## Kauno apleisti pastatai: istorijos, slypinčios už griuvėsių (video)
Kaunas, laikinosios sostinės dvasia alsuojantis miestas, slepia ne tik turistų akį traukiančius architektūros šedevrus, bet ir apleistus pastatus, menančius turtingą praeitį. Šie pastatai, dažnai pamiršti ir apleisti, pasakoja istorijas apie miesto raidą, pokyčius ir kartais – prarastas galimybes. Leiskimės į kelionę po įdomiausius Kauno apleistus pastatus, atskleisdami jų paslaptis ir išsiaiškindami, kokia ateitis jų laukia.
**„Ragučio“ namas: Kauno gėda ar architektūros perlas?**
Savanorių prospekte, pačioje gatvės pradžioje, stovi keturių aukštų pastatas, kurį kauniečiai geriausiai žino kaip „Ragučio“ namą. Šis pastatas, pažymėtas 9-uoju numeriu, 2023 metais minėjo garbingą šimtmetį. Jis buvo pastatytas 1923 m. ir skirtas apgyvendinti alaus daryklos „Ragutis“ darbininkams. Gidė ir miesto istorijos tyrinėtoja dr. Marija Oniščik šį pastatą vadina „Kauno gėda“, pabrėždama jo apverktiną būklę.
M. Oniščik atkreipia dėmesį į tai, kad prie šio pastato projekto dirbo vienas žymiausių tarpukario architektų – Vladimiras Dubeneckis. „Tai yra turbūt geriausio mūsų tarpukario architekto Vladimiro Dubeneckio kūrinys. Projektas iš tiesų pasirašytas dviejų architektų – V. Dubeneckio ir profesoriaus Mykolo Songailos“, – teigia M. Oniščik. Ji taip pat pabrėžia unikalų pastato neobarokinį stilių. Pasak jos, V. Dubeneckis sąmoningai kūrė neobarokinius elementus, nes šis stilius atspindėjo lietuvišką architektūrą ir buvo susijęs su prarastu Vilniumi – barokiniu miestu.
Šis namas mena laikus, kai čia veikusi seniausia alaus darykla atsidūrė abejotinos reputacijos verslininkų rankose. „Keturi žmonės pagarsėję finansinėmis machinacijomis, nusipirko visą daryklą. Daryklą atstatė, nes ji buvo sudegusi per pirmą pasaulinį karą. Nieko negamino, mokesčių nemokėjo. Bet namą jie pastatė“, – pasakoja pašnekovė. Nuo 2015 m. pastatas stovi apleistas. Anot dr. M. Oniščik, pastatas buvo apleistas dar anksčiau – parduotas čia gyvenant žmonėms, vėliau pripažintas avarinės būklės. Gyventojai buvo iškraustyti, nutrauktas šildymas ir elektra. 2015 m. namas buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Sklido gandai, kad investuotojai norėjo čia įrengti viešbutį, tačiau kol kas jokių pokyčių nematyti.
„Suprantama, kad namas reikalauja pilnos restauracijos – kad fasadas būtų nuvalytas ir atnaujintas. Yra trys aukštai, ir dar mansardinis aukštas, kuris buvo pilnai gyvenamas. Ten išliko labai daug autentiškų detalių“, – teigia M. Oniščik, pabrėždama pastato potencialą.
**„Galdiko namelis“: kultūros židinys Savanorių prospekte**
Kitas įdomus objektas – „Galdiko namelis“, esantis adresu Savanorių pr. 81. Tai XIX amžiaus pabaigoje statytas mūrinis namas, kurio griuvėsiai stūkso prie A. Mackevičiaus ir Aviečių gatvių sankryžos. Dr. Marija Oniščik teigia, kad šis namas buvo pastatytas apie 1882 metus. „Jis buvo toks kaip dvarelis pastatytas, čia bajorai gyveno. Iš pradžių tai buvo žydų sklypai, bet paskui buvo nupirkta. Visa šio namo architektūra buvo labai puošni. Mes matome fasado likučius – su tais arkiniais langais per vidurį“, – pasakoja M. Oniščik.
Tarpukariu šis namas priklausė dailininkui Adomui Galdikui ir jo žmonai Magdalenai Galdikienei, kuri buvo žymi politikė – trečiojo Seimo vicepirmininkė, Lietuvių katalikų moterų bendrijos pirmininkė. Vėliau, Seimui paleidus, ji vadovavo mergaičių gimnazijai. Todėl namas dažnai vadinamas „Galdiko nameliu“. Galdikai namą įsigijo 1927 metais ir valdė iki savo pasitraukimo į Vakarus. „Šitame name susirinkdavo žmonės ir čia buvo galima sutikti „dalininkus“ – tie dalininkai yra išvardyti prisiminimuose. Vienožinskį, Rumšą, Kalpoką, Šileika, Dubeneckius, vyrą ir žmoną, Šimonį, Šlapelį, Truikį. Prapuolenį, Tamošaitį, Kairiūkštytę-Jacinienę“, – vardija Marija. Jonas Prapuolenis pagamino šio namo baldus, o Vienožinskis juokais vadindavo Galdikienę „latrų šventąja madona“.
Dr. Marija Oniščik pabrėžia, kad Galdikų namuose visada buvo ideali tvarka. „Tu galėjai ateiti baliavoti, bet net rūkyti viduje Galdikienė neleisdavo“, – teigia gidė. Prieš keletą metų stogas buvo uždengtas, nes dėl kiauro stogo namas buvo permirkęs. Dabar aplink namą stovi tvora, tačiau pastoliai suteikia vilties, kad jis yra nupirktas ir bus restauruojamas. „Namas yra vertingas, pirmiausia, kaip kultūrinis objektas. Čia gyvenę žmonės buvo tuometiniai Lietuvos švyturiai“, – teigia pašnekovė.
**Kuklus viengungio namas Perkūno alėjoje**
Perkūno al. 44 stovi apleistas namas, įspraustas tarp kaimyninių pastatų. Šis namas taip pat įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Jį suprojektavo ir pastatė vienas svarbiausių tarpukario architektų – Stasys Kudokas. Dr. Marija Oniščik pasakoja, kad pastato projektas buvo parengtas 1933 m., statybos prasidėjo kitais metais, o užbaigtos 1935 m. Namas priklausė Žemės ūkio ministerijos buhalterijos direktoriui Juozui Vanagui-Simonaičiui (1874-1960).
J. Vanagas-Simonaitis buvo žinomas Kauno visuomenės veikėjas, 1920 m. dirbo diplomatinį darbą Maskvoje, buvo Lietuvos atstovybės reikalų vedėjas ir vienas derybininkų, pasirašant taikos sutartį tarp Lietuvos ir Tarybinės Rusijos. Žemės ūkio ministerijos buhalterijoje jis dirbo nuo 1921 m. iki pat pirmosios okupacijos, ėjo direktoriaus pareigas. Visuomenininkas buvo nevedęs, gyveno vienas. Jo giminės pasitraukė į Vakarus, o J. Vanagas-Simonaitis liko vienas ir mirė kitame name apie 1960 m.
Šį namą sovietai nacionalizavo. „Nekrologe Amerikos lietuvių spaudoje buvo parašyta, koks tas namas yra kuklus ir puošnus. Ir kad jis nieko neturėjo, išskyrus tą namuką, kuris jau nebuvo jo, nes jis jau buvo nacionalizuotas. Nors buvo pastatytas vieno buto namas, sovietiniais laikais čia buvo keli butai padaryti. Matosi, jog iš lango buvo padarytos durys. Čia buvo langas su langinėmis, bet kada dalino butus, kažkas pasidarė atskirą įėjimą“, – pasakoja M. Oniščik. Šio namo paveldėtojų nėra. Anksčiau čia gyveno senolė, tačiau šiuo metu, ko gero, niekas nebegyvena.
Dr. Marija Oniščik atkreipia dėmesį į unikalią pastato architektūrą – jis pastatytas iš silikatinių plytų, kas 1935 m. buvo reta. „Langai su langinėmis. Reiškia, yra mūrinis namas ir vidinės langinės. Yra padarytas toks kaip sodybinio namo stilius. Jis iš silikatinių plytų, bet kaip iš kaimo“, – aiškina gidė.
**„Kauno vartai“: apleistas pasveikinimas atvykstantiesiems**
Atvykus traukiniu į Kauną ir išėjus iš geležinkelio stoties į Vytauto prospektą, pasitinka du triaukščiai pastatai, stovintys abiejose prospekto pusėse, žinomi kaip „Kauno vartai“. Pirmame aukšte įsikūrusios parduotuvės ir verslai, o viršutiniai aukštai atrodo apleisti.
Dr. Marija Oniščik pasakoja, kad pastatas adresu Vytauto pr. 1 yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. „Tai ankstyvojo modernizmo pavyzdys. Yra pastatytas 1930 m., priklausė romų šeimai. Nochimas Romas buvo šeimos galva, kuris nusipirko šį sklypą iš Grigorijaus Volfo. Čia stovėjo senas Volfų namas, o čia buvo tuščia. Ir štai 1930 m. jie sugalvojo čia pastatyti namą“, – pasakoja gidė. Iš pradžių planuota išsaugoti ankstesnius pastatus ir pristatyti naujus, bet vėliau persigalvota ir senasis namas tiesiog dingo. Buvo pastatyti trijų aukštų modernistiniai butai, aplink juos veikė parduotuvės. Anksčiau ant namo kampo veikė baras pavadinimu „Nektaras“.
Šiandien matome, kad parduotuvės, kurios čia veikė dar visai neseniai, jau kraustosi. Pastatas jau daugiau nei 10 metų stovi apleistas, išjungtas šildymas. M. Oniščik tikisi, kad pastatas bus restauruotas. Tiesa, nors pastatas apleistas, jame veikia kirpykla, todėl darbo metu atidarytos durys ir galima užeiti, bent jau pereiti koridorių ir išeiti į kiemą.
Daugiau apie šiuos didingus Kauno pastatus ir interviu su gide galite pamatyti vaizdo įraše.
_Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas._
