Lietuva mini 35-erių metų sukaktį nuo nepriklausomybės atkūrimo, o šalies elitas įvertino, kas labiausiai prisidėjo prie valstybės pažangos per šį laikotarpį. Tyrimas atskleidė netikėtus lyderius ir nuostabą keliančius rezultatus. Aptarsime, kaip Lietuvos elitas vertina šalies pažangą, kokie valstybės vadovai ir Vyriausybės, jų nuomone, labiausiai dirbo Tėvynės labui. Paaiškėjo, kad Lietuvos elitui labiausiai įsiminė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narių indėlis.
Ši sukaktis – ne tik šventė, bet ir galimybė įvertinti nueitą kelią bei pasiekimus. 1990 m. kovo 11-oji atvėrė Lietuvos visuomenei unikalias saviraiškos galimybes, kuriomis mes sėkmingai pasinaudojome. Per pastaruosius 35 metus mūsų valstybė padarė didžiulę pažangą.
Šia ypatinga proga naujienų portalas „Delfi“ inicijavo sociologinį tyrimą, kurį atliko žurnalas „Reitingai“. 2024 m. gruodžio 27 d. – 2025 m. sausio 27 d. buvo apklausti 1142 asmenys, atstovaujantys įvairioms Lietuvos elito grupėms: politikams, verslininkams, tarnautojams, žiniasklaidos atstovams, visuomenininkams ir popkultūros veikėjams. Respondentai turėjo atsakyti į dešimt klausimų, kuriuose reikėjo pasirinkti vieną arba tris atsakymų variantus.
Apklausoje dalyvavo 191 politikas (16,72 proc. visų respondentų), įskaitant daugiau nei trečdalį Seimo narių, ministrų, viceministrų ir europarlamentarų, taip pat dešimtys merų ir vicemerų. Verslo sektoriui atstovavo 216 asmenų (18,91 proc.), tarp kurių – 16 asocijuotų verslo struktūrų vadovų, 15 ekonomistų, 25 įmonių vadovai, 20 stambių verslininkų ir 40 vidutinių įmonių vadovų. Taip pat dalyvavo įvairių su verslu susijusių institutų, žinybų, tarnybų ir agentūrų vadovai.
Tarnautojų ir valstybinių įstaigų atstovų grupę sudarė 219 asmenų (19,17 proc.), įskaitant Vyriausybės kanceliarijos, Prezidentūros, Lietuvos banko, departamentų, inspekcijų, savivaldybių administracijų, centrų, tarnybų, prokuratūros ir teismų sistemos vadovaujančius asmenis bei teisėtvarkos institucijų atstovus. Žiniasklaidai atstovavo 202 asmenys (17,68 proc.) – daugiau nei 50 skirtingų televizijos, radijo, spaudos ir interneto portalų vadovai ir atstovai, programų vadovai ir prodiuseriai, regioninės žiniasklaidos priemonių vadovai ir kultūrinės žiniasklaidos priemonių redaktoriai.
Visuomenininkų grupę sudarė 204 asmenys (17,87 proc.) – mokslo ir švietimo organizacijų vadovai, medicinos įstaigų vadovai, politologai, istorikai, dvasininkai, muzikos, kino ir teatro pasaulio atstovai, visuomeninių organizacijų vadovai ir kt. Popkultūros, mados ir interneto veikėjų grupė – 110 asmenų (9,64 proc.) – garsūs muzikantai, prodiuseriai, aktoriai, humoristai, dizaineriai, modeliai ir socialinių tinklų nuomonės formuotojai.
**Lietuvos pažanga įvertinta 8 balais**
Apklausti Lietuvos elito atstovai turėjo įvertinti Lietuvos pažangą ir pasiekimus per pastaruosius 35 metus skalėje nuo 1 iki 10. Daugiausia respondentų (437 iš 1142) pažymėjo 8 balus. Antroje vietoje pagal populiarumą – 9 balai (360 iš 1142), o trečioje – 10 balų (188 iš 1142). Daugiau nei pusė apklaustųjų (659 iš 1142) atsakė „taip“, o 445 – „greičiau taip“ į klausimą, ar jie patenkinti savo valstybe ir Lietuvos raida.
Geriausiai įvertinta Ingridos Šimonytės vadovaujama aštuonioliktoji Vyriausybė (199 iš 1142). Algirdo Mykolo Brazausko dvyliktoji Vyriausybė užėmė antrą vietą (174 iš 1142), o Andriaus Kubiliaus vadovaujama penkioliktoji Vyriausybė – trečią (138 iš 1142).
Mindaugo Stankevičiaus vadovaujama septintoji ir Alberto Šimėno vadovaujama antroji Vyriausybės negavo nė vieno balso. Valdas Adamkus surinko daugiau nei pusę Lietuvos elito balsų (638 iš 1142) kaip prezidentas, labiausiai prisidėjęs prie Lietuvos pažangos per pastaruosius 35 metus. Dalia Grybauskaitė liko antroje vietoje (321 iš 1142), o A. M. Brazauskas – trečioje (97 iš 1142).
Česlovas Juršėnas (300 iš 1142) buvo išrinktas geriausiai Seimo pirmininko pareigas vykdžiusiu politiku. Vytautas Landsbergis užėmė antrą vietą (279 iš 1142), o Viktorija Čmilytė-Nielsen – trečią (210 iš 1142).
Vyriausybė (235 iš 1142) buvo pripažinta geriausiai Lietuvos labui dirbančia valdžios šaka. Vietinė valdžia (savivaldybės) užėmė antrą vietą (184 iš 1142), o atsakymas „nė viena“ – trečią (150 iš 1142). Lietuvos Seimas buvo įvertintas prasčiausiai (22 iš 1142).
Beveik visi respondentai (1128 iš 1142) atsakė, kad yra Lietuvos patriotai.
**Aštuonioliktoji Vyriausybė įvertinta geriausiai**
Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė dirbo 2020–2024 m. laikotarpiu. Ji pradėjo darbą po to, kai 2020 m. rinkimuose „valstiečius“ nugalėjo TS-LKD partija. Valdančiąją koaliciją su TS-LKD sudarė Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija.
Šiai Vyriausybei teko susidurti su daugybe iššūkių. Visų pirma, dar nebuvo pasibaigusi pasaulinė koronaviruso pandemija, todėl reikėjo imtis įvairių apsaugos priemonių, kad Lietuvoje ši liga padarytų kuo mažiau žalos. Gyventojams buvo suteikta galimybė pasiskiepyti. 2020 m. prasidėjo masiniai protestai ir eisenos Baltarusijoje po 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų, kuriuose Aliaksandras Lukašenka vėl tapo prezidentu. Lietuva palaikė protestuotojus, priglaudė politinius pabėgėlius, įvedė sankcijas Baltarusijai ir iki šiol nepripažįsta ten vykusių rinkimų.
A. Lukašenka atsakė į tai, specialiai per Baltarusijos ir Lietuvos sieną pradėdamas leisti migrantus iš Azijos ir Afrikos šalių, melagingai jiems žadėdamas atvirą kelią į Vakarus. Vidaus reikalų ministrei Agnei Bilotaitei teko užtikrinti sienos apsaugą ir pasirūpinti atvykėliais. Buvo pradėta migrantus apgręžti. Dar didesniu iššūkiu tapo 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusi Rusijos invazija į Ukrainą. Lietuvą šis įvykis sukrėtė, išaugo susirūpinimas dėl savo gynybos. Lietuva aktyviai teikė pagalbą Ukrainai – moralinę ir finansinę, priėmė karo pabėgėlius, taikė jiems įvairias lengvatas ir padėjo ukrainiečių vaikams integruotis į švietimo sistemą. Karas sukūrė sudėtingesnes ekonomines sąlygas ir Lietuvoje – padidėjo degalų, šildymo ir maisto kainos. Vyriausybė sprendė vidaus problemas, didino pensijas, vaiko pinigus ir kitas socialines išmokas, kad gyventojai patirtų kuo mažiau diskomforto.
**V. Adamkus: tai yra sensacija**
Valdas Adamkus pirmą kartą Lietuvos prezidentu buvo išrinktas 1998 m. Jis antrajame rinkimų ture nugalėjo buvusį generalinį prokurorą Artūrą Paulauską. V. Adamkus iškėlė spartaus šalies modernizavimo idėją ir įsipareigojo siekti trijų pagrindinių tikslų: laisvo žmogaus, atviros visuomenės ir stiprios valstybės. 2003 m. jis siekė būti perrinktas, tačiau antrame rinkimų ture pralaimėjo Rolandui Paksui. 2004 m. Rolandą Paksą pašalinus iš prezidento posto apkaltos proceso metu, buvo surengti pirmalaikiai prezidento rinkimai. Antrame ture V. Adamkus nugalėjo Kazimierą Prunskienę ir antrą kartą buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu (pareigas ėjo 2004–2009 m.).
„Delfi“ pasiteiravus prezidento, kaip jis vertina tokį jo darbo įvertinimą, V. Adamkus padėkojo tiems, kurie už jį balsavo: „Ačiū labai už sveikinimus. Man tai yra sensacija. Vis dėlto man būtų labai sunku išskirti, kas buvo įspūdingiausia per ilgą mano karjerą. Buvo labai daug ypatingų įvykių“, – komentavo jis.
Pasak prezidento, jam vienas įsimintiniausių karjeros įvykių buvo JAV Aplinkos apsaugos agentūros įkūrimas ir kvietimas joje dirbti. V. Adamkui pasididžiavimą kelia žinojimas, kad ši organizacija gyvuoja jau daugiau nei 50 metų, o jis buvo vienas iš mažos grupės žmonių, kuriems buvo pavesta sukurti agentūros veikimo strategiją: „Man liko įspūdis, kad mes padarėme labai svarbų darbą Amerikoje“, – pasakojo prezidentas.
Kalbėdamas apie darbus Lietuvoje, V. Adamkus teigė, kad per 35 metus galima rasti daug įspūdingų momentų, todėl sunku išskirti vieną ar kelis, kurie būtų svarbiausi: „Džiaugiuosi, kad turėjau progą pasidžiaugti tuo, kas man pavyko. Aš galvoju, kad padariau tam tikrą įnašą dėl Lietuvos priėmimo į NATO ir Europos Sąjungą. Manau, kad tai buvo monumentalūs įvykiai mūsų valstybei. Šie du dalykai per tuos dešimt metų buvo įspūdingiausi“, – teigė V. Adamkus. Jis pridūrė, kad Lietuva laiku pasirinko tinkamą kelią.
**Č. Juršėnas: svarbiausia – mylėti žmones**
Socialdemokratas Česlovas Juršėnas Seimo pirmininku dirbo 1993–1996 m., 2004 m. balandžio 6 d. – 2004 m. liepos 12 d. ir 2008 m. balandžio 1 d. – 2008 m. lapkričio 16 d.
„Delfi“ jis papasakojo, kokios savybės yra svarbios norint gerai atlikti Seimo pirmininko pareigas: „Pirma, labai svarbu mylėti žmones, o tarp jų – ir Seimo narius. Antra savybė – reikia būti reikalą išmanančiu žmogumi, arba šiuo atveju – veikėju. Aš pats iš pradžių buvau išrinktas Aukščiausios Tarybos (AT) deputatu, po to – Seimo nariu. Taip pat buvau renkamas AT seniūno pavaduotoju ir tada beveik natūraliai iš to seniūno pavaduotojo, kuris irgi pirmininkaudavo posėdžiams, po mūsų didžiulio laimėjimo 1992 m. iš pradžių tapau laikinuoju, o paskui nuolatiniu [Seimo pirmininku]. Žodžiu, svarbu pasiruošimas ir išmanymas daryti šitą darbą“, – tikino jis. Buvusio Seimo pirmininko teigimu, darbas turi ir patikti. Č. Juršėnas atviravo, kad jam apskritai patiko visi darbai, bet Seimo pirmininko – ypač.
„Aš jam visada ruošiausi. Stengiausi kiekvienam klausimui pasiruošti. Tiesa, nesakau, kad man visada tai išeidavo. Visų pirma, reikia gerai išmanyti LR Konstituciją ir turėti ją po ranka. Aš netgi pasigaminau tokią mažytę Konstitucijos knygelę, kuri tilpo į mano marškinių kišenėlę. Bet kada galėjau ją išsitraukti ir pacituoti. Taip pat labai svarbu gerai žinoti Seimo statutą. AT buvo reglamentas, o Seime – statutas. Prie reglamento atsiradimo aš pridėjau ranką, o paskui jau intensyviai dalyvavau ruošdamas Seimo statutą. Džiaugiuosi, kad ir šiandien, praėjus daugiau negu 30 metų, dabartiniai seimūnai naudojasi statutu, kurio pačioje pabaigoje ir mano pašaras“, – sakė jis.
Č. Juršėnas taip pat norėjo išskirti dar vieną svarbią savybę, kuri svarbi politiniame darbe – kantrybę: „Reikia turėti milžinišką kantrybę. Nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui, atsikėlei iš ryto ne ta koja, maža to, dar susibarei su žmona, kad ne taip skaniai išvirė kavą (nors mes su a. a. Jadvyga labai gerai sutarėme), bet visko gyvenime gali būti. Tačiau kai atėjai į Seimą, turi visas ne tokias nuotaikas, nuoskaudas, kažkokius nemalonius nutikimus nubraukti. Ateiti į salę su šypsena, maloniai bendrauti su publika, kurią, kaip pradžioje sakiau, myli ir gerbi. Nesvarbu, kad aukščiau sėdi ir pagal padėtį esi galbūt viršesnis, bet apskritai visi parlamente yra lygūs“, – tikino buvęs politikas.
**Per plauką netapo sprogdinimo auka**
Paklaustas, koks jam svarbiausias įvykis buvo per visus buvimo politikoje metus, Č. Juršėnas sakė, kad jų buvo labai daug. Tačiau, anot buvusio politiko, turbūt svarbiausiu išlieka Kovo 11-oji: „Tai yra balsavimas už Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Tarp 124 garbingų Lietuvos moterų ir vyrų parašų yra ir mano parašas. Manau, kad tai buvo svarbiausia. Tačiau įvairių nuotykių per tuos metus tikrai netrūko. Žinoma, baisiausias buvo už Seimo ribų, kai 1991 m. Šiauliuose mus su Gediminu Kirkilu norėjo susprogdinti“, – prisiminė jis.
Č. Juršėnas pasakojo, kad tais metais turėjo būti susitikimas su publika ir tais laikais Šiauliai turėjo atvirą estradą: „Aplink puslankiu buvo sustatyti suolai žmonėms, o kitoje pusėje – estrada, kur ant scenos stovėjo staliukas, kėdės ir mikrofonas. Auditorija laukė Brazausko, bet jis negalėjo atvykti. Mes su a. a. Kirkilu išėjome į sceną ir jau norėjome pradėti, bet pastebėjome, kad nuo mūsų publika buvo labai nutolusi. Tada su Kirkilu, pasiėmę kėdes, stalą ir mikrofoną, nutarėme eiti į aikštės vidurį. Ten pasakėme pora sakinių ir staiga nuo scenos išgirdome bach bach bach. Tribūnose – buch buch buch, ten šaudė petardos. Po to ilgai buvo aiškinamasi, kas tai padarė, bet taip ir nebuvo iki galo nustatyta. Galima sakyti, įvyko toks teroristinis išpuolis“, – sakė jis.
Pasak buvusio politiko, po 30 metų vėl vyko susitikimas Šiauliuose ir galimai vėl apsilankė tas pats sprogdintojas: „Jis pasakė, kad taip norėjo pagąsdinti Brazauską. Atsakiau, kad būtų buvęs geras pagąsdinimas, mat jeigu jis būtų stovėjęs prie mikrofono, dar iš jo kažkas būtų likę, o iš mūsų su Kirkilu turbūt nieko“, – svarstė Č. Juršėnas. Buvęs politikas taip pat prisiminė, kad Seime jį norėjo išnešti iš prezidiumo. Pasak jo, tąkart vadovavo klausimui, kuris dešiniesiems nepatiko: „A. A. kietasis vyras arba, kaip aš jį vadinau, fundamentalistas Patackas atėjo į prezidiumą ir liepė man baigti šį klausimą. Kai paklausiau, kas bus, jei nebaigsiu, pagrasino, kad išneš iš prezidiumo. Tai buvo pirmas atvejis, kai kreipiausi dėl apsaugos. Iki tol su Brazausku buvome pasakę, kad jeigu vaikštome po Seimą, tuomet jos nereikia. Bet kai Patackas taip pasakė, aš žinojau, kad anksčiau jis jau buvo patiesęs vieną signatarą I-ųjų rūmų I-o aukšto fojė. Galvojau, tegul geriau išneša, bet dėl visa ko paskambinau ir apsaugai, liepiau iš keturių salės kampų stebėti, kas vyksta prezidiume“, – keistą nutikimą prisiminė jis.
Č. Juršėnui įsiminė ir šposas, kai vienas parlamentaras, gavęs 10 minučių sakyti kalbą iš Seimo tribūnos, protestuodamas prieš Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP), tiesiog atsistojo prie mikrofono ir tylėjo: „Aš jį raginau kalbėti. Jis tepaklausė, kiek jam laiko liko. Atsakiau, kad aštuonios minutės. Jis pasakė, kad nieko nesakys. Tada pasiūliau vandens, o tas Seimo narys taip ir pratylėjo tą likusį laiką“, – pusiau juokais prisiminė buvęs politikas.
**G. Sarafinas: respondentai įvertino Lietuvos pažangą**
Žurnalo „Reitingai“ redaktorius Gintaras Sarafinas komentavo, kad iki šio tyrimo turėjo įvairių minčių, kokie bus rezultatai: „Galvojau, kad gal bus daug nusivylusių, piktų, nelaimingų, Lietuvą keikiančių žmonių. Kai pradėjo plaukti rezultatai, buvo atvirkščiai – gavome daug gražių atsakymų. Svarsčiau, kad gal regionai prasčiau įvertins Lietuvos raidą, bet ne, taip neatsitiko. Iš 1142 žmonių net 985 Lietuvos pažangą vertina 8, 9 arba 10. Tai yra puiku. Vadinasi, žmonės supranta, kad mūsų progresas buvo didžiulis. Tai ypač jaučiama šiemet, kai stebime didžiules geopolitines slinktis. Žmonės vertina, kaip toli nuėjome besipiktindami, kritikuodami, dažnai būdami pesimistais“, – komentavo jis.
Pasak G. Sarafino, atsukus laiką atgal, matome, kad ta pažanga, žvelgiant ir europiniu lygmeniu, yra didžiulė ir vertinama: „Taigi, prieš pradedant apklausinėti, atrodė, kad sukiosis balai tarp 6–7 ir tai bus gerai, bet taip neatsitiko. Apskritai, prastų balų buvo mažai. Vienetų išvis nebuvo, dvejetų – du, trejetų – penki. Vadinasi, neigiamai, pagal mokyklinę sistemą iki 4, įvertino 7 respondentai iš 1142. Tikrai nesitikėjau tokio pozityvo“, – tikino „Reitingų“ redaktorius.
Lietuvos raidos pažanga, anot jo, taip pat buvo įvertinta labai gerai – teigiamai pasisakė virš 1000 respondentų. G. Sarafiną suglumino prezidentų vertinimas, ypač Gitano Nausėdos. Pasak jo, dalį anketų siuntė ir į prezidentūrą, todėl tikisi, kad kažkiek darbuotojų ten už jį balsavo: „Vis dėlto toks žemas dabartinio prezidento vertinimas tikrai nustebino. Jis vadovauja ne pirmą kadenciją, todėl negali sakyti, kad dar neapšilęs kojų ir dėl to respondentai negalėjo įvertinti. Jis prezidentauja jau antrą kartą, o teigiamai įvertino tik 26 apklaustieji iš 1142. Apskritai sakoma, kad žmonių atmintis trumpa, todėl teoriškai turėjo būti užmiršę, kas buvo prieš 15, 20 metų, bet, pasirodo, kad ne. Žmonėms Adamkus ir Grybauskaitė padarė didžiausią įspūdį. Jiems skyrė balsus greičiausiai atsižvelgdami ir į išliekamąją jų darbų vertę. Taip pat nemažai balsų gavo ir A. M. Brazauskas“, – sakė „Reitingų“ redaktorius.
Komentuodamas geriausiai Seimo pirmininko pareigas vykdžiusio politiko klausimą, G. Sarafinas atkreipė dėmesį, kad vyko didelė kova tarp Č. Juršėno ir V. Landsbergio. Jo teigimu, elitas iš regionų nebuvo linkęs atiduoti savo balso buvusiam TS-LKD pirmininkui: „Sakyčiau, vyko dramatiška kova tarp Juršėno ir Landsbergio. Svyravimai buvo labai gerai matyti, kai buvo apklausti 500, 700, o paskui – 1000 respondentų. V. Landsbergis vienu metu buvo pirmas, bet sulaukus balsų iš regionų, jo vertinimas krisdavo. Kaip žinome, regionuose žmonės labiau balsuoja prieš jį ir konservatorius, nei kad apskritai už kažkokią asmenybę. Teoriškai gal žmonės ir supranta V. Landsbergio svarbą ir lyderystę, bet jie ir nekenčia, o už nekenčiamus žmones negali atiduoti savo balso. Galėjai jausti, kad tie, kurie balsavo ne didmiesčiuose, rinkosi ir Juršėną, ir Degutienę, ir Čmilytę, kad tik ne V. Landsbergį“, – atkreipė dėmesį „Reitingų“ redaktorius.
Jo nuomone, kadangi regionuose nenorėta balsuoti už buvusį TS-LKD pirmininką, tuomet prisiminė Č. Juršėną, kuris visada buvo santūrus, solidus ir ramus politikas.
**Nenuvertino žiniasklaidos ir teismų**
G. Sarafinas pažymėjo, kad respondentams sunkiai sekėsi išrinkti geriausiai dirbusią Lietuvos Vyriausybę. Žmonės esą blaškėsi, taip pat buvo suglumę, kadangi A. M. Brazauskas ir A. Kubilius per šiuos 35 metus vadovavo net kelioms: „Tikrai buvo tokio blaškymosi, bet man patiko, kad žmonės pasigilino ir šiuo atveju patys atsižvelgė į metus ir prisiminė įvykius. Kalbant apie Vyriausybes, jie apskritai pateikė daug įžvalgų, o labiausiai pasikartojanti išvada buvo tokia, kad sudėtinga vertinti, kadangi kiekviena dirbo skirtingomis aplinkybėmis. Taip pat respondentai teigė, kad sunku vertinti, mat skyrėsi aktualijos, krizės, darytos reformos, istoriniai įvykiai. Pridūrė, kad visos darė klaidų, bet kiekviena davė ir naudos valstybei. Kai kurie akcentavo, kad visos davė naudos, išskyrus Šimėno ir Pakso vyriausybes“, – sakė jis.
„Reitingų“ redaktoriaus teigimu, jeigu atsižvelgi ne tik į paspaustus paukščiukus, bet ir prirašytus komentarus, vaizdas tampa platesnis. Buvo ir tokių, kurie nedrįso vertinti Vyriausybių, nes tai esą sunkiai palyginama: „Jeigu kalbėsime apie klausimą, kuri valdžios šaka geriausiai dirbo, tai vėl buvo tam tikrų skirtumų. Regionai buvo už savivaldybes, o miestai – už Vyriausybę. Vienu metu savivaldybės buvo stipriai pakilusios, bet paskui vėl Vilnius „užnešė“ į kitą pusę. Šiek tiek nustebino, kad ketvirtoji valdžia, žiniasklaida, ir trečioji valdžia, teismai, sulaukė pobeveik pusantro šimto balsų. Tų balsavusiųjų nuomone, šios valdžios dirba kokybiškiausiai. Lietuvoje įprasta sakyti, kad būtent šiomis instancijomis pasitikėjimas kritęs, pasiekęs dugną ir pan. Manau, kad šie skaičiai parodė, jog nėra viskas taip blogai“, – teigė jis.
G. Sarafinas pasidžiaugė, kad beveik visi respondentai atsakė „taip“, kad yra Lietuvos patriotai: „Esu sužavėtas dėl tokio rezultato. Tie 17, kurie žymėjo atsakymus, kad „iš dalies“ arba „negalėčiau atsakyti“, tai turbūt irgi nepasakysi, kad yra ne patriotai. Vadinasi, lietuviai vertina ir mėgsta savo Tėvynę. Jeigu prireiktų, stotų jos ginti. Anksčiau irgi būdavo įvairių apklausų, ar žmonės eitų ginti savo šalies, tai pasitaikydavo vienokių ir kitokių išvedžiojimų. Mano įsivaizdavimu, niekas stebuklingai nesikeistų ir kaip buvo 1990–1991 m., taip ir dabar būtų. Žmonės tikrai vertina savo valstybę. Tai šiek tiek parodo ir grįžtančiųjų iš emigracijos skaičiai, tas indeksas jau kurį laiką teigiamas. Nebe taip skiriamės pagal gyvenimo kokybę nuo kai kurių Europos šalių, todėl respondentai supranta, kad gyvename kaip Dievo ausyje“, – aiškino G. Sarafinas.
**Didžiausia problema – skirtumai tarp sostinės ir regionų**
Politologas Vytautas Dumbliauskas labiausiai buvo nustebęs, kad apklaustieji skyrė tokius gerus balus Lietuvos pažangai ir pasiekimams. Jis pats esą būtų skyręs 7 balus: „Labai retai ir egzamine kas nors gauna 10, todėl tikrai stebina, kad kažkas valstybę įvertino „puikiai“. Aš pats visą gyvenimą dirbau universitete, tai jeigu grupėje būdavo 30 žmonių, tikrų dešimtukų būdavo vienas arba du. Vis dėlto, reikia pripažinti, kad Lietuvoje per šiuos metus nutiko daug gerų dalykų, tačiau yra ir blogų. Manau, kad 8 gal netgi per geras vertinimas“, – svarstė politologas.
Jis atkreipė dėmesį, kad kol kas Lietuvoje didžiausia problema yra skirtumai tarp sostinės ir regionų: „Problema, kad mūsų šalis yra labai nevienoda, todėl kai kalbame apie vadinamą valstybės sėkmę, akivaizdu, kad ji labiausiai aplankė Vilnių. Pats esu dabar laikinai atvažiavęs į mažą miestelį Alytaus r., tai čia sėkmė truputį kitaip atrodo. Čia labai daug žmonių gyvena iš minimalaus atlyginimo, kuris pernai „į rankas“ siekė apie 700 Eur. Tai tikrai nėra dideli pinigai. Jeigu apskritai imtume visos Lietuvos pjūvį, tai tų negerų dalykų būtų ir daugiau. Dar paminėčiau, kad bijodami prarasti darbus, provincijoje žmonės bijo kalbėti. Darbų regionuose trūksta, visi vieni kitus dažnai pažįsta, todėl nėra gera tokia atmosfera“, – apie sritis, kuriose mūsų valstybė dar turėtų pasitempti, kalbėjo V. Dumbliauskas.
Politologas įvardijo, kad dažnai į politiką išėję asmenys pirmiausia sprendžia savo problemas, o paskui – tautos: „Dažnai nematau net mūsų partijose, kad pirmoje vietoje būtų valstybė. Geriausiu atveju, pirmiausia partijos interesai, bet dažnu atveju – partiją sukūrusio politiko interesai. Žodžiu, tokių negražių dalykų yra daug. Galima dar įvardyti, kad valstybėje opia problema išlieka didelis skurdas, nors reikia pripažinti, kad kai kurių profesijų atstovai jau gyvena pakankamai neblogai“, – teigė jis. Kita vertus, pridūrė V. Dumbliauskas, pasiekti absoliučios socialinės lygybės gali ir nepavykti, kadangi žmonių gebėjimai ir talentai vis tiek skirsis.
