Kūčios Lietuvoje – tai ne tik šventinis vakaras, bet ir gilias tradicijas puoselėjantis ritualas, perduodamas iš kartos į kartą. Tai bene seniausia ir mažiausiai pakitusi šventė mūsų šalyje. Prieš Kūčias šeimos apsivalo ne tik namus, bet ir sielas, o tada susėda prie stalo, ant kurio puikuojasi 12 patiekalų, skirtų prisiminti išėjusius artimuosius.
Etnologė Gailė Vanagienė pabrėžia, kad Kūčių tradicijas būtina išsaugoti ir perduoti ateities kartoms. Ji ragina ant Kūčių stalo vengti svetimų kraštų patiekalų, paliekant juos kitoms progoms.
**Lietuviškos Kūčios – unikalus reiškinys pasaulyje**
G. Vanagienė, Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinės veiklos koordinatorė, teigia, kad lietuviškos Kūčios išsiskiria savo giliomis tradicijomis. „Mūsų Kūčios unikalios ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Mes turime itin stiprų ryšį su mirusiais šeimos nariais, protėviais. Kūčių vakarą kviečiame prisijungti ne tik gyvus, bet ir išėjusius. Tai vienas iš tų vakarų, kai jiems lengviausia mus aplankyti“, – aiškina etnologė.
Tradiciškai ant Kūčių stalo puikuojasi 12 patiekalų, kurių pagrindą sudaro žuvis, daržovės, grybai, uogos, kūčiukai, aguonpienis ir kisielius. G. Vanagienės teigimu, krikščionybė turėjo didelės įtakos, kad Kūčių vakarą nevalgome mėsos.
„Krikščionybė tarsi užklojo sluoksnį ant mūsų senųjų, ikikrikščioniškų tradicijų. Pasninkas Kūčių vakarą siejamas su krikščioniška tradicija. Tačiau yra žinių, kad ir ikikrikščioniška visuomenė ribojo maistą, atsisakydavo tam tikrų produktų prieš Kalėdas. Tiesa, tai galiojo ne visai Lietuvai. Pavyzdžiui, Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje liuteronai valgė mėsą, o kituose regionuose – ne. Mėsa būdavo kepama iš vakaro, o patiekalai su mėsa kartais padedami ant stalo, bet valgomi tik ryte“, – pasakoja G. Vanagienė.
**Žmonių ir gyvūnų ryšys – nuo seniausių laikų**
Sakoma, kad Kūčių naktį gyvuliai prabyla žmogaus balsu. Pasak G. Vanagienės, sunku atskirti, kurios tradicijos susiformavo iki krikščionybės, o kurios – po jos.
„Ryšys tarp žmonių ir gyvūnų mūsų kultūroje labai senas. Nuo seniausių laikų mes save laikome gamtos dalimi. Tai atsispindi ne tik tradicijose ir tikėjime, bet ir folklore, dainose. Būtent Kūčių laikotarpio dainos yra labai gražios. Jose dažnai lyginamas gamtos ir žmogaus gyvenimas, o tai rodo, koks stiprus mūsų ryšys. Per Kūčias pagerbiami ir sočiau pamaitinami gyvuliai bei naminiai paukščiai. Kalėdų metu jie gauna šventinio stalo likučių. Tai daroma ne tik dėl skanesnio kąsnio, bet ir tikintis, kad jie bus labiau apsaugoti“, – sako G. Vanagienė.
Kūčios – tai ne tik kūdikėlio Jėzaus gimimo laukimas, bet ir saulėgrįža. G. Vanagienė aiškina, kad šios dvi progos puikiai papildo viena kitą. „Per Kūčias mes laukiame vilties ir šviesos, nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo. IV amžiuje ši data buvo patvirtinta kaip Jėzaus gimimo diena. Taigi, šios dvi prasmės susijungė – laukiame Jėzaus ir saulės sugrįžimo. Saulėgrįža simbolizuoja šviesos pergalę prieš tamsą. Tai tarsi metų ciklo virsmas, kai užbaigiame vienus metus ir paliekame tamsųjį laikotarpį su visais ritualais. Atsisveikiname su nesėkmėmis ir nuoskaudomis, atsiprašome vieni kitų, apsivalome. Taip švarūs ir lengvesni žengiame į naujus metus“, – teigia etnologė.
Pašnekovės teigimu, tokiu būdu mes tarsi kuriame pasaulį iš naujo, atnaujiname kosmologinę tvarką. „Turime gražią elnio devyniaragio tradiciją, kuris atneša naują gamtos ciklą. Anksčiau žmonės labiausiai laukdavo saulės, nes neturėjo elektros ir šildymo. Tačiau ir dabar laukiame saulės sugrįžimo, nes dirbtinė šviesa negali jos pakeisti. Nuo saulės priklauso mūsų nuotaika ir sveikata. Šviesą galime suprasti ir perkeltine prasme, todėl visos prasmės gražiai susijungia“, – sako kultūrinės veiklos koordinatorė.
Kalbėdama apie 12 patiekalų, G. Vanagienė teigia, kad tai yra gausos simbolis. Anksčiau būdavo ir 9 patiekalai, nes tai taip pat magiškas skaičius, reiškiantis gausą. „Nėra tikslo, kad patiekalų būtų kuo daugiau. Šie magiški skaičiai simbolizuoja visumą. Reikia paragauti po truputį kiekvieno patiekalo, o simbolika gali būti dvejopa. Pavyzdžiui, 12 patiekalų simbolizuoja 12 apaštalų arba 12 metų mėnesių. Ragaudami kiekvieną patiekalą, mes tarsi buriame, kad kiekvienam mėnesiui užtektų maisto, materialinių gėrybių, darnaus gyvenimo ir visa kita“, – aiškina G. Vanagienė.
**Žuvis – krikščionybės simbolis**
Pašnekovė pabrėžia, kad žuvis siejama su krikščionybės simbolika. Paklausta, kodėl ant Kūčių stalo dabar dominuoja silkės patiekalai, ji teigia, kad tai greičiausiai susiformavo sovietmečiu. „Iš populiarios silkės mano tėvai ir seneliai juokdavosi, nes sovietiniais laikais ji tapo gerovės simboliu ir ypatingu švenčių patiekalu. Senovėje tai buvo prasčiausias maistas. Jei žmogus nieko neturėdavo, tekdavo valgyti silkę. Taigi, gyvenimas keičiasi, keičiasi ir produktų vertinimas. Lietuvių vaišingumas ir paprotys nukrauti Kūčių ir Kalėdų stalą dažnai siejamas su šeimos tradicijomis. Galima kalbėti ne tik apie populiarius patiekalus, bet ir apie kiekvienos šeimos individualias tradicijas“, – sako G. Vanagienė.
Pasak etnologės, kiekviena šeima turi iš kartos į kartą perduodamą receptą, be kurio Kūčios neįsivaizduojamos. „Pavyzdžiui, mūsų šeimoje tai silkė su cinamonu. Taip gamino mano močiutė, dabar gamina mama. Manau, kad kiekviena šeima turi tokių tradicijų, kurios parodo ryšį su išėjusiais šeimos nariais. Gražu tęsti ne tik lietuvišką, bet ir šeimos tradiciją.“
**Kūčių stalas be sušių ir bananų?**
Dėl greito gyvenimo tempo ir globalizacijos ant kai kurių lietuvių Kūčių stalų atsiranda sušių ar bananų, egzotiškų patiekalų. G. Vanagienė pripažįsta, kad skuba ir darbų gausa gali turėti įtakos tokiems sprendimams, nes kartais norisi palengvinti stalo ruošą. „Vis dėlto, reikėtų vengti kraštutinumų. Per šventes galime pasidėti ką nors iš užsienio, ką lengva nusipirkti Lietuvoje. Anksčiau žmonės džiaugdavosi ypatingu maistu per šventes. Tačiau Kūčios – tai šventė, kurią norisi išlaikyti autentišką. Ji išliko nuo seniausių laikų, mažai pakitusi. Manau, kad per Kūčias reikėtų apsiriboti savo krašto valgiais, o egzotiškesnius patiekalus palikti Velykoms“, – pataria etnologė.
G. Vanagienė tikisi, kad Kūčių tradicijos ir toliau bus perduodamos ateities kartoms.
