LRT portale pasirodęs tarptautinis žurnalistinis tyrimas atskleidė nerimą keliančius faktus apie Kremliaus finansuojamus prorusiškus veikėjus Lietuvoje. Šis tyrimas išryškino „penktosios kolonos“ įtaką ir mastą, tuo pačiu atkreipdamas dėmesį į atsakingų institucijų neveiklumą. Žurnalistai atliko darbą, kurį seniai turėjo atlikti Valstybės saugumo departamentas (VSD), prokuratūra ir kitos institucijos, kurių pareiga – užkirsti kelią jėgoms, nukreipusioms savo nuodus prieš valstybę.
Tyrimas atskleidė, kad Rusijos specialiųjų tarnybų kontroliuojamo Užsienyje gyvenančių tėvynainių teisių gynimo ir paramos fondo („Pravfondas“), įkurto Vladimiro Putino dekretu, pinigai netrukdomai pasiekė tokius asmenis kaip Stanislovas Tomas, Edikas Jagelavičius, Algirdas Paleckis, Viačeslavas Titovas, Erika Švenčionienė, Valerijus Ivanovas, advokatas Ryšardas Burda ir daugelis kitų, skleidžiančių Rusijai naudingą kursą. Šis finansavimas buvo tęsiamas net ir po plataus masto invazijos į Ukrainą, o Lietuvos atsakingos tarnybos, regis, nesiėmė jokių veiksmų ir net nesidomėjo šiais įvykiais, nors turi gerokai didesnes galimybes nei žiniasklaida. Tai kelia didelį susirūpinimą.
Faktas, kad žurnalistiniai tyrimai aplenkia valstybines institucijas, atsakingas už saugumą ir ardomųjų jėgų užkardymą, nėra naujas, tačiau nerimą kelia ilgalaikė tendencija: visuomenė beveik nieko nesužino iš Lietuvos institucijų apie konkrečius prorusiškų grupių ir organizacijų bendradarbiavimo su Rusija pėdsakus, schemas ir pinigų srautus.
Susidaro įspūdis, kad tarnybos yra neveiklios, pernelyg atsainios ir nesugeba užkardyti antivalstybinių elementų, kurie per kiekvienus rinkimus bando prasimušti į valdžią, siekdami daryti įtaką šalies gyvenimui. Institucijos, turinčios būti skydu Lietuvai nuo priešiškų jėgų, net nesivargina informuoti piliečių apie šių elementų keliamas grėsmes, įvardinti jų atstovus ir atskleisti jų nešvarius darbus, ryšius ir susirašinėjimus, kad visuomenė pagaliau nustotų klaidžioti nežinomybėje.
Prieš ketvirtį amžiaus tuometinis VSD vadovas Mečys Laurinkus aiškiai ir viešai informavo apie Rusijos tinklą, apraizgiusį Rolando Pakso aplinką, kurį pavyko sutraiškyti tik dėl savalaikio įsikišimo. Šiandien jaučiame slegiančią tylą.
Kremliaus „Pravfondo“ istorija, finansuojant „penktosios kolonos“ šalininkus, primena panašius įvykius prieš šešerius metus, kai institucijų neveiklumas taip pat krito į akis. Buvo aprašyta, kaip iš Rusijos valstybinės žiniasklaidos buvo finansuojamas tuometinis Socialistinio liaudies fronto pirmininkas Giedrius Grabauskas, kuris per Kremliaus televiziją ir portalus platino Rusijos naratyvus ir niekino pokario Lietuvos partizanus.
Taip pat buvo paviešinti įrodymai apie G. Grabausko ir SLF dalyvavimą antikonstitucinėse grupėse ir organizacijose. Pavyzdžiui, rusiškuose portaluose buvo skelbta apie pogrindinius renginius Vilniuje, skirtus uždraustos Lietuvos komunistų partijos 100-mečiui, kuriuose G. Grabauskas šlovino sovietiniams okupantams tarnavusią kompartiją, prisidėjusią prie trėmimų, žudymų ir represijų.
G. Grabauskas vadino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį „profašistiniu“ ir piktinosi, kad valdžią 1989–1991 metais užgrobė „antisocialistinės jėgos“. Jis citavo vieną Sausio 13-osios perversmininkų, leisdamas suprasti, kad „revoliucinis atsinaujinimas socialistiniais pagrindais“ dar ateis į Lietuvą.
Nors pagrindo patraukti G. Grabauską baudžiamojon atsakomybėn už pagalbą kitai valstybei veikti prieš Lietuvą ir už priklausymą antikonstitucinėse organizacijose buvo daugiau nei pakankamai, prokuratūra to nepadarė. Jam buvo iškelta byla tik pagal du švelnesnius Baudžiamojo kodekso straipsnius – partizanų niekinimą ir sovietinių nusikaltimų neigimą. Kadangi tai nėra sunkūs nusikaltimai, G. Grabauskui buvo skirtos švelnios kardomosios priemonės.
Pasinaudodamas tuo, buvęs SLF vadovas dar prieš plataus masto invaziją į Ukrainą pabėgo į Rusiją ir toliau juodina Lietuvą, Ukrainą, palaiko Rusijos kursą ir prisideda prie Lietuvos istorijos falsifikavimo. Jis tapo Rusijoje išleistos monografijos bendraautoriumi, kurioje neigiamas Lietuvos valstybingumas ir lietuvių tauta.
Per daugiau nei trejus metus nuo karo pradžios Baudžiamasis kodeksas nebuvo pakoreguotas. Straipsnyje, numatančiame atsakomybę už pritarimą Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos nusikaltimams, neatsirado prierašo, jog tokia pati atsakomybė taikoma ir neigiantiems ar teisinantiems Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Tai didelis trūkumas.
Taip pat nėra Baudžiamojo kodekso pataisų, numatančių atsakomybę už Rusijai naudingų ir Lietuvai žalą darančių melagienų skleidimą ar bendradarbiavimą su priešiškų valstybių (Rusijos, Baltarusijos) propagandine žiniasklaida. Priėmus šias pataisas, dezinformacijos viešojoje erdvėje būtų mažiau, o žmonių sąmonės nuodijimo mastai sumažėtų.
Tokia yra institucijų neapsižiūrėjimo ir atsainumo kaina. Jei iškiltų reali grėsmė, mes pajustume, ką reiškia laiku nesusitvarkyti su „penktakoloniais“.
