Rusijos propaganda ir vietiniai kolaborantai nuolat bando diskredituoti Lietuvą telkiančias patriotines organizacijas, tokias kaip Šaulių sąjunga. Šis puolimas skirtas sėti nepasitikėjimą valstybe, istorija ir tradicijomis, siekiant sumažinti patriotiškumą ir norą ginti šalį. Tikslas – kad kritiniu momentu Lietuvoje būtų kuo daugiau pasyvių piliečių, lengvai paveikiamų priešiškos propagandos. Deja, Maskvos skleidžiamą dezinformaciją bereit ir vietiniai juodintojai, sąmoningai ar ne, atliekantys Kremliaus užsakymą. Jų naratyvai ir argumentai stebėtinai sutampa su agresorės naratyvais. Jie naudoja tą pačią leksiką, iškraipo faktus ir nutyli esmines detales. Pastaruoju metu šios ardomosios jėgos Lietuvoje suaktyvėjo. Šaulių sąjungos, sukarintos organizacijos, kuri svariai prisideda prie šalies gynybos, puolimas nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios gerokai sustiprėjo. Tai tik viena iš daugelio krypčių, kuriomis siekiama sukelti sumaištį.
Anksčiau generolas Valdas Tutkus skleidė atgrasius teiginius apie Šaulių sąjungą, mėgindamas įžvelgti panašumų tarp LŠS ir nacistinės Vokietijos SS. Šiomis savaitėmis estafetę iš jo perėmė Nida Vasiliauskaitė. Klausantis šios filosofės pasisakymų, sunku patikėti, kad tai ne fragmentai iš Vladimiro Solovjovo ar Olgos Skabejevos propagandinių laidų, arba tiesiog absurdiškas sapnas. N. Vasiliauskaitė rimtu veidu tvirtino, kad Šaulių sąjunga atsakinga už žydų sušaudymą Lietuvoje dar prieš nacistų atėjimą 1941-ųjų birželį. Ji taip pat teigė, kad LŠS atliko veiksmus, už kuriuos Lietuvos kariuomenė tarpukaryje nenorėjo prisiimti atsakomybės. Kokie tai veiksmai, N. Vasiliauskaitė nepatikslino, tačiau iš jos žodžių apie Šaulių sąjungos atsakomybę už žydų žudynes galima suprasti, kokia linkme ji linksta. Ji pridūrė, kad „tie žmonės turi tradiciją“, be jokio pagrindo mėgindama prisiūti purvinas etiketes ir dabartinei Šaulių sąjungai. Agresorė Rusija, žinoma, pritartų ir dar vienam filosofės teiginiui, kad LŠS apskritai turėtų būti ne atkurta, o uždrausta. Taigi, anot N. Vasiliauskaitės, Šaulių sąjunga, kuri prisideda prie krašto gynybos organizavimo, visuomenės pasipriešinimo ir rezistencijos kursų organizavimo bei daugybės kitų su pilietiškumu susijusių veiklų, turėtų būti sunaikinta. Rūta Janutienė, toje pačioje laidoje, pritarė, kad dabartiniai LŠS vadovai ir nariai dažniausiai net neskaito istorijos.
Šioms veikėjoms iš tikrųjų vertėtų atidžiau pasiskaityti istorines knygas, o neapsiriboti Rusijoje išleistu Lietuvos istorijos falsifikatu, kuriame partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir kiti pokario laisvės kovų didvyriai yra juodinami, išvadinant juos nacistų parankiniais. Jeigu jos turėtų bent kiek daugiau žinių ir sąžinės, tiek nesąmonių neprirašytų. Norint demaskuoti šiuos absurdus, reikėtų pradėti nuo elementarių dalykų: 1940 metų liepos 13 dieną, nepraėjus nė mėnesiui nuo sovietų įžengimo į Lietuvą, Šaulių sąjunga buvo likviduota, iš jos narių atimant ginklus. LŠS atkūrimas išeivijoje, JAV, įvyko tiktai 1954 metais. Taigi, organizacija, sunaikinta iki nacistinės okupacijos likus dar beveik metams, niekaip negalėjo vykdyti žydų žudynių ir būti už jas atsakinga nei iki nacių atėjimo, nei per jį, nei po jo. Be to, sovietai per pirmuosius 12 okupacijos mėnesių išžudė, ištrėmė, sugrūdo į kalėjimus ar kitaip represavo maždaug 80 proc. Šaulių sąjungos padalinių, štabų, tarybų narių. Šis faktas dar labiau atskleidžia N. Vasiliauskaitės argumentacijos absurdiškumą: LŠS kaip organizacija nebeegzistavo, komunistinės represijos palietė keturis iš penkių jos atstovų, tačiau pagal filosofės logiką ji vis tiek yra atsakinga už žydų sušaudymą!
Nė vienas tarpukario LŠS lyderis nebuvo susijęs su žydų žudynėmis, o žymūs šaulių organizacijos veidai, tokie kaip partizanas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, aktyviai dalyvavo antinacinėje rezistencijoje ir po karo kovojo prieš sovietinę okupaciją. Taip, tarp žydų žudikų pasitaikė ir buvusių šaulių, tačiau svarbu atskirti, kad jie tuo metu neatstovavo LŠS ir neveikė jos vardu. Todėl kalbos apie Šaulių sąjungos atsakomybę už žudynes tėra liguistos fantazijos. Atmetus manipuliacijas, Holokauste dalyvavę smogikai sudarė labai mažą LŠS dalį nuo bendro jos narių skaičiaus. Pasak istoriko Vytauto Jokubausko, iki karo Šaulių sąjungai priklausė apie 88 000 žmonių. Lietuvoje žydus žudė maždaug 2000 išgamų. Vėliau kai kurie istorikai šį skaičių padidino iki 4000-6000, tačiau esmės tai nekeičia: buvę šauliai, nors dalis jų ir „pasižymėjo“ brutalumu, iš tų kelių tūkstančių smogikų sudarė absoliučią mažumą. Taigi, iš beveik 90 tūkst. buvusių LŠS narių pragariškai žydų naikinimo mašinai priklausė labai maža dalis, vargu ar sudaranti daugiau nei 0,1-0,5 proc. buvusių jos atstovų. Tuo tarpu N. Vasiliauskaitė ir panašūs į ją asmenys pateikia kuo juodesnį Šaulių sąjungos paveikslą ir netgi siūlo ją uždrausti.
Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Tamsiais atspalviais tapomos ir kitos patriotinės organizacijos, pokario rezistencinis judėjimas, laisvės kovų dalyviai, kurie įkvepia dabarties kartas branginti nepriklausomybę ir nepasiduoti priešui. Šaulių sąjunga, kuri nuo prieškario laikų atlieka itin svarbų vaidmenį valstybėje, vienija skirtingų pažiūrų žmones ir pritraukia įvairius visuomenės sluoksnius, puolama itin aršiai. Šios organizacijos indėlis į gyventojų telkimą, šalies gynybą ir pasipriešinimo organizavimą yra milžiniškas. Šauliai – pakankamai galinga jėga, kuri pajėgtų prisidėti prie svaraus atkirčio okupantams. Todėl ji tampa ardomųjų jėgų taikiniu. Matant, kaip Lietuvos partizaninis judėjimas, šaulių, jaunalietuvių ir kitos organizacijos šlakstomos purvais imperinę politiką vykdančios Rusijos žiniasklaidoje, tai nebestebina. Tačiau stulbina uolus šių žeminančių teiginių atkartojimas Lietuvoje. N. Vasiliauskaitės ir panašių veikėjų „užvažiavimai“ ant dabartinės Šaulių sąjungos, pasitelkiant vieno-kito griežtos pozicijos besilaikančio jos nario (kaip antai Šarūno Jasiukevičiaus) pavyzdžius, yra nepagrįsti.
Mesti šešėlį visai 16 000 narių organizacijai dėl to, kad tau asmeniškai neįtinka kai kurių pavienių jos atstovų nuomonė ar veikla, yra nelogiška. Atidžiau pažvelgus į Š. Jasiukevičiaus pasisakymus, matome, kad jo griežta laikysena nukreipta prieš tuos, kurie atvirai demonstruoja kolaboracinius polinkius, garsėja ardomąją veikla, nukreipta prieš Lietuvos valstybę, išduodančią jos interesus, kurie ragina atsisakyti mūsų vakarietiškos krypties, narystės NATO, Europos Sąjungoje, pasisako prieš karinę paramą Ukrainai, sankcijas Rusijai, teisina RF agresiją, žemina užpultą šalį, užsiima dezinformacijos skleidimu. Prieš tuos, kurie viešai kursto neapykantą ir rėžia, jog pasirengę pateikti tėvynainių koordinates priešui, kad šis žinotų, kur sprogdinti, arba yra kitaip pasiruošę tarnauti okupantams. Ir kuomet Š. Jasiukevičius pareiškia, kad tokius reikia stabdyti, iš R. Janutienės, N. Vasiliauskaitės ir kitų lūpų pasipila pasipiktinimo kupinos tirados, esą vyksta susidorojimas su žmonėmis, kurie „turi kitą nuomonę“. Tas siekis pridengti „puolamuosius“ teise į nuomonę, kai kalbama apie atvirai prieš Lietuvą veikiančias, valstybę trupinančias ir priešui tarnauti pasirengusias personas, klaidina visuomenę. Belieka palinkėti, kad kuo didesnė jos dalis išvengtų šių informacinių žabangų.
