Kauno valdžia stabdo paminklo A. Brazauskui projektą: ar tai – Matijošaičio pasitikėjimo krizės ženklas?
Kaune planuotas paminklas Algirdui Mykolui Brazauskui, panašu, atidedamas neribotam laikui. Šis sprendimas stebina, nes Kaune, kur miesto vadovo iniciatyvos dažnai įgyvendinamos greitai ir be didesnių kliūčių, šįkart susiduriama su sunkumais. Ar tai rodo, kad Visvaldas Matijošaitis nenori rizikuoti mažėjančiu visuomenės pasitikėjimu?
Praėjo beveik metai nuo tada, kai V. Matijošaitis pasiūlė įamžinti prieštaringai vertinamą sovietmečio veikėją. Nors miesto taryba iš pradžių pritarė idėjai, realūs darbai neprasidėjo. „Meninės idėjos“ konkursas vis dar nepaskelbtas, ir mažai tikėtina, kad jis įvyks iki 2027 m. rinkimų. Šių rinkimų rezultatai turės didelės įtakos Kauno ateičiai, nes miestas arba liks stagnacijoje, primenančioje sovietinius laikus, arba pasirinks vakarietišką demokratijos kelią.
Idėja statyti paminklą asmeniui, kurio politinė kryptis niekada nesulaukė kauniečių palaikymo, atskleidė tikrąjį V. Matijošaičio požiūrį. Tai parodo, kas jam iš tikrųjų svarbu: ne laisvės kovų įamžinimas, ne tautinės idėjos, ne pagarba Lietuvą garsinusiems didvyriams, o atsigręžimas į buvusį kompartijos funkcionierių, kuris iki 1990 m. kovo 11 d. nebuvo didelis nepriklausomos Lietuvos šalininkas.
Kauno savivaldybė nusprendė atidėti paminklo A. M. Brazauskui idėją
Svarbu prisiminti, kad A. Brazauskas ne tik epizodiškai giedojo sovietinei santvarkai, bet dešimtmečius dirbo siekdamas ją sustiprinti. Tuo tarpu V. Matijošaitis nesiūlo pagerbti legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto, kuris mokėsi Kaune ir aktyviai priešinosi tiek naciams, tiek sovietams. Argi šis rezistentas, paaukojęs savo gyvybę dėl Lietuvos laisvės, nėra vertas didesnio atminimo?
Apklausa: beveik pusė gyventojų nepritaria paminklo A. M. Brazauskui statybai Kaune
Kauno meras taip pat neinicijavo didesnės pagarbos Lietuvos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui įamžinimo. Nors Žaliakalnyje stovi kuklus paminklinis akmuo, pažymintis jo suėmimo vietą, ar vienas iš pokario valstybės vadovų, kuris mokėsi Kauno karo mokykloje, nenusipelno įspūdingesnio paminklo?
Ar buvusioje laikinojoje sostinėje neturėtų būti paminklo išeivijos atstovui, krepšinio legendai Pranui Lubinui? Jis ne tik padėjo Lietuvai iškovoti aukso medalius 1939 m. Europos čempionate, bet ir treniravo Lietuvos rinktinę. P. Lubinas pelnytai vadinamas Lietuvos krepšinio krikštatėviu.
Ar Kaunas neturėtų įamžinti daugelio kitų istorinių asmenybių – laisvės kovotojų, menininkų, mokslininkų, kurie per pastaruosius 100–150 metų prisidėjo prie Lietuvos ir Kauno garsinimo labiau nei A. Brazauskas?
Visvaldas Matijošaitis / R. Tenio nuotr.
V. Matijošaičio norą įamžinti A. Brazauską galima paaiškinti jų panašiomis pažiūromis, susiformavusiomis sovietmečiu. A. Brazauskas užėmė aukštas pareigas LKP CK, o V. Matijošaitis dirbo Kauno miesto Požėlos rajono Vidaus reikalų skyriuje, kur formavo milicijos darbuotojų sąmonę. Ši sovietinė patirtis, ko gero, vis dar daro įtaką V. Matijošaičio veiklai, kurioje pastebimas familiarumas, galios demonstravimas ir naudojimasis tarnybine padėtimi.
Toks įspūdis susidaro stebint mero veiksmus Kauno istorijoje.
