Kauno mokslo premijos laureatas Liudas Glemža įspėja: tik nesubrendusios tautos atmeta savo istoriją
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas dr. Liudas Glemža, Kauno miesto mokslo premijos laureatas, teigia, kad per 35 Lietuvos nepriklausomybės metus užaugo nauja istorikų karta, kuri ne tik atlieka mokslinius tyrimus, bet ir stengiasi apie juos kalbėti suprantamai. Tačiau, pasak jo, dažnai moksliniai darbai yra pateikiami pernelyg sudėtingai, todėl lieka nepasiekiami plačiajai visuomenei. „Iš vienos pusės, tai atspindi visuomenės išprusimo lygį. Iš kitos – būtina daugiau populiariosios literatūros ir straipsnių žiniasklaidoje, skirtų ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos istorijai“, – pabrėžia istorijos populiarinimo svarbą L. Glemža.
Mokslininkas, tyrinėjantis XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpį, miestų ir ypač Kauno istoriją, 2024 m. apdovanotas Kauno miesto mokslo premija, teigia, kad šis įvertinimas rodo jo tyrimų svarbą ir įkvepia toliau padėti kauniečiams geriau pažinti šį mažiau žinomą miesto istorijos etapą.
Dėmesys mažiau tyrinėtiems laikotarpiams
L. Glemža pasakoja, kad istorija susidomėjo dar paauglystėje, o LDK istorija patraukė dėl asmeninių aplinkybių – iš mamos paveldėjo rusiško ir lenkiško kraujo, nors ji visada pabrėždavo, kad yra lietuvė.
„LDK buvo daugiatautė valstybė, kurioje gyveno įvairių tautybių ir kultūrų žmonės. Tai paskatino mano susidomėjimą LDK, jos miestų kultūra ir visuomene. Jaunystėje mes, kaip ir daugelis kolegų, buvome romantikai – norėjome rašyti apie Vytautą Didįjį. Tačiau greitai supratome, kad nieko naujo nepasakysime, o ir kiti laikotarpiai yra ne mažiau įdomūs“, – teigia istorikas, kuris dabar daugiausia dėmesio skiria XVIII a. Lietuvos istorijai.
Docento teigimu, šis laikotarpis yra visiškai pamirštas ir neįtrauktas į bendrą Lietuvos istorinę raidą, nors kai kuriuose šaltiniuose vadinamas nuosmukiu. „Mes nuolat rašome ir aiškiname, kad XVIII a. antroje pusėje vyko didelis pakilimas. Tyrinėtojai dažnai neįvertina šio laikotarpio. O Vytauto laikai yra idealizuojami. Tačiau neturėtume LDK vertinti kaip kažkokios didybės. Tai tiesiog vienas iš Lietuvos istorijos etapų. Žinoma, tuo laikotarpiu įvyko didžių dalykų, bet aš manau, kad neturėtume apie LDK kalbėti kaip apie svarbiausią Lietuvos palikimą“, – sako L. Glemža ir priduria, kad Vytauto valdymas pradėtas idealizuoti XX a. pradžioje, kai Lietuvai, ką tik atgavusiai nepriklausomybę, reikėjo didingų įvykių ir herojų, kad pabrėžtų savo lietuviškumą.
Istorikas, daug dėmesio skiriantis LDK miestų istorijai, teigia, kad XVIII a. LDK miestai skyrėsi nuo kitų Europos miestų architektūra ir gyventojų skaičiumi.
„Vilnius ir Kaunas atsiliko nuo Vakarų Europos miestų pagal mūrinių pastatų skaičių. Gyventojų skaičiaus skirtumai tarp Europos ir Lietuvos išaugo XVIII a., kai Lietuvoje įsivyravo nuosmukis ir sustojo materialinės bei dvasinės miesto kultūros plėtra. XVIII a. pabaigoje Londone gyveno apie milijoną žmonių, Paryžiuje – pusė milijono. Tuo metu Vilniuje gyveno 20 tūkstančių, o Kaune – tik 5 tūkstančiai. Taigi, LDK miestus turėtume lyginti ne su Vakarų Europos, o su kitais svarbiais regiono miestais“, – aiškina istorikas.
Jis taip pat nesutinka su kai kurių kolegų nuomone, kad XVIII a. nėra vertas didelio dėmesio. „Aš visada maniau, kad naujausia, t. y. XX a., Lietuvos istorija yra svarbesnė už senąją istoriją. Galbūt kai kuriuos senus dalykus mums sunku priimti, bet tik jaunos visuomenės nepriima istorijos tokios, kokia ji yra“, – pastebi VDU docentas ir teigia, kad lietuviai nepelnytai nuvertina XVIII a., kurį jis pats tyrinėja.
L. Glemža atkreipia dėmesį, kad tai – Apšvietos amžius, kuris turėjo didelę įtaką tautų formavimuisi. Pastaruoju metu istoriką domina mažai tyrinėta moterų istorija.
„Nors svarbiausi ekonominiai ir politiniai klausimai buvo sprendžiami vyrų, o moterys tik išimtiniais atvejais galėjo tvarkyti šeimos ūkį, kai kurie požymiai rodo, kad jų vaidmuo visuomenėje XVIII a. pabaigoje augo. Būdavo sudaromos vedybinės sutartys, kuriose buvo aiškiai nurodoma, kad moterys gali savarankiškai tvarkyti savo pinigus. Tad vyrams buvo naudinga vesti moterį dėl jos finansinio indėlio į šeimos biudžetą. Svarbus buvo ir moterų per giminystę atsineštas politinis-socialinis kapitalas“, – atskleidžia istorikas.
Ne visi miestui nusipelnę asmenys įvertinami
Kalbėdamas apie istorijos populiarinimą, VDU docentas džiaugiasi, kad daugėja knygų istorine tematika, ypač istorinių romanų, kuriuos rašo jo kolegos istorikai, profesionaliai vertinantys istorinius šaltinius. Vis dėlto, jis atkreipia dėmesį, kad nemažai iškilių asmenybių lieka istorijos paraštėse.
„Viena iš tokių asmenybių, apie kurią turėtume kuo greičiau sulaukti knygos vertimo į lietuvių kalbą, yra Tadas Kosčiuška. Kaune taip pat nėra gatvių, pavadintų Alberto Kojalavičiaus-Vijūko, Pauliaus Oderborno ar Lauryno Gucevičiaus garbei. A. Kojalavičius-Vijūkas yra žmogus, be kurio neįsivaizduojama LDK istorija. Tuo metu P. Odebornas, gyvenęs Kaune XVI a., parašė knygą apie Rusijos carą Ivaną Rūstųjį. Nors dabar į šį kūrinį galėtume žiūrėti kaip į iškraipytų faktų rinkinį, tai yra biografinė knyga, parašyta apie amžininką, kuri tapo pirmuoju Lietuvoje parašytu bestseleriu Europoje“, – teigia specialistas.
Pasak L. Glemžos, švietimu apie mieste gyvenusias asmenybes turėtų užsiimti muziejai, o skulptūrų ir paminklų atsiradimas priklauso nuo miesto valdžios pozicijos. Jis pastebi, kad pastaraisiais metais Kaune esantys paminklai dažnai sulaukia prieštaringų nuomonių. Vienas tokių – paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Aleksandrui Jogailaičiui, pastatytas Kauno Ramybės parke.
„Kaunui labiau nusipelnę kiti LDK kunigaikščiai. Šis paminklas labiau primena XIX a. kūrinį, nors Aleksandro Jogailaičio laikais toje vietoje buvo pelkės. Kunigaikštis su Kaunu susijęs tik tuo, kad fundavo Šv. Jurgio ir Šv. Gertrūdos bažnyčias ir gynė Kauną nuo Dancigo, kai jam tai buvo naudinga. Istoriniai šaltiniai rodo, kad Kaune jis lankėsi tik kelis kartus, pats miestas jam nerūpėjo. Lietuvos mastu tai svarbesnė asmenybė, prisidėjusi prie valstybinių reformų ir apgynusi LDK nuo Maskvos kariuomenės. Jo indėlis Vilniui didesnis nei Kaunui“, – teigia istorikas ir pabrėžia, kad dėl paminklų turėtų spręsti ne istorikai, o visuomenė.
Mokslininkas kritikuoja ir Kauno centre stovintį paminklą Vytautui Didžiajam. „Nors paminklas susijęs su XX a. pabaigos atgimimu, jis yra agresyvus kaimynų atžvilgiu – ant jo vaizduojamas pamintas lenkas. Dažnai vesdamas lenkų turistų ekskursijas, ilgai aiškinu kontekstą, kodėl pasirinktas toks vaizdavimas. Tai neatspindi tikrosios istorijos, o yra išgalvotas dalykas. Originalas stovėjo Panemunėje ir niekas jo nematė. Kai toks paminklas stovi miesto centrinėje aikštėje, tai įgauna kitų prasmių“, – sako L. Glemža.
Darbą apsunkina šaltinių trūkumas
Praėjusių metų pabaigoje VDU istorikas buvo apdovanotas Kauno miesto mokslo premija už pasiekimus humanitarinių ir socialinių mokslų srityje.
„Šis įvertinimas man svarbus. Tai įrodo, kad esu teisingame kelyje ir kad Kauno istorija yra svarbi. Tikiuosi, kad laikui bėgant jos svarbą supras ir miestiečiai, ypač tos istorijos, kuri yra mažiau pažįstama“, – sako L. Glemža, pabrėždamas, kad didžiausias iššūkis jo darbe yra laiko trūkumas.
Paskaitose – paralelės su senąja ir dabartine Rusija
Istorikas taip pat dėsto VDU studentams. Rusijos istorijos kursą dėstantis akademikas sako, kad paskaitų temas dažnai lemia geopolitiniai įvykiai.
„Rusijos istoriją dėstau nuo Ivano III iki bolševikų valdžios perėmimo. Manau, kad turėtų būti atskiras kursas, skirtas Sovietų Sąjungos istorijai. Paskaitų metu brėžiame paraleles tarp senosios ir dabartinės Rusijos. Karas Ukrainoje pakeitė kai kuriuos kurso akcentus. Pavyzdžiui, anksčiau Baltarusija ir Ukraina nebuvo taip smarkiai atskiriamos nuo Rusijos istorijos. Dabar, pasakodamas apie Maskvos valstybę, visada atskiriu Ukrainą ir Baltarusiją. Reikia nepamiršti, kad Baltarusijos ir Ukrainos teritorija buvo LDK dalis. Tad LDK priklauso ne vien lietuviams. Tai sudėtingas darinys, kurį sunku suprasti nacionalinių valstybių laikotarpiu gyvenantiems žmonėms“, – sako L. Glemža.
Lygindamas LDK ir dabartinę Lietuvą, VDU docentas pabrėžia, kad LDK visada jautė Maskvos valstybės alsavimą.
„Turime suprasti, kad tai amžinas dalykas, kuris vargu ar pasikeis. Turėtume galvoti ne apie tai, ko negalime pakeisti, o apie tai, ką galime padaryti. Dabar tai būtų pasiruošimas sunkiai situacijai ir nusiteikimas, kaip galėtume prisidėti prie valstybės saugumo stiprinimo – kova fronto linijoje, pagalba žmonėms ar kita savirealizacijos forma“, – pokalbį baigia pašnekovas.
