Nidos gintaro muziejaus siela: kaip kaunietė Judita Eičinienė atrado gintaro pasaulį
Jei lankotės Nidoje, nepraleiskite progos apsilankyti Mizgirių gintaro muziejuje – tikrame Neringos brangakmenyje. O ten jus dažniausiai pasitiks Judita Eičinienė, šio muziejaus širdis ir siela.
Atlieka daugybę darbų
Žurnalistas M. Patašius kalbėjosi su Judita apie jos darbą ir gyvenimą Nidoje.
– Dažnai lankytojai tikisi sutikti muziejaus įkūrėjus, Kazimierą ir Virginiją Mizgirius, tačiau juos pasitinkate jūs. Kokios jūsų pareigos muziejuje?
– Mano darbas čia labai įvairus. Esu direktoriaus pavaduotoja, bendrauju su lankytojais, teikiu jiems informaciją apie muziejų ir gintarą, dirbu su reklama prie kompiuterio.
– Vadinasi, esate tikra darbštuolė?
– Galima sakyti ir taip, – juokiasi Judita.
Nenumatė, kad čia įsikurs
– Esate kilusi iš Kauno. Kaip atsidūrėte Nidoje, kitoje marių pusėje?
– Sakyčiau, esu pusiau kaunietė. Buvusioje sostinėje gyvenau nuo aštuntos klasės, baigiau Santaros gimnaziją, vėliau studijavau vokiečių kalbą. Baigusi studijas, norėjau gyventi Vokietijoje. Kadangi mokėjau vokiečių kalbą, o Nidoje lankėsi daug vokiečių turistų, po pirmo kurso atlikau praktiką Mizgirių senojoje gintaro galerijoje. Man ten labai patiko.
Iš pradžių svajojau išvykti į Vokietiją, kad galėčiau bendrauti vokiškai, bet galiausiai Vokietija atvyko pas mane, – juokiasi Judita.
Tuo metu apie 80 procentų turistų buvo vokiečiai. Taip pat galėjau laisvai bendrauti su anglais, rusais ir lenkais, kurių kalbas taip pat gerai mokėjau. Po kelerių metų Nidoje susipažinau su savo vyru.
Judita Eičinienė su šeima / M. Patašiaus nuotr.
Meilės emigrantė
– Galima sakyti, kad esate meilės emigrantė? Pirmiausia atradote gintarą, o paskui – meilę?
– Galima sakyti, kad taip ir buvo, – juokiasi Judita.
– Grįžkime prie muziejaus. Ką lankytojai tikisi čia pamatyti?
– Iš pradžių daugelis mano, kad tai tiesiog muziejus. Tačiau greitai supranta, kad čia galima užuosti, paliesti, išgirsti ir net pajusti gintaro skonį.
Įspūdingas muziejus Nidoje: gintarmedžių miškas, didysis Perkūno akmuo ir paslaptingas Gintaro kambarys (foto)
– Norint pažinti gintarą ir jo ilgą bei įdomią istoriją, reikia nemažai padirbėti?
– Tikrai taip. Kai pradėjau domėtis gintaru, daug bendravau su profesoriumi Wolfgangu Vaičaičiu, iš kurio sužinojau daug apie inkliuzus.
Tai mane labai įtraukė. Kartu rengėme leidinius, vertėme medžiagą apie gintarą iš įvairių kalbų. Taip palaipsniui sužinojau apie jį vis daugiau. Visas šias žinias dabar panaudoju savo darbe.
Judita Eičinienė / M. Patašiaus nuotr.
Įvairūs klausimai
– Ko dažniausiai klausia muziejaus lankytojai?
– Klausimai būna įvairūs, bet dažnai klausia, kaip atskirti tikrą gintarą nuo padirbto, taip pat apie jo spalvas. Labai džiugina, kad jaunimas vis labiau domisi gintaru.
– Muziejuje yra daug įvairių gintarų. Kas jums labiausiai patinka?
– Muziejus gali pasigirti įspūdingu Perkūno akmeniu, didžiausiu Baltijos jūros gintaru Lietuvoje. Jis didesnis už Palangoje eksponuojamą Saulės akmenį. Žmonės domisi gintarais su inkliuzais, ypač kai sužino, kad jiems 45 milijonai metų ar daugiau. Kiekvienas atranda kažką sau. Man labiausiai patinka gintarai su retais inkliuzais.
Judita Eičinienė / M. Patašiaus nuotr.
Gintaro žvejyba
– Žinau, kad po audrų nidiškiai eina žvejoti gintaro. Ar jūs taip darote?
– Daugeliui nidiškių tai ne verslas, o hobis. Aš su vyru esu tai dariusi daugybę kartų. Esu radusi nemažų gintaro gabalėlių su inkliuzais. Šis užsiėmimas patinka ir mano sūnums.
Vyras net pagamino jiems mažus graibštus, su kuriais jie žvejoja gintarą. Vyresniajam sūnui Kajui patinka gaminti papuošalus iš gintaro.
Braidžioti po banguotą, šaltą jūrą ir žvejoti gintarus yra sunkus, vyriškas užsiėmimas. Jei dalyvauja vyras su žmona, ji krante renka gintarą iš jūros dumblių ir pagaliukų.
Kelionės ne sezono metu
– Mačiau jūsų „Facebook“ paskyroje, kad esate aistringa žvejė?
– Kai dar nebuvau ištekėjusi, vyras žiemomis veždavosi mane į poledinę žvejybą mariose. Man tai labai patiko. Galbūt tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau gyventi Nidoje. Net vasarą, jei turime laiko, išplaukiame į marias pažvejoti.
Judita Eičinienė / M. Patašiaus nuotr.
– Ar sunku priprasti gyventi Nidoje, persikėlus iš kitos marių pusės? Ypač žiemą, kai gyvenimas čia sustoja?
– Tai tiesa. Žiemą gyvenimas Nidoje sulėtėja. Tačiau kai turi šeimą, visada yra ką veikti. Be to, žiemą su šeima keliaujame po šiltus kraštus. Lankėmės Egipte, Vietname, Šri Lankoje, Izraelyje. Kartais juokaujame, kad vasarą parduodame Nidoje, o žiemą ją susigrąžiname kelionėse. Klaipėda ir Kaunas taip pat nėra toli. Nuvažiuojame ir ten pasilinksminti.
K. Mizgiris: jei ne sovietinis KGB – šio gintaro muziejaus Nidoje nebūtų
Dar savęs nelaiko nidiške
– Girdėjau, kad nidiškiai retai eina prie jūros. Esą tai turistų reikalas?
– Tame yra tiesos. Čia gimę ir užaugę žmonės beveik neina prie jūros arba eina labai retai. Vienas iš jų yra mano vyras. Aš čia gyvenu daugiau nei 15 metų, bet dar nelaikau savęs tikra nidiške. Kai tik turiu galimybę, visada bėgu prie jūros. Ji man niekada neatsibosta ir tikiuosi, kad neatsibos.
– Ačiū už interviu. Linkiu ateityje jūroje rasti dar ne vieną didelį gintarą.
– Būtinai. Kai rasiu, pasidalinsiu šia žinia.