų ateities. Po kelių dienų nuo neramumų, 1972 m. gegužės 21 d., ant Virbalio vidurinės mokyklos stogo pritvirtinę plakatą „Laisvę Lietuvai“ jaunuoliai buvo nuteisti trejiems metams.
Nepaisant šios okupacinio režimo sukurtos baimės atmosferos, „Kauno pavasario“ įvykių atgarsiai netruko pasklisti. Kaip sklido žinia apie Kalantines į kitus Lietuvos miestus ir į kitą Geležinės uždangos pusę griežto sovietinio režimo informacijos kontrolės fone?
Anot Nerijaus Gudaičio, 1972 m. gegužės 20 d. Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kybartuose, Virbalyje, Kapsuke (Marijampolėje), Kėdainiuose ir Ukmergėje buvo išplatinti antisovietinio pobūdžio atsišaukimai: „Šalin sovietus – laisvę Lietuvai!“, „Tegyvuoja laisva Lietuva“ ir kiti. Atsišaukimuose buvo kviečiama kovoti prieš lietuvių tautos rusifikaciją ir asimiliaciją, raginama pasekti Kauno jaunimo pavyzdžiu ir išeiti į gatves, solidarizuotis su protestuojančiais. KGB pripažino, kad įvykiai Kaune tapo katalizatoriumi, paskatinusiu išreikšti savo politines nuostatas daugeliui žmonių visoje Lietuvoje.
Kita vertus, režimas pasitelkė propagandinę mašiną: per „politinį auklėjimą“ darbo kolektyvuose, gamyklose, formuojant sovietiniam režimui palankius naratyvus per spaudą, televiziją ir kitas informacines priemones. Buvo atkreipiamas dėmesys į tokias detales, kaip Lietuvos trispalvės spalvomis apsirengusios į mokyklą atėjusios mokinės.
Kalantinių atgarsių Lietuvoje skambesį iliustratyviai atspindi skaičiai – 1972 metais atsišaukimų skaičius buvo 3 kartus didesnis nei iki tol (KGB surado apie 600 antisovietinių atsišaukimų). Simboliška, kad laisvės žodis eilėraščio pavidalu sklido nuo pat gegužės 19-tosios dienos, kai pirmą kartą nuskambėjo Kaune vykusiose demonstracijose, o vėliau buvo platinamas Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Rokiškyje, Pasvalyje ir kituose miestuose.
Šių eilėraščių ir atsišaukimų nuorašų buvo randama įvairiuose Lietuvos kampeliuose dar ne vienerius metus. 1973 m. Molėtų rajone, 1974 m. gegužės 14 d. Vilniuje ant telefonų būdelių ir sienų buvo išklijuoti atsišaukimai „Lietuvos jaunime“, skelbiantys apie Lietuvos rusifikacijos pavojų ir būtinybę išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos. Panašaus pobūdžio atsišaukimų buvo galima rasti ir Panevėžyje 1975 m. Visa tai atspindėjo Kalantinių poveikio inerciją, besitęsusią dar ne vienerius metus.
Ši stichiškai Kauno centrines gatves užtvindžiusi laisvės siekio upė buvo tokia stipri, kad, nepaisant represinių gniaužtų ir siekio kontroliuoti informacinę erdvę, žinia apie tūkstantines demonstracijas pasiekė ir Vakarus.
Anot Ramojaus Kraujelio, pirmoji informacija apie įvykius Kaune Vakarus pasiekė maždaug gegužės 20 d. Vienas iš pagrindinių informacinių kanalų Vakaruose buvo Maskvos disidentai. Daugiausiai straipsnių buvo išspausdinta gegužės 22 d. – „The Washington Post“ skelbė apie „sovietų malšinamas rimtas riaušes Lietuvoje“, o „Los Angeles Times“ publikavo straipsnį didžiule antrašte: „Rusai malšina riaušes, šimtai suimtųjų Lietuvoje“.
Panašios antraštės atsirado ir Kanados, Jungtinės Karalystės, Italijos ir Meksikos spaudos puslapiuose. Pirmosiomis savaitėmis po demonstracijų žinios apie įvykius Kaune buvo labai kuklios – pavyzdžiui, Vakarų Vokietijos savaitraštyje „Der Spiegel“ su klaidomis užrašyti Romo Kalantos vardas ir pavardė – „Roman Talanta“.
Apibendrinant, informacija apie Kalantines buvo publikuota įvairiuose Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Šveicarijos, Italijos ir Švedijos spaudos leidiniuose. Taip pat pasiekė ir kitus kontinentus – be Šiaurės Amerikos valstybių, žinia iš Laisvės alėjos atskriejo iki Pietų Amerikos bei Australijos pakrančių. Italijoje Elta-Press 1972 m. liepos mėnesio pradžioje surinko apie 250 laikraščių iškarpų iš įvykių Lietuvoje 1972-aisiais. 2002 m., minint Kalantinių trisdešimtmetį, Italijos Parlamentinės ryšių su Baltijos šalimis grupės delegacijos vadovas Riccardo Migliori perdavė italų surinktos spaudos apie 1972-ųjų įvykius spaudos rinkinį Kauno apskrities archyvui.
Aptarus sklaidos anapus Geležinės uždangos formas, verta apžvelgti ir turinį. Pagrindinės žinutės ir vaizdiniai, atsispindėję įvairių pasaulio kampelių spaudoje, buvo šie: aktyvus įvairių socialinių grupių jaunimo įsitraukimas į demonstracijas, Lietuvos religingumo akcentai, tautinio konteksto ir antirusiškos, antikomunistinės retorikos pabrėžimas.
Rašant apie įvykius Lietuvoje, buvo matomos tam tikros nacionalinės problemos SSRS, užsimenama apie nacionalistinių tendencijų atgimimo užuomazgas Sovietų Sąjungoje. „New York Times Magazine“ straipsnyje samprotavo, kad „kas vyksta Lietuvoje […] labai atidžiai seka Ukrainos ir Centrinės Azijos respublikos, turinčios žymiai daugiau gyventojų“. Kita vertus, ypač amerikiečių spaudoje būdavo pabrėžiamas įtampos mažinimo (detente) politikos JAV ir SSRS siekis, R. Niksono vizitas į Maskvą 1972 m. gegužės 22 d.
Kalantinių atgarsiai pasiekė ir lietuvių išeiviją. Išeivių gautos informacijos vertinimas yra problemiškas. Išeivijos atstovams, esant demokratinio pasaulio sąlygomis, atsivėrė laisvesnės galimybės rašyti ir diskutuoti apie įvykius nei represinėje SSRS. Vos gavus pirmąsias žinias apie gegužės įvykius, pradėta entuziastingai reikšti palaikymą demonstracijų dalyviams.
Tačiau buvo susidurta su informacijos trūkumo, sklaidos ir ryšio su sovietų okupuotoje Lietuvoje gyvenančiaisiais problema. Išeiviai iš pradžių naudojo iškraipytą Talanto pavardę. Nereikėtų pamiršti ir sovietams palankios vadinamosios „progresyviosios“ žiniasklaidos, kaip „Laisvė“, „Vilnis“ ar „Liaudies balsas“, oponuojančios nacionalistinei, antisovietinei ir antikomunistinei lietuvių išeivijos pozicijai. Antanas Sniečkus džiaugėsi, kad „propagandinis burbulas sprogo“ ir padėkojo „pažangiai“ JAV ir Kanados spaudai bei „pažangiems“ užsienio lietuviams.
Nepaisant šių problemų, Kalantinių atgarsiai padėjo suvienyti skirtingas išeivijos judėjimų grupes dėl bendro laisvės tikslo. Į gatves išėjo Čikagos, Niujorko, Klivlendo ir Los Andželo lietuviai. Panašios demonstracijos buvo rengiamos Kanadoje, Pietų Amerikoje ir Australijoje.
Kalantinės mums primena žodžio „Laisvė“ galią. Sovietų represinės struktūros siekė įvairiausiomis priemonėmis ištrinti šio žodžio atmintį, užslopinti, formuoti ideologijai palankius naratyvus, deformuojant realią situaciją, visuomenės nuotaikas ir propagandinėmis žinutėmis uzurpuojant viešąją informacinę erdvę. Okupacinė patirtis primena Hannah‘os Arendt aprašytą totalitarizmo „tikrovės perdirbimo“ praktiką, kai valstybinė propaganda perrašo praeitį tam, kad kontroliuotų dabartį. Tai itin aktualu ir šiandien, kai informaciniai karai persikėlė į virtualią erdvę.
Šiemet, minėdami 35-tąsias Lietuvos nepriklausomybės atgavimo metines, galime primiršti, ką reiškia daugiau nei 30 metų būti okupuotam ir supančiotam nelaisvės, represijų ir mentalinėmis grandinėmis. Būtent tokioje padėtyje Lietuva buvo tą 1972-ųjų gegužę, o Laisvės alėjoje skambėję šūkiai „Laisvę Lietuvai“ išliko atmintyje, nepaisant okupacinio režimo struktūrų bandymų ją užgniaužti.
XX a. Lietuva įvairiomis sąlygomis turėjo ne vieną „laisvės kartą“: įtvirtinusią valstybę Nepriklausomybės kovose 1917–1923 metais, kūrusią ir pakeitusią šalį per Vasario 16-osios Lietuvos dvidešimtmetį, už laisvės idėją kovojusius Lietuvos miškuose, Kalantinių laisvės liepsnose, disidentinę kovos formą pasirinkusius Katalikų bažnyčios ar Lietuvos laisvės lygos frontuose, ir tuos, kurie uždainavo Sąjūdžio mitinguose bei stojo prieš tankus kruvinąjį 1991-ųjų sausį. Ši nenutrūkstama žmonių grandinė simbolizavo laisvės kovų tęstinumą.
Paskutiniai du XX a. dešimtmečiai ir pirmieji XXI a. dešimtmečiai Lietuvai suteikė brangų laiko atokvėpį susivokti ir iš naujo įvertinti laisvės ir kovų už šią vertybę svarbą.
