Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkas, daktaras Evaldas Ramanauskas įspėja, kad valstybinės žemės perdavimas savivaldybėms be tinkamos kontrolės gali atverti kelią abejotiniems sprendimams dėl teritorijų užstatymo. Architektūros ir statybos instituto Teritorijų planavimo centro vadovas savo nuogąstavimais pasidalijo interviu su naujienų portalu „Kas vyksta Kaune“.
Dr. E. Ramanauskas atkreipė dėmesį, kad savivaldybės ir anksčiau turėjo galimybę perimti valstybinės žemės sklypus, jei tik vietos valdžiai kildavo noras ką nors pastatyti pasirinktoje teritorijoje. Anot jo, tuomet būdavo derinami reikalai su šalies centrine valdžia ir pasiekiamas tikslas, kuris ne visada būdavo numatytas miesto vystymo strateginiuose planuose. Tačiau, kai prireikia pateisinti tikslą, atsiranda ir priemonė, pavyzdžiui, „prieš 15 metų numatytas planas”.
Mokslininkas paminėjo Kauno miesto bendrąjį planą, patvirtintą 2014 metais, kuriame nurodyta, kad teritorijoje prie Kauno pilies yra numatyta mišri centro zona, tinkama urbanizuotai plėtrai. 2016 metais parengtas detalusis planas buvo keičiamas 2023 metais. Pasak E. Ramanausko, rengiant šiuos planus, buvo atliktos visos privalomos viešinimo procedūros, o planai buvo suderinti, patikrinti ir patvirtinti. Visuomenė turėjo galimybę susipažinti su teritorijos planavimo sprendimais. Detaliajame plane konkrečiai nurodytos galimos žemės paskirtys: visuomeninės paskirties teritorijos, bendro naudojimo teritorijos, želdynai, susisiekimo teritorijos. Tiesa, pernai dalyje sklypo papildomai numatyta ir galimybė komercinei paskirčiai.
„Tai, kad savivaldybė nusprendė šią teritoriją panaudoti savo poreikiams – perkelti savivaldybės administracijos institucijas, yra teisėtas jos sprendimas, tačiau kokiu būdu jis priimtas, tai jau kitas klausimas“, – teigė KTU mokslininkas. Jis pridūrė, kad dalis visuomenės, architektų ir kultūros veikėjų mano, jog ši teritorija galėtų būti panaudota reikšmingesnių visuomeninių kultūros objektų statybai. Su jais galima sutikti, nes savivaldybės institucijos turėtų būti išdėstytos miesto centre, arčiau dabartinio pagrindinio savivaldybės administracijos pastato, kuris yra patogiau pasiekiamas.
E. Ramanauskas pabrėžė, kad senamiesčio vieta prie Kauno pilies yra jautri kultūros paveldo požiūriu ir svarbi miesto svečiams bei lankytojams, todėl ši teritorija turėtų būti skirta kultūrinei, pramoginei, bet ne administracinei paskirčiai.
Mokslininkas taip pat atsakė į klausimą, ar dažnai jo vadovaujamas centras sulaukia Kauno miesto savivaldybės kvietimo profesionaliai pakonsultuoti įgyvendinant statybų planus. Jis paaiškino, kad savivaldybė turi savo įmonę SĮ „Kauno planas”, kurioje dirba teritorijų planavimo, urbanistikos, transporto ir inžinerinės infrastruktūros specialistai. Pagrindiniai klausimai sprendžiami šios įmonės specialistams padedant. Tačiau, esant poreikiui, atskirais klausimais, kai reikalingas išsamesnis mokslinis teritorijos vystymo pagrindimas, kreipiamasi ir į jo instituciją. Vis dėlto, galutinį sprendimą dėl teritorijos vystymo priima Kauno miesto savivaldybė.
E. Ramanauskas komentavo ir šių metų pradžioje miestams bei miesteliams perduotą valstybinę žemę. Kauno savivaldybei patikėta valdyti mieste daugiau nei 5 tūkst. ha valstybinės žemės. Aplinkos ministerija rengia panašų perdavimą ir kaimo vietovėse esančioms savivaldybėms. Pagrindinis tikslas – spartesnis žemės nuomos, sklypų padalinimo ir patikėjimo sutarčių sudarymas. Pasak mokslininko, per kiekvieną Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdį daugiausia politikų svarstomų klausimų yra susiję su žemės sklypų naudojimu. Tiesa, kai kuriais atvejais nuo svarstymo nusišalina tiek nuo 2015-ųjų tiesiogiai Kauno meru išrinktas Visvaldas Matijošaitis, tiek 3 tarybos nariai – jo sūnūs bei žmona. Sprendimą, kokio jiems reikia, taryba priima „bendru sutarimu”.
„Žemės valdymo perdavimas savivaldybėms sutrumpina procedūras bei paspartina sprendimų priėmimą. Jei žemė bus panaudota visuomenei naudinga kryptimi – viešųjų erdvių formavimui, parkų steigimui, gatvių įrengimui, vaikų įstaigų kūrimui bei kitų reikšmingų aplinkosauginių klausimų sprendimui, kas ypač svarbu didėjant klimato kaitos grėsmei, tuomet viskas bus gerai“, – teigė E. Ramanauskas.
Tačiau, anot jo, esmė yra ta, kad šio proceso negalima užtikrinti, nes nėra nustatyta jokių reikalavimų dėl valstybinės žemės panaudojimo tikslų ir jos apsaugos. Svarbiausia – nėra jokios centrinių valdžios institucijų kontrolės dėl racionalaus žemės panaudojimo. Todėl negalima atmesti atvejų, kad savivaldybės gali savo nuožiūra nepaisyti daugelio darniojo vystymo principų, strateginių šalies tikslų, susijusių su klimato kaita, ar kitų visuomenės poreikių.
E. Ramanauskas atkreipė dėmesį, kad savivaldybių vadovai, tenkindami vystytojų pageidavimus, dažnai spaudžia tiek savo specialistus, tiek planų rengėjus sudaryti kuo platesnes statybos galimybes, neretai verčia numatyti užstatymą vandens telkinių pakrantėse ar kitose saugotinose vaizdingose vietose. Žemės sklypai dalinami statyboms, visai neįvertinant to, kad daugelio miestų plėtros teritorijų trūksta želdynų, viešųjų erdvių, infrastruktūros koridorių, stinga vaikų įstaigų. Svarbu pastebėti, kad žemės sklypai užstatymui formuojami taip pat potvynių grėsmės zonose, neatsižvelgiant į galimas neigiamas pasekmes.
Mokslininkas prisiminė prieš keletą dešimtmečių entuziastų puoselėtą dvimiesčio planą ir svajonę sujungti Vilnių bei Kauną, su stipriu administraciniu centru pakelėje – gal Elektrėnuose. Tačiau, anot jo, savivaldybėms nepavyko sutarti net dėl vieningo dviem didmiesčiams viešojo transporto bilieto įvedimo. Abu miestai dabar plečiasi, nebūtinai artėdami vienas prie kito, „įveiklindami” neužstatytas teritorijas savo pakraščiuose. Jau ir miškų žemė statytojams parūpo.
„Dvimiesčio idėją iškėlė gerb. prof. Jurgis Vanagas, kuris siekė sudaryti galimybes Vilniui patekti į aukščiausią tarptautinį miestų lygmenį, kas visais požiūriais miestui ir šaliai suteiktų naują ekonominį bei socialinį įvaizdį. Šios idėjos įgyvendinimui reikalingi planavimo dokumentai, valstybinis valdymas, tačiau nei vieno, nei antro nėra“, – sakė E. Ramanauskas.
Pagal dabartinį teisinį reguliavimą, teritorijų plėtojimo klausimus kiekviena savivaldybė daugiau sprendžia atskirai. Tyrimais nustatyta, kad savivaldybės savo bendruosiuose planuose pagrindinį dėmesį skiria urbanistinei plėtrai, kuri daugeliu atvejų kelis kartus viršija esamas užstatytas teritorijas ir yra nepagrįsta. Kai kuriose savivaldybėse nauja plėtra net 5-8 kartus viršija esamas užstatytas teritorijas (pavyzdžiui, Elektrėnų).
„Tokiu būdu tik skatinama urbanistinė drieka, kuri vyksta visomis kryptimis be jokios strategijos. Dvimiesčio atveju, tai – labai žalingas procesas, nes taip nėra sudaromos prielaidos kompaktiškoms urbanistinėms struktūroms formuotis, kas būtų ypač svarbu efektyviam jo funkcionavimui“, – teigė KTU mokslininkas.
E. Ramanauskas įsitikinęs, kad savivaldybės teritorijų planavimo srityje, siekdamos kuo greitesnės ekonominės naudos, nepaiso nei urbanistinių principų, nei ekologinių reikalavimų, nei kitų naujų galimų klimato kaitos grėsmių pasekmių. O racionalų teritorijų naudojimą ir darnią plėtrą turinti užtikrinti Aplinkos ministerija šio proceso nevaldo.
Mokslininkas pateikė pavyzdžių iš užsienio šalių, tokių kaip Olandija, Vokietija, Danija ir kitos, kur teritorijos naudojamos žymiai atsakingiau. Šiose šalyse urbanistinių struktūrų suformavimui naudojama žemės sklypų konsolidacija, sprendžiamas gamtinių teritorijų atkūrimas, siekiama pirmiausiai kuo efektyviau panaudoti esamas užstatytas teritorijas, atlikti jų konversiją ir pan. Tuo tarpu Lietuvoje priešingai – žemė nesaugoma ir netausojama, dažnai jos visiškai nesiekiama panaudoti kokybiškos aplinkos formavimui.
Atsakydamas į klausimą, ar kaimiškosios savivaldybės su valstybine žeme elgsis sąžiningiau ir atsakingiau nei miestuose, E. Ramanauskas atsakė abejotinai. Anot jo, perdavus valstybinę žemę kaimo vietovėse, atveriami savivaldybėms dar vieni nauji keliai vystyti „žemės prekybos verslą” dėl tariamų investicijų, nepaisant viešojo intereso. Tikėtina, sprendimai dėl teritorijų planavimo ir žemės naudojimo taps dar labiau priklausomi nuo siaurų interesų grupių ar savivaldybės norų, kurie dažnai būna nepagrįsti.
„Remiantis esama savivaldybių žemės naudojimo ir teritorijų planavimo patirtimi, akivaizdu, kad mūsų šalyje žemė dažniausiai naudojama be jokios kontrolės, ribojimų ir pagrindimo“, – teigė mokslininkas.
Dėl šios priežasties, įvertinant tokios veiklos minėtas neigiamas pasekmes, E. Ramanauskas įsitikinęs, kad savivaldybėms neturėtų būti perduota teisė valdyti valstybinę žemę, neužtikrinus kontrolės ir esminio žemės panaudojimo pagrindimo.
