Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) tyla kelia nerimą dėl abejotino lojalumo valstybei veikėjų ir net atvirai priešiškų jėgų įtakos didėjimo. Buvusio finansų viceministro Valentino Gavrilovo, kuris viešai demonstruoja prorusiškas pažiūras, atvejis atskleidė spragas Lietuvos institucijose, atsakingose už valstybės saugumą. Akivaizdu, kad į aukštus postus gali patekti asmenys, kurie socialiniuose tinkluose neslepia simpatijų Sovietų Sąjungai ir Rusijai, o tai rodo, kad užkardymo sistema neveikia tinkamai.
Žvelgiant į atsakingų institucijų veiklą ir visuomenės informavimą, susidaro liūdnas vaizdas. Jei dėl šnipinėjimo Rusijai ar kitos antivalstybinės veiklos sugaunami tik tokie asmenys kaip 82 metų Eduardas Manovas ar liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis, tai rodo, kad prokuratūra, VSD ir kitos institucijos dirba nepakankamai efektyviai. Jų reakcija ir pastangos akivaizdžiai neatitinka dabartinių iššūkių.
Naivu būtų manyti, kad Rusija nesistengia užverbuoti įvairaus lygmens Lietuvos politikų, valdininkų, teisėsaugos pareigūnų ir kitų įtakingų asmenų. Austrijos, Vokietijos ir kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad tai vyksta visoje Europoje.
Taip pat sunku patikėti, kad veikėjai, kurie daugelį metų skleidžia Rusijai naudingą propagandą, visiškai nesusiję su agresoriumi, keliančiu pavojų Lietuvos nepriklausomybei. Jei nuolat kartojamos rusiškos propagandos tezės, siekiant paveikti visuomenę ir primesti jai Rusijos požiūrį, tai vargu ar tai yra atsitiktinumas.
Taip pat neįtikėtina, kad visi šio prorusiško ansamblio nariai taip gerai įvaldę konspiraciją, kad VSD ir kitos žvalgybos tarnybos negali aptikti jų ryšių, pajamų šaltinių ar kitų bendradarbiavimo ženklų.
Iš destruktyvių veiksmų galima daryti išvadą, kad įtarimą keliantys veikėjai prasiskverbė į aukštus postus ir pateko į valdančiąją koaliciją. Tačiau visuomenė nežino apie tai pakankamai. Apsiribojama abstrakčiais VSD metiniais pranešimais ir pavėluotais pasiūlymais, pavyzdžiui, dėl bausmių už šnipinėjimą sugriežtinimo.
Saugumo struktūros žino daugiau, nei skelbia, tačiau dabartinė tyla nėra pateisinama. Rinkėjams reikia daugiau informacijos apie veikėjus, kurie manipuliacijomis siekia valdžios, ir jų ryšius su Rusija. Tačiau iš VSD, prokuratūros ir kitų struktūrų negirdėti jokios konkrečios informacijos. Kai į teisėsaugos tinklą patenka smulkus veikėjas, apie tai trimituojama per spaudos konferencijas, tarsi tai būtų didelis laimikis.
2003 metais, kai VSD pajėgumai buvo mažesni, tuometinis departamento vadovas Mečys Laurinkus visuomenės teisę žinoti iškėlė aukščiau už žvalgybos apribojimus. Jo paviešinti faktai apie Rusijos struktūrų įtaką Rolando Pakso aplinkai padėjo jį nušalinti ir suardyti didelį tinklą, kėlusį grėsmę valstybei.
Dabartinė tyla, kai VSD saugumo grėsmių analizėje slepiami Maskvoje vykusio susitikimo su Kubos ministru dalyvių veidai ir įmonės pavadinimas, kelia nerimą. Susitikime dalyvavo Kauno mero Visvaldo Matijošaičio šeimos įmonės „Vičiūnų grupės“ padalinio „Vičiūnai-Rus“ vadovai, kurie atstovavo Rusijai. Tai primena 1940-uosius, kai visuomenė buvo prastai informuota.
Vienas iš institucijų neveiklumo pavyzdžių yra susijęs su buvusiu Algirdo Paleckio bendražygiu Giedriumi Grabausku. Šis komunistas dar iki Rusijos invazijos į Ukrainą rašė antivalstybinius straipsnius „Rossija Segodnya“ portalui „Baltnews.lt“, šlovino Lietuvos kompartijos įkūrimo šimtmetį ir dalyvavo sovietų valdžios metinių minėjimuose. Jis fotografavosi šalia raudonų vėliavų ir perdavė Sausio 13-osios perversmininko Juozo Jermalavičiaus sveikinimą.
G. Grabauskas organizavo akcijas prieš NATO, kritikavo Ukrainos valdžią ir niekino pokario Lietuvos partizanus Rusijos propagandos laidose. Jis taip pat įtariamas prisidėjęs prie dezinformacijos kampanijos, teigusios, kad vokiečių tankas Kauno žydų kapinėse suniokojo paminklus.
Kai G. Grabauskas prisipažino gaunantis atlygį iš „Rossiya Segodnya“ už savo rašinius, teisėsauga į tai nereagavo. Nepaisant akivaizdžių požymių, kad jis padeda kitai valstybei veikti prieš Lietuvą, jam buvo pareikšti įtarimai tik dėl neapykantos kurstymo prieš partizanus.
Ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo suimtas ir pabėgo į Rusiją, kur toliau šmeižė Lietuvą. Šis ir kiti Lietuvos institucijų nesėkmių pavyzdžiai rodo, kad būtina skubiai taisyti padėtį.
Pirma, visuomenė nepakankamai informuojama apie prorusiškų veikėjų veiklą. Antra, neužkardoma, kad Rusijai naudingus veiksmus vykdantys politikai ir valdininkai prasimuštų į aukštus postus. Patikrinimo filtrai neveikia ir nėra griežtinami. Trečia, už atvirą veikimą prieš Lietuvą neatlyginama griežtai, bylos nutraukiamos. Būtina aiškiau apibrėžti Baudžiamajame kodekse atsakomybę už Rusijos agresijos prieš Ukrainą neigimą ir dezinformaciją.
Paliekant galimybes išsisukti, Lietuvai priešiškos jėgos stiprėja ir paveikia didesnę dalį žmonių. Vangumas ir abejingumas sudaro palankią terpę stiprėti penktajai kolonai, kuri taptų Rusijos okupantų ramsčiu ir pakirstų šalies nepriklausomybę.
