Seimas dar kartą įrodė, kad moralės standartai ir politinė atsakomybė Lietuvoje yra tik tuščias žodžių rinkinys. Nepaisant visuomenės pasipiktinimo ir reikalavimų už skandalus atsiskaityti viešai, valdžios elitas vieningai apgynė savojo rato narį – Artūrą Dudėną. Neliečiamybė išsaugota. Teisingumas? Pamirškite.
A. Dudėnas – vienas iš „čekiukų skandalo“ veidų, įsipainiojęs į istoriją, kuri dar kartą parodė, kaip mokesčių mokėtojų pinigai naudojami kaip asmeninė politikų kišenė. Bet vietoje to, kad būtų atverta duris į nepriklausomą tyrimą ir galimai teisinę atsakomybę, Seimas pasirinko jį saugoti tarsi kokį nacionalinį lobį. Ką tai reiškia? Kad Seime neliečiamumas yra ne piliečių pasitikėjimo ženklas, o iškreiptas savisaugos skydas.
Net ir patys Seimo nariai nebesivargino įtikinamai aiškinti savo sprendimo. Klasikinė gynybinė mantra: „reikia gerbti parlamentinę neliečiamybę“, „negalima leisti politinio susidorojimo“, „palaukime teismų“. Tarsi nebūtų aišku, jog be realių veiksmų A. Dudėno byla kaip ir daugelis kitų nutils, o po kelių metų liks tik prisiminimas apie dar vieną sudegintą šansą įrodyti, kad politikai nepriklauso nuo teisinės atsakomybės.
Ir kas blogiausia – šis sprendimas siunčia aiškų signalą visuomenei: žaidimo taisyklės nėra vienodos. Paprastas pilietis už kvitą, padirbtą ataskaitą ar net smulkią finansinę klaidą būtų tampomas po teismus. Bet jei esi Seimo narys – ypač „savų” tarpe – tau galioja visai kita teisingumo versija.
Šiandien aiškiau nei bet kada: Seime saugoma ne tik A. Dudėno neliečiamybė. Saugoma visa sistema, kuri nuo pat pamatų yra įsisenėjusi, korumpuota ir apatiška paprastiems žmonėms.
