Europinis ungurys – viena paslaptingiausių žuvų rūšių pasaulyje. Niekas iki šiol gamtoje nėra matęs jo neršto, o kelionė iš Lietuvos vandenų iki Atlanto viduryje (Sargaso jūros regione) tikriausiai esančių nerštaviečių laikoma viena įspūdingiausių migracijų gyvūnų pasaulyje. Tačiau ši rūšis – viena sparčiausiai nykstančių: per pastaruosius dešimtmečius ungurių ištekliai Europoje sumažėjo daugiau nei 90 %.
Lietuvoje ungurys gyvena upėse, ežeruose, Kuršių mariose ir Baltijos jūroje. Nors unguriai atmigruoja iki mūsų Baltijos jūros pakrančių ir į Kuršių marias, natūralus jų populiacijos pasipildymas yra labai menkas. Dėl to jau daugelį metų vykdomas ungurių įžuvinimas: jauni unguriai įsigyjami kitose šių žuvų arealo dalyse ir išleidžiami į Lietuvos vidaus vandenis. Įžuvinimas nevykdomas ten, kur dar išlikusi natūrali populiacija, siekiant išvengti galimų neigiamų pasekmių – visų pirma ligų, parazitų ar virusų plitimo.
Ilgą laiką mokslininkams kilo klausimas kaip „kokybiškai“ įžuvinti unguriai užauga iki vadinamosios „sidabrinio ungurio“ stadijos – kai šios paslaptingos žuvys išsiruošia į nepaprastai tolimą kelionę neršti Atlanto vandenyne. Tai yra, nebuvo iki galo aišku, ar šie įžuvinti unguriai tikrai pasiekę brandą migruoja „tinkamai pasiruošę“.
Šis klausimas buvo vienas svarbiausių, į kuriuos siekta atsakyti vykdant beveik trejus metus trukusį Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro mokslininkų tyrimą Kuršių mariose ir Baltijos jūroje.
Pagrindinė žinutė: įžuvinimas veikia
Mokslininkai tyrinėjo ungurius Kuršių mariose, siekdami atsekti jų gyvenimo kelią. Tam jie analizavo ungurių otolitus – mažus vidinės ausies kaulelius, kuriuose užfiksuota cheminė informacija apie žuvies aplinką. Galima sakyti, kad otolitai veikia tarsi žuvies gyvenimo „archyvas“: jų sluoksniuose išlieka duomenys apie tai, kokiame vandenyje – gėlame, druskėtame ar sūriame – žuvis gyveno skirtingais savo gyvenimo etapais. Remdamiesi šia chemine „laiko juosta“, mokslininkai gali nustatyti, kur unguriai augo ir kaip migravo.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad didesnė dalis sidabrinių ungurių, išplaukiančių iš Kuršių marių į jūrą, yra būtent anksčiau įžuvinti individai. Kitaip tariant, ungurių įžuvinimas nėra vien simbolinis rūšies išsaugojimo gestas – tai veiksmas, duodantis realių rezultatų. Įžuvinti unguriai sėkmingai auga, subręsta ir galiausiai išplaukia iš Lietuvos vandenų neršti į Atlanto vandenyną – taip, kaip tai daro natūraliai atmigravę jų giminaičiai.
Kokios problemos vis dar išlieka?
Nors bendra žinia optimistinė, mokslininkai pabrėžia: sėkmei neužtenka vien tik įžuvinti ungurius. Tyrimo metu nustatyta:
· dalis ungurių į migruojančių žuvų stadiją pereina sukaupę per mažai energetinių atsargų (riebalų) sėkmingai migracijai iki Sargaso jūros (~7700 km) ir gonadų subrandinimui;
· kai kurie vandens telkiniai, kuriuose įžuvinti unguriai auga, yra, greičiausiai, mažai produktyvūs, todėl unguriai auga lėčiau, sukaupia mažiau energetinių atsargų
· unguriuose dažnai aptinkama parazitų ir virusų, kurie silpnina jų būklę;
· įžuvinimas vietovėse, kur vis dar natūraliai atmirguoja unguriai (Kuršių marios ir Baltijos jūra) gali kelti rimtą riziką: padidėja pavojus išplatinti ligas, parazitus bei sutrikdyti natūralios populiacijos struktūrą.
Kad pastarųjų dešimtmečių pastangos nenueitų veltui, tyrimo grupė parengė praktines rekomendacijas šiai rūšiai išsaugoti.
Ką siūlo mokslininkai?
Atsakingai rinktis vandens telkinius įžuvinimui
Ungurių nereikėtų išleisti į vandens telkinius, esančius per arti Kuršių marių (apie 50 km spinduliu). Tokie įžuvinimai gali daryti neigiamą poveikį ungurių populiacijai: didinti konkurenciją dėl maisto išteklių, sudaryti sąlygas plisti ligoms ir parazitams. Todėl itin svarbu kontroliuoti įžuvinimus į tokias akvatorijas ir veiksmus derinti su kaimyninėmis Baltijos regiono šalimis.
Vengti mažamaisčių telkinių
Tyrimai rodo, kad dalis ungurių iš tokių telkinių migruoja neturėdami pakankamai energijos nerštinei migracijai. Todėl prioritetas turėtų būti teikiamas produktyviems vandens telkiniams.
Nevykdyti įžuvinimo į telkinius, kur aptinkama parazitų
Siūloma sukurti nuolatinę parazitų stebėsenos sistemą Kuršių mariose, Baltijos jūroje ir vidaus vandenyse, o įžuvintų ir natūralių ungurių sveikatos būklę tikrinti periodiškai.
Kiek įmanoma trumpinti laiką akvakultūroje
Ilgas ungurių jauniklių laikymas ūkiuose gali sulėtinti vėlesnį augimą ir sudaryti sąlygas ligų bei parazitų plitimui įžuvinamuose vandens telkiniuose.
Reguliariai sekti migruojančių ungurių kilmę ir būklę
Reguliariai vertinti, kiek neršti migruojančių ungurių yra natūraliai atmigravę į Lietuvos vandenis, o kiek – įžuvinti, bei tirti jų bendrus būklės rodiklius (amžius, augimas, gonadų branda, kepenų būklė, įmitimo rodikliai).
Privaloma patikra prieš išleidimą
Prieš išleidžiant ungurius į gamtinius vandens telkinius turi būti atliekama parazitologinė patikra ir AngHV-1 viruso testai, o akvakultūros ūkiai privalėtų laikytis biosaugos priemonių.
Kodėl tai svarbu visai Europai?
Tarptautinės ekspertinės organizacijos svarsto ir siūlo visišką ungurių žvejybos draudimą visame areale. Daugelio šalių nuomone, visiškas draudimas būtų smūgis tradicinėms žvejybos bendruomenėms, o be dirbtinio įveisimo rūšis kai kuriose šalyse praktiškai išnyktų.
Lietuvos rezultatai suteikia viltingesnę perspektyvą: įžuvinti unguriai iš tikrųjų gali prisidėti prie rūšies atkūrimo ciklo – net jei vis dar nežinome kaip jiems sekasi migruoti per tolimąjį Atlanto vandenyną. Tai reiškia, kad moksliškai pagrįstas ir tikslingai taikomas įžuvinimas yra veiksmingas gamtosaugos įrankis, galintis prisidėti prie europinio ungurio išlikimo. Įgyvendinus siūlomas rekomendacijas, Lietuvos patirtis ungurių išteklių valdyme gali tapti pavyzdžiu kitoms Baltijos jūros baseino ir Europos valstybėms.
Svarbiausia žinutė
Lietuva ne tik išsaugo ungurius savo vandenyse ribodama žvejybą, atsakingai įžuvindama ungurių jauniklius, bet ir padeda jiems sugrįžti į vandenyną – ten, kur jis, tikėtina, pasiekia nerštavietes ir pradeda naują kartą. Tyrimas parodė, kad įžuvinimas veikia, tačiau tam, kad sėkmė tęstųsi, reikia atsakingai rinktis vandens telkinius, stebėti žuvų būklę, sveikatą ir užtikrinti, kad kuo daugiau sidabrinių ungurių pasiektų jūrą. Jei šios rekomendacijos bus įgyvendintos, europinis ungurys dar turi šansą išlikti – ne kaip legenda, o kaip gyva, migruojanti ir įspūdinga mūsų vandens pasaulio dalis.
Projektą finansavo LR Žemės ūkio ministerija
Pranešimą paskelbė: Linas Ložys, Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Gamtos tyrimų centras
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
