Prieš 5 mėnesius į stabilų bei patogų Irmos gyvenimą atėjo pokyčiai. Po 10 metų karjeros finansų srityje Irma įsidarbino naujame Pajūrio kariniame miestelyje.
„2-3 metus iki kareivinių atidarymo kiekvieną dieną pravažiuodama vis galvodavau, gal ir faina būtų vieną dieną dirbti čia. Bet kaip įsidarbinti karinėje sistemoje, jei pati nesi karė? Aktyviai ieškojau informacijos kol galiausiai vieną dieną radau darbo pasiūlymą“, – sakė Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione Visuomenės informavimo specialiste dirbanti Irma Krušienė.
– Kokia buvo pradžia darbe su kariškiais?
– Pradžia nebuvo itin lengva, bet manau, tai normali būsena kiekvienam, išėjus iš komforto zonos. Gal ir kiek sunku buvo priprasti prie „tamsta“ ir kitų kreipinių. Kartais nežinai, kaip kreiptis, bet stengiuosi palaikyti etiketą.
Kiekviena diena yra žingsnis perlipti per save, bet tai ir yra didžioji šio darbo magija. Labai džiaugiuosi tapusi šios didelės bendruomenės dalimi. Daug žmonių nusiteikę, jog miesteliuose negalima nieko pasiekti, nėra darbo, nėra pramogų.
Nesutinku. Jeigu labai nori, tai ir mažame miestelyje gali save atrasi. Taip pat ir darbe, kiekvienas turi atrasti tai, kas patinka, ir nesvarbu, ar tu esi didelės bendruomenės dalis, ar mažos kaimelio parduotuvėlės pardavėjas.
– Ar sudėtinga bendrauti su kariškiais, jei esi civilis?
– Pasaulis yra margas. Visi turim savus charakterius, savus principus. Esu tokios nuomonės, kad negalima vertinti žmogaus vien pagal jo žvilgsnį, išsilavinimą ar aprangą. Manęs nebaugina nei kariška apranga, nei patys kariškiai.
Kariškiai – tokie patys žmonės kaip ir mes: vieni labiau įsileidžia į savo erdvę, kiti galbūt laikosi atstumo, o tretiems galbūt reikia daugiau laiko pažinti tave kaip asmenį. Manau, kad viskas priklauso nuo asmenybės.
– Kaip pasikeitė vietinių gyvenimas, pastačius naują karinį miestelį?
– Žinoma, nuomonių yra įvairių, bet mūsų karinis miestelis užkariauja pagarbą tarp vietinių. Gyvenu Pajūryje su šeima, čia vyras gimęs ir užaugęs. Mums, kaip ir visiems Pajūrio miestelio gyventojams, rūpi mūsų miestelio grožis ir išskirtinumas, tad žinia apie planuojamą statyti karinį miestelį palietė visus.
Tačiau, sutikime, atsirado darbo vietų ne tik vietiniams, bet ir ne vienam Šilalės ir kitų rajonų gyventojams. Bataliono teritorija tvarkinga, viskas prižiūrėta, nauja. Batalionas puikiai bendradarbiauja su miestelio seniūnija, bendruomene, miestelėnais, įsitraukia į organizuojamas šventes, akcijas.
– O kaip dėl triukšmo?
– Kiekvieną pirmadienį turime tradiciją saliutuoti iš haubicos. Apie 9 valandą būna triukšminga, aidas tikrai persiduoda, bet vietiniai gyventojai tai jau žino. Ilgiau miegantiems esame pirmadieninis žadintuvas. Pajūrio miestelis dabar yra unikalus tuo, kad savaitę pradeda haubicos šūviu.
Trumpai tariant, nereikia bijoti nei naujų karinių miestelių, nei steigiamų poligonų. Turime suprasti, kad Lietuvos kariuomenės plėtra nėra joks baubas, tai – mūsų visų saugumas.