Vasario 16-osios prasmė Lietuvai: istoriko įžvalgos
1918 metų vasario 16 dieną Lietuva paskelbė apie savo nepriklausomybės atkūrimą, po daugiau nei šimtmetį trukusios carinės Rusijos imperijos priespaudos. Šis istorinis įvykis, pasak istoriko Mindaugo Nefo, buvo įmanomas tik dėl tam tikro unikalaus aplinkybių susiklostymo. Tačiau dažnai žmonės neteisingai suvokia, kokia buvo realybė Lietuvoje iškart po Nepriklausomybės Akto pasirašymo. „Labai svarbu suprasti, kad vasario 17 dieną atsikėlę Lietuvos gyventojai dar nebuvo pilnai laisvi“, – teigia istorikas.
M. Nefas taip pat atkreipė dėmesį į moterų vaidmenį šiame procese, pabrėždamas, kad be jų indėlio nebūtų išlikusi garsioji Vasario 16-osios signatarų nuotrauka. Jis taip pat aptarė, kaip ši šventė buvo minima tarpukariu ir sovietmečiu. Anot jo, dabartinėje sudėtingoje geopolitinėje situacijoje Lietuvai itin svarbu pademonstruoti priešiškai nusiteikusioms valstybėms savo valią ginti tai, kas jai brangiausia.
– Kokios istorinės aplinkybės susiklostė, kad 1918 metų vasario 16 dieną buvo pasirašyta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaracija?
– Visų pirma, reikšmingas buvo lietuvių tautinis atgimimas, kuris palaipsniui iš kultūrinio virto politiniu judėjimu. XIX amžiuje prasidėjęs procesas kulminaciją pasiekė XX amžiaus pradžioje. Didysis Vilniaus Seimas ir vėlesnės lietuvių konferencijos, vykusios tiek dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tiek užsienyje, parodė, kad susiformavo grupė lietuvių inteligentų, pasiryžusių imtis politinių veiksmų ir atkurti valstybingumą.
Svarbu pabrėžti, kad buvo nuspręsta atkurti valstybingumą ne tokia forma, kokia ji buvo prarasta. XVIII amžiaus pabaigoje žlugusi Abiejų Tautų Respublika (ATR), bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybė, nebuvo laikoma tinkamu modeliu. Mūsų inteligentai atmetė šią sąjungą.
Be to, žlugusi valstybė buvo monarchija, o naujai besikurianti Lietuva orientavosi į respubliką. Tokia valstybės vizija lėmė tautinės valstybės kūrimą, atsisakant bet kokių sąjungų su Lenkija.
Kita esminė aplinkybė – tarptautinė geopolitinė situacija. Lietuvai tiesiog nebuvo galimybių išsivaduoti be išorinių veiksnių. Rusijos imperija nenorėjo atsisakyti savo įtakos, todėl pirmieji inteligentų siekiai buvo tik autonomija. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas sudarė palankias sąlygas.
Karo pradžioje Vokietijos kaizerinė kariuomenė išstūmė Rusijos imperiją iš Lietuvos teritorijos. Tuometiniai tautinio atgimimo lyderiai pradėjo derybas su vokiečiais, kurie, žinoma, nenorėjo lengvai suteikti nepriklausomybės.
Vasario 16-osios aktas buvo svarbus žingsnis, tačiau jis iškart neatnešė realios nepriklausomybės. Tam, kad nepriklausomybė taptų realybe, reikėjo, kad Vokietija pralaimėtų Pirmąjį pasaulinį karą. Todėl pirmoji Lietuvos Vyriausybė buvo suformuota tik po to, kai Vokietija kapituliavo ir pasirašė Kompjeno paliaubas.
Svarbu suvokti, kad vasario 17 dieną Lietuvos žmonės dar nebuvo visiškai laisvi. Vasario 16-ąją buvo atliktas simbolinis politinis aktas, o realios galimybės formuoti valdžios institucijas atsirado tik pasibaigus Pirmajam pasauliniui karui.
Paradoksalu, tačiau karas, nepaisant visų jo žiaurumų, suteikė Lietuvai galimybę atkurti savo valstybingumą.
– Nepriklausomybės aktą pasirašė 20 signatarų, visi jie buvo vyrai. Kodėl nedalyvavo moterys?
– Tuo metu visuomenėje ir politikoje moterys dar buvo marginalizuotos. Tai buvo būdinga ne tik Lietuvai, bet ir didelei daliai modernėjančio pasaulio. Sufražisčių judėjimas labiau įsišaknijo Vakarų Europoje, o mūsų kraštuose jis dar nebuvo plačiai paplitęs.
Tačiau Lietuvos moterys greitai gavo pilietines teises, ir tai labai svarbu. Atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus kalbėti apie Steigiamojo Seimo sušaukimą, visuotinė balso teisė buvo suteikta tiek vyrams, tiek moterims.
Nors tarp signatarų moterų nebuvo, galima pusiau juokais teigti, kad be moters nebūtų ir garsiosios signatarų fotografijos. Jos autorė yra Aleksandra Jurašaitytė. Beje, nuotrauka buvo padaryta ne vasario 16 dieną, o po Lietuvos tarybos išrinkimo Vilniaus lietuvių konferencijoje 1917 metais.
Žmonės kartais klaidingai įsivaizduoja, kad vasario 16 dieną įvyko Tarybos posėdis, visi pasirašė, nusifotografavo ir išėjo į balkoną pasirodyti. Iš tikrųjų nieko panašaus nebuvo.
Tai buvo darbinis posėdis be didesnės euforijos, nes žmonės suprato, kad atlieka simbolinį politinį aktą, bet realios nepriklausomybės tuo metu dar negalėjo turėti.
Aktas į Vakarų Europą, konkrečiai į Vokietiją, pateko ne visiškai atvirai, o pusiau slapta. Lietuvos tarybos nariai puikiai suvokė situaciją ir nebuvo politiniai avantiūristai, manantys, kad pasirašymas yra viskas, ko reikia.
Tai buvo kryptingas darbas.
– Kaip vasario 16-osios sukaktis buvo minima tarpukariu ir sovietų okupacijos metais?
Tarpukario Lietuvoje vasario 16-oji buvo valstybinė šventė. Iš pradžių, kol šalyje gyvavo parlamentarizmas, Steigiamojo Seimo darbo pradžia (gegužės 15 d.) buvo netgi labiau švenčiama. Matyt, ir oro sąlygos tam buvo palankesnės. Tuo metu žiemos buvo rimtesnės nei dabar.
Tačiau vasario 16-oji taip pat buvo svarbi valstybinė šventė, simbolizuojanti valstybingumo pradžią. Šventimo modelis buvo panašus į dabartinį, jei žiūrėtume iš oficialios pusės.
Skirtumas gal tik tas, kad anksčiau šventės buvo labiau minimos vietos bendruomenėse. Žmonės buvo labiau susitelkę į gyvus renginius. Dabar daugelį dalykų galime padaryti neišeidami iš namų ir įsivaizduoti, kad keliame vėliavą sėdėdami ant sofos. Tiesiog buvo kita epocha, negaliu pasakyti, ar dabar blogiau, ar geriau.
Per daugiau nei 20 metų susiformavo šios šventės minėjimo tradicija. Dauguma žmonių ją laikė savo tapatybės dalimi.
Sovietiniais metais ši šventė, simbolizuojanti valstybingumą, negalėjo būti palaikoma ir švenčiama. Pirmieji okupacijos metai buvo stalinistinio teroro metai.
Žmonės šią sukaktį galėjo minėti tik pogrindyje, o daugelis tiesiog prisimindavo kaip svarbią dieną. Tai tapo savotiška liūdesio diena, nes valstybingumas buvo prarastas. Vis dėlto sovietmečiu ši šventė išliko svarbi.
Prieš vasario 16-ąją arba tą pačią dieną pogrindžio žmonės bandydavo ją aktualizuoti, išmėtydavo atsišaukimų, parašydavo „Laisvę Lietuvai!“. Partizanai 1949 metais būtent vasario 16 dieną pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo deklaraciją, kurioje deklaravo, kad partizanai okupacijos metu atstovauja politinei ir karinei kovai už šalies laisvę.
Datos pasirinkimas rodo, kad buvo suprasta šios dienos svarba, ji buvo siejama su valstybingumu. Per visą sovietmetį vyko įvairūs šventės paminėjimai, nors ir simboliniai, nes baimė patirti sovietines represijas turėjo savo kainą.
Atgimimo metais situacija pasikeitė, žmonės nebebijojo ir vėl pradėjo švęsti šią šventę. Vasario 16-oji vėl pradėta minėti 1989 metais, dar iki nepriklausomybės atkūrimo.
Tai yra „sukabinimas“ su 1990 metų kovo 11-ąja. Reikia įsiminti, kad kovo 11-ąją atkuriame valstybę, o ne kuriame naują. Šių dviejų švenčių ryšys yra labai svarbus.
– Koks buvo signatarų likimas? Dalis mirė iki sovietų okupacijos, bet buvo ir emigravusių, ir represuotų?
– Tie, kurie liko gyvi, buvo represuoti arba pasitraukė į Vakarus. Pavyzdžiui, signataras ir prezidentas Antanas Smetona emigravo ir žuvo gaisre jau pasitraukęs į Vakarus.
Buvo ir sovietų represuotų signatarų, pavyzdžiui, Kazimieras Bizauskas, kuris apskritai buvo aktyvus politinis veikėjas.
Sovietams biografijos detalė, kad žmogus pasirašė vasario 16-osios deklaraciją, nebuvo maloni. Tai turėjo įtakos žmogaus likimui, nors ir nebuvo vienintelis veiksnys. Vis dėlto dauguma signatarų toliau prisidėjo prie valstybės kūrimo, tapo aukščiausiais politiniais vadovais, diplomatais ir panašiai.
Sovietų valdžia nemėgo tokių žmonių, nes jų valstybingumo vizija ir ideologija skyrėsi. Tai nereiškė, kad tie Lietuvos politiniai veikėjai būtinai kovojo dėl nepriklausomybės, tačiau jie buvo laikomi potencialiais priešais arba, kaip sakydavo sovietai, priešiškais elementais.
Tokiais elementais tapo ne tik signatarai, bet ir žmonės, kurie per daugiau nei 20 metų dalyvavo įvairių organizacijų veikloje, užėmė politines pareigas, dirbo valdininkais, buvo aktyvūs visuomenės veikėjai.
Reikia pripažinti, kad dalis tų žmonių ėmė kolaboruoti su okupacine valdžia, tačiau didžioji dalis patyrė represijas. 1944 metų vasarą, kai frontas vėl grįžo prie Lietuvos teritorijos ir sovietai ėmė grįžti, didelė dalis inteligentų suprato, kad vėl kartosis sovietinės represijos kaip 1940-1941 metais. Dėl to jie nusprendė pasitraukti į Vakarus ir tapo vadinamaisiais „dipukais“ (iš anglų kalbos displaced persons – perkeltieji asmenys).
Daugelis žmonių būtų vėl tapę represijų taikiniais, tai lietė ne tik signatarus, bet ir visus, kurie nebuvo abejingi nepriklausomos valstybės idėjai.
– Šiuo metu Lietuvos geopolitinė situacija vėl yra sudėtinga. Jūsų nuomone, kokią reikšmę vasario 16-osios minėjimas turi šiame kontekste?
– Pagrindinis dalykas yra tapatinimosi faktorius. Jeigu žmogui ši diena yra svarbi, o ne tik laisvadienis, jis gali deklaruoti, kad yra šios valstybės ir bendruomenės dalis.
Tokios sukaktys jungia žmones. Ar tai būtų vasario 16-oji, ar bet kuri kita valstybinė diena, jos svarba yra ta, kad parodo, kas tu esi ir kurioje pusėje stovi.
Sunku pasakyti, ar per pastaruosius metus dėl karo Ukrainoje ši diena tapo svarbesnė. Manau, kad pastarąjį dešimtmetį apskritai stebimas suaktyvėjimas šios šventės šventimo. Anksčiau mes dažnai šventę tik minėdavome, nes didelė dalis visuomenės buvo užaugusi sovietinėje santvarkoje, kur visos valstybinės šventės buvo privalomos ir oficialumo buvo daugiau.
Pastarąjį dešimtmetį, kiek stebiu, bendrai yra daugiau valstybinių švenčių šventimo, o ne tik minėjimo. Tai atsispindi ir šventimo formų įvairovėje. Ne tik keliamos vėliavos, bet vyksta ir koncertai, ir žygiai pėsčiomis, baidarėmis, dviračiais. Manau, kad tai yra labai geras dalykas.
Žmonės išmoko švęsti ir suprato, kad tai yra jų savanoriška identifikacijos priemonė. Kita vertus, tai ir parodymas priešiškoms valstybėms, konkrečiai Rusijai, kad žmonių tapatybė, susijusi su Lietuvos valstybe, yra labai stipri.
Tai yra savotiška valia ginti dalykus, kuriuos esame sukūrę. Tai yra viena iš atgrasymo priemonių.
