L. Mažylio vizija: Baltijos jūros regiono aljansas – garantuotas saugumas?
Kaip turėtume elgtis su Rusija? Šis klausimas nuolat sklando ore, o pasaulis tarsi įstrigęs tarp įvairių planų. Vis dėlto, esu įsitikinęs, kad egzistuoja planas „C” – tai regioninis Baltijos baseino saugumo ir gynybos aljansas. Šis planas paremtas keliais svarbiais argumentais.
Visų pirma, per visą šio regiono istoriją dar niekada nebuvo tokio didelio vieningumo. Suomija, Švedija, Norvegija, Danija, Lenkija, Lietuva, Latvija ir Estija – ne tik NATO narės. Mus vienija ypatingas motyvas, vienodas iššūkių ir Rusijos grėsmės suvokimas. Pavyzdžiui, tokio vieningumo nebuvo 1920 m. Bulduriuose, kur mėnesį svarstyta bendros valstybių erdvės nuo Suomijos iki Ukrainos sukūrimo idėja, įskaitant ir gynybinę sąjungą. Tuomet bandyta kurti „draugų žiedą” tarp Baltijos ir Juodosios jūrų, tačiau nesėkmingai. Didžiausia kliūtis buvo nesutaikomi Lenkijos ir Lietuvos nesutarimai. Tačiau dabar situacija radikaliai pasikeitė.
Per ilgus šimtmečius Šiaurės ir Baltijos regiono valstybės, įskaitant Lenkiją, nebuvo sukūrusios tokių gerų tarpusavio santykių. Jie tapo tiesiog pavyzdiniai. Štai XX a. 10-ajame dešimtmetyje Švedija, Norvegija ir Danija ėmėsi globoti Lietuvą, Latviją ir Estiją, integruodamos jas į Europos Sąjungą ir NATO. Anksčiau, XX a. 3-iajame dešimtmetyje, regioninis bendradarbiavimas strigo dėl konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos. Dabar santykiai tarp šių šalių yra puikūs.
Suomijai ir Švedijai įstojus į NATO, visos regiono valstybės tapo Aljanso narėmis. Tai reiškia, kad nebeliko įtarimų, jog glaudesnis bendradarbiavimas regiono lygmeniu kuria kažką „paralelaus” platesniam aljansui. Taip pat nėra jokių nesklandumų santykiuose su kitais galingais regionais. Nebeliko konfliktų su Vokietija, yra sutarimas su JAV, Didžiąja Britanija ir Ukraina. Aplinkybės yra palankios kaip niekada anksčiau, todėl šį istorinį vieningumą būtina išsaugoti ir toliau į jį investuoti.
Kokie konkretūs resursai reikalingi šiam bendradarbiavimui įgyvendinti?
Penkios iš šių valstybių ribojasi su agresyvia Rusija ir pavojinga Baltarusija. Todėl, atsižvelgiant į diskusijas Europos Parlamente ir kitose ES institucijose, mes „nusipelnome” išskirtinio finansavimo. Taip pat būtina ieškoti kitų europinių paramos instrumentų bendros europinės gynybos kontekste. Imant paskolas karinei infrastruktūrai plėtoti, tai reikėtų daryti sutelkiant valstybes, o ne pavieniui. Būtina vienyti pastangas hibridinio karo frontuose, įskaitant ir fizinę Baltijos dugno komunikacijų infrastruktūros apsaugą.
Toliau plėtojant sankcijas Rusijai, ypatingą dėmesį reikėtų skirti rusiško iškastinio kuro eksporto per šešėlinį laivyną užkardymui. Bendradarbiavimas siekiant šių taktinių tikslų suvienytų mūsų valstybes didesniems strateginiams siekiams. Trumpuoju laikotarpiu svarbu pasinaudoti pirmininkavimo ES institucijose „pusmečiais”.
Pavyzdžiui, šiuo metu pirmininkaujanti Lenkija pabrėžia Europos saugumą kaip pagrindinį prioritetą. Regioninio bendradarbiavimo formatas yra lankstesnis, nes nereikia atsižvelgti į galimus veto, pavyzdžiui, Vengrijos ar Turkijos. Be to, skirdamos 5-6 procentus savo BVP gynybai, mūsų regiono valstybės taptų sektinu pavyzdžiu ir turėtų moralinę teisę to reikalauti iš kitų ES ir NATO valstybių.
Dar vienas svarbus istorinis argumentas – rusai visada bijojo suomių, lenkų ir lietuvių. Nereikia pasiduoti propagandai apie ruso kareivio narsą. Rusas visada bijojo priešo, bet dar labiau bijojo raudonojo komisaro, kuris durtuvu stumdavo jį į ataką. Suomių narsa Šiaurės kare vis dar kelia pagarbą rusų karinėse pajėgose. Puikiai žinome, kaip paniškai rusai bijojo susidurti su partizanais Lietuvos miškuose pokaryje. Lenkiją Antrajame pasauliniame kare rusai nugalėjo tik su Hitlerio pagalba. Dabar rusai bijo ir ukrainiečių.
De facto toks regioninis bendravimas jau seniai vyksta ir istoriškai įsitvirtina. Belieka tik sustiprinti ir aiškiau įtvirtinti bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje segmentą, pabrėžiant tarpusavio įsipareigojimus. Konkretūs institucionalizacijos variantai gali būti įvairūs. Pavyzdžiui, sėkmingai veikia NB8 – neformalaus regioninio formato bendradarbiavimas tarp 5 Šiaurės ir 3 Baltijos šalių. Tai didelė jėga – 33 milijonai gyventojų (prisijungus Lenkijai, šis skaičius padvigubėtų).
Kartu paėmus, tai – penkta pagal dydį Europos ekonomika. Pagal Human Development Index – vienas labiausiai klestinčių pasaulio regionų. Atsižvelgiant į neseniai įvykusius pokyčius – Suomijos ir Švedijos narystę NATO – taip pat ir akivaizdžiai padidėjusias grėsmes iš Rusijos ir Baltarusijos pusės, šį modelį būtų galima labiau formalizuoti ir geografiškai išplėtoti. Priimti Lenkiją (bent jau saugumo ir gynybos sferose, taip dar labiau sustiprinant gynybos ramstį) reikštų NB9.
Naujoji JAV administracija ką tik pademonstravo pasitikėjimą Lenkija, todėl turėtų patvirtinti jį ir Lietuvos bei kitų Baltijos regiono valstybių atžvilgiu. Tokia yra regioninio bendradarbiavimo filosofija!
Suomija ir Lenkija, turėdamos ribotus resursus savo sienoms ginti, negali garantuoti ir Baltijos valstybių saugumo. Vis dėlto būtina investuoti į fizinį Suvalkų koridoriaus saugumą ir paspartinti „Rail Baltica” atkarpos per Lenkiją pilną išbaigimą, bent jau iki Kauno. Taip pat svarbi tautų tapatybės savivoka. Šiaurės ir Baltijos valstybės vis aiškiau suvokiamos kaip vientisas regionas. Nėra ir ryškių partinių takoskyrų.
Reikėtų svarstyti ir suteikti tam tikrą statusą Grenlandijai, Farerams ir Alandams, išplėtojant bendradarbiavimo formatą iki N12. Svarbu pabrėžti, kad saugumas, gynyba ir atgrasymas yra pagrindinė tokios organizacijos funkcija. Jau ir dabar NB8 formate bendradarbiavimas apima kibernetinę erdvę, energetinį ir saugumo bendradarbiavimą, tereikia tai aiškiau struktūruoti.
Tai vienas iš galimų institucinių variantų. Svarbiausia – suvokti, kad bet kokio tautų klestėjimo garantas visų pirma yra saugumas, todėl būtina siekti jo sutelktomis pastangomis ir nuolat transliuoti pasauliui žinią apie tai. Šioje hibridinės veiksenos epochoje nepakanka jėgą tik turėti, ją būtina ir demonstruoti.
Taigi, toks būtų planas „C” – „namų darbas” mūsų regionui. Neabejotinai pasmerktas sėkmei, nepaisant to, kaip pakryptų planai „A” ar „B”.
