Prisipažinsiu, per ilgą savo žurnalistinę karjerą esu rengęs ne vieną sudėtingą reportažą, tačiau imdamasis šios temos iš pradžių jaučiausi šiek tiek nejaukiai. Pasirodo, be reikalo.
Bet apie viską iš pradžių. Turbūt daugelis žino, kad pačiame miesto centre, Ramybės parko šiaurės vakarinėje dalyje, Totorių ir Trakų gatvių kampe, stovi vienintelė Lietuvoje mūrinė musulmonų mečetė.
Ne vienas tikriausiai yra girdėjęs apie penktadieniais vykstančią Džummua maldą.
Tądien susirenka keli šimtai mieste gyvenančių islamo religijos išpažinėjų. Daugiausia vyrų, nors teko skaityti, kad mečetėje antrame aukšte yra nedidelė salė moterims, tačiau jų neteko matyti.
Nemaža dalis jų yra užsienio studentai, tačiau nemažai ir dirbančių statybose, logistikos srityje, taip pat taksi vairuotojų bei maisto išvežiotojų.
„Daugelis pastebi, kad jų mieste nemažai, tačiau kai pamatai tokią minią, kyla įvairiausių minčių“, – sakė netoliese gyvenantis Ramūnas ir pakvietė savo akimis pamatyti, kas čia vyksta.
„Tik per daug nesiblaškyk su fotoaparatu, nes, kaip žinai, pietiečiai karštakošiai ir nežinia, kaip jie sureaguos“, – patarė jis.
Tad gerokai prieš maldos pradžią jau buvau netoli mečetės. Šalia jos jau būriavosi nemažai pietietiškos išvaizdos vyrų. Kiek supratau, daugelis vienas kitą pažįsta, sveikinosi, kažką karštai aptarinėjo. Kiti klojo ant žemės atsineštus kilimėlius, nusimaudavo batus ir atsiklaupdavo. Į parko prieigas viena po kitos atvykdavo daugiausia „Toyota Prius“ automobiliai (tokiais labiausiai mėgsta dirbti musulmoniškų šalių pavežėjai) bei maisto išvežiotojai su elektriniais dviračiais.
Nežinojau, kaip jie reaguos į nepažįstamąjį su fotoaparatu rankoje. Prie Trakų gatvėje esančio atsiskaitymo už automobilio stovėjimą aparato keli vaikinai nesėkmingai bandė susimokėti. Nufotografavau kelis kadrus iš toliau. Vaikinai tai pastebėjo, šypsojosi, mojavo ranka, prašydami prieiti arčiau ir nufotografuoti dar kartą.
Pirmasis nerimas išnyko ir pradėjau drąsiau vaikščioti tarp maldai besirengiančių musulmonų. Mano nuostabai, sulaukiau tik pasisveikinimų ir šypsenų. Vis dėlto, keli vaikinai klausė, kur galės pamatyti šias nuotraukas, ir prašė jas atsiųsti.
Artėjant 14 valandai, prie mečetės maldai jau buvo pasiruošę apie du šimtus ar daugiau islamo tikinčiųjų. Pagal tradiciją, visi nusiauna batus, kai kurie net ir kojines.
Vyrai, atsisukę veidu į šventąjį Mekos miestą, kalbėjo maldą. Iš sausakimšos mečetės vidaus girdėjosi imamo (musulmonų dvasininko) balsas. Lygiai 14 valandą prasidėjo malda.
Musulmonai atsistojo, nuleido galvas ir tyliai meldėsi, tada atsiklaupė ir netrukus, lyg susitarę, visi palinko prie žemės. Tai kartojosi kelis kartus. Kadangi tokiose religinėse apeigose dalyvavau pirmą kartą, nenorėdamas trikdyti jų rimties, nėjau artyn ir stengiausi fotografuoti iš nugaros. Praėjo dar kelios minutės ir… viskas baigėsi. Malda baigėsi. Musulmonai lėtai kėlėsi, šnekučiavosi ir susisuko savo kilimėlius. Tarp jų pastebėjau keletą tamsiaodžių ir europietiškos išvaizdos vyrų.
Įsidrąsinęs vaikščiojau tarp jų. Jokios neigiamos reakcijos. Pastebėjau, kad ne vienas musulmonas pradeda valgyti bananus.
„Vaišinkis…“, – staiga pamačiau priešais stovintį vyriškį, tiesiantį man bananą. Padėkojęs paėmiau. „Imk dar, žmonai ir vaikams parneši. Gal ir mineralinio norite“, – laužyta lietuvių kalba sakė vyriškis. Paklausus, ar čia tokia tradicija ir visada po maldos jie valgo bananus, jis atsakė neigiamai.
„Ne, čia pirmą kartą kažkas padarė tokią dovaną“, – paaiškino jis, pridurdamas, kad mečetėje ir šalia jos tikintieji ne tik klauso imamo pamokymų, bet ir gauna naudingos informacijos bei žinių, sprendžia įvairius bendruomenėje iškilusius tiek religinius, tiek gyvenimiškus klausimus.
Dar keliolika minučių vyrai bendravo tarpusavyje ir pradėjo skirstytis. Totorių gatvėje link Vytauto prospekto susidarė automobilių spūstis. Sugrįžęs į redakciją, norėdamas gauti tam tikros informacijos, pabandžiau internete rasti musulmonų bendruomenės pirmininko telefoną. Tačiau nesėkmingai. Yra tik elektroninis paštas.
Tame pačiame internete pavyko rasti informaciją, kad 2001 metais Lietuvoje gyveno apie 3 tūkst. musulmonų, Kaune – apie 300. Didžiausia populiacija – Vilniuje ir rajone.
Kiek jų dabar, sunku pasakyti. Faktas, kad kelis kartus daugiau. Tame pačiame internete neseniai teko skaityti informaciją, kad jų gali būti daugiau nei 30 tūkst.
