Šimtmečio senumo Lyduvėnų geležinkelio maketas eksponuojamas Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Ši unikali paroda atskleidžia Lietuvos karo inžinerijos istoriją ir tiltų svarbą karinėje strategijoje.
Tiltai – tai inžinerijos stebuklai, įkūnijantys tiek statytojų, tiek griovėjų darbą. Karo lauke, kur upė tampa kliūtimi, inžinieriai skuba statyti tiltus, kad kariuomenė galėtų tęsti puolimą. Tačiau, jei priešas per stiprus, tie patys inžinieriai griauna savo kūrinius, kad sustabdytų priešo progresą. Besivejanti kariuomenė priversta atstatyti tiltą, ir šis ciklas kartojasi, priklausomai nuo jėgų pusiausvyros.
Vienas pirmųjų uždavinių, tekusių Lietuvos Respublikos kariuomenės inžinieriams 1919 m., buvo atstatyti bolševikų sugriautus tiltus per Šventąją ties Vidiškiais ir per Lėvenį ties Paliūniškiu. Šie darbai žymėjo tiltų atstatymo ir naujų statybų pradžią visoje tarpukario Lietuvoje. Taip pat buvo svarbu apsaugoti tiltus nuo atšiaurių žiemos sąlygų.
Greičiausias būdas įveikti upę – pontoninio tilto statyba. Tai tiltas, sukonstruotas iš pontonų – plūduriuojančių konstrukcijų, skirtų įvairiems įrenginiams laikyti ant vandens. Lietuvos inžinieriai nuolat treniravosi statyti tokius tiltus.
Pirmasis pasaulinis karas paliko gilų pėdsaką Lietuvos kraštovaizdyje su išvagotais apkasais ir įtvirtinimais. Dar vienas įspūdingas šio karo palikimas – Lyduvėnų tiltas per Dubysos slėnį, pastatytas vokiečių kariuomenės inžinierių 1916 m. Šis medinis tiltas buvo net 670 metrų ilgio ir 42 metrų aukščio, turėjo šešis aukštus ir buvo pastatytas naudojant 7000 m³ medienos.
Lyduvėnų tilto statyba nebuvo lengva užduotis. Inžinieriai turėjo rasti sprendimus, kaip įveikti stačius Dubysos krantus. Pirminis projektas būtų buvęs neaukštas, brangus ir sunkiai įgyvendinamas, o medienos tiekimas užtruko ilgiau nei pati statyba. Nepaisant iššūkių, darbai buvo sėkmingai užbaigti, ir tiltas tapo vienu didžiausių medinių tiltų Europoje.
Netrukus medinį tiltą pakeitė patikimesnis plieninis tiltas. O medinį tiltą primena maketas, eksponuojamas Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodoje „Prakaitu grįstas kelias. Lietuvos karo inžinerijos istorija“. Šis maketas yra beveik toks pat senas kaip ir pats tiltas, manoma, kad jis buvo pagamintas XX a. 3 dešimtmetyje. Lietuvos kariuomenės geležinkelių bataliono kariai sukūrė šį maketą, siekdami įamžinti šį unikalų statinį. Juk Lyduvėnų tiltas yra ir geležinkelis.
Maketo autoriai itin kruopščiai atkūrė visas tilto detales. Ant 1,98 m aukščio maketo nutiestas priešgaisrinės apsaugos vamzdis, įrengtos gaisrininkų kopėčios ir bėgiai. Iš pradžių maketas buvo naudojamas kaip mokomoji priemonė karo inžinerijos studentams. 1928 m. jis buvo perduotas Karo muziejui.
Kariuomenės eilinio Vyt. Gurklio eilėraštis, publikuotas 1937 m. „Kario“ žurnale, taikliai perteikia tiltų statytojų kasdienybę:
„Mes statysim, lieptą, keltą,
Jei to maža – galim tiltą,
Tai mums tik juokai.
Nepatiks – tą išardysim
Ir geresnį pastatysim,
Kad tik būt gerai.
Jeigu matom – priešas puola,
Mes po tiltu dedam tolo –
Matom priešas mus sekioja,
Mes tuoj viską užmaskuojam –
Priešui – negerai.“
Paroda „Prakaitu grįstas kelias. Lietuvos karo inžinerijos istorija“ Vytauto Didžiojo karo muziejuje veiks iki gruodžio 31 d.
